„““

grynakraujis šiauriečio veidas
suklypsta vos prasižiojus, -
belieka tik išgyventi
rudeninį kalbos irimą
skiemenų mažėjimą griūtį
prielinksnių galūnių neskaitymą

judu karpydama laiką
autobuso žymekliu:
aštuonios stotelės pirmyn, 

devynios iki mano sūnų: 

jie čiauška svetimas priegaides, 

įprasti kalbos aparatai 

skleidžia girgždesį, peršti 

smėliuotas akis –
paskutines vasaros liekanas 

sapno properšoj.