Skambioji daina

Nesakyk, nesakyk, kad ant kelio aš vienas
Be eikliųjų žirgų, su tuščiais pažadais.
Nesakyk, nesakyk, kad jaunystė prabėga
Ir jau niekad negrįš tais rudens vakarais.

Juk nėra nei turtų, o ir auksas nešviečia
Ir ne ten juk tikrasis tas kelias tiesus.
Nesakyk, nesakyk kad jaunystė palieka,
Kad eiklieji žirgai neš tolyn jau kitus.

Nesakyk, nesakyk kad ant kelio  aš vienas
Be eikliųjų žirgų su tuščiais pažadais.
Tik skambioji daina iš širdies vėl prabyla
Ir vėl neša tolyn tais jaunystės keliais.