Debesį ganiau galvą užvertęs
Kol jis pavirto
Į du raguotus ožiukus
Surėmusiais ragus vienas prieš kitą
Ties trim beržais palaukėj
Kanopom keturiom kiekvienas
Į pievą įsispyrę
Penkis maišus grūdų
Vežimu vežėsi kaimynas
Kad košės žiemai butų
Šešių galvų šeimynai
Žinias klausydavo galvas surėmę
Lygiai septinta kaimo vyrai
Prisėsdavom visi
Aštuntą vakarienei
Ir nusijuokdavom smagiai išgirdė
Apie bites devynias
Kurios papjovė jautį...
O dešimt metų žydėjo gėlės sniegas tirpo
Krito lapai noko uogos.


Albertozis




