Paskutinės mintys

Apie ką galvosi, kai pasakys, kad tau liko gyventi tik penkios dienos? Skubėsi apkabinti artimuosius ir su jais atsisveikinti? Verksi ir sielosies?
O ji neverkė. Neskubėjo atsisveikinti su artimaisiais. Ji susirado popieriaus skiautę ir išsakė jausmus.
Gyvenimas sunkus. Ir trumpas. Jeigu dar nespėjote to pajusti, reiškiasi, kad nepradėjote gyventi. Aš dažnai klausiu savęs, kodėl taip nutiko man? Kodėl ši liga negalėjo užklupti kokios nors senelės, kuri skaičiuoja tas varganas kalendorines dieneles iki pensijos... Kodėl ši liga pasirinko būtent mane? Jauną merginą, ką tik išsiveržusią iš tėvų kontrolės ir pajutusią, ką reiškia gyventi...
Laiko vis mažėja. Smėlio laikrodis vis bėga... Su kiekvienu žodžiu mano kraujas tirštėja, rankos šaltėja, venos siaurėja... Ir man pasidaro taip velniškai liūdna, kai prie mano lovos sėdi suakmenėję tėvai ir kartoja beviltiškas maldas.
„Maldos išgelbės“ nebyliai tvirtina tėtis. Mama jau seniai nebešneka. Mano geriausia draugė Rita tyliai verkia, o mano vaikinas Alas žiūri į mane užuojautos ir gailesčio kupinu žvilgsniu.
Pamenu, aną vakarą daktaras jiems pasakė, kad jie privalo ruoštis pačiam blogiausiam, nes jau nieko nebegalima padaryti.
Labiausiai man gaila sesytės, kuri rymo šalia mano lovos ir nesijudina nė iš vietos. Ji tik septynerių ir turi žiūrėti į mirštančią seserį. O juk septynmetei priklauso žaisti su lėlėmis ir kitaip įdomiai leisti savo laisvalaikį. Bet Linutė kitokia. Jai nerūpi ar ji turi pačios naujausios kolekcijos lėlę ar ne, jai rūpi ar aš ko nors noriu... Pasiilgsiu tavęs, Linute...
Praeina diena. Ji Jums įprasta, niekuo nesiskirianti nuo kitų, o man tai paskutinės akimirkos, nes negaliu žinoti, kada mano gyvybė užges. Aš jaučiuosi vis silpnesnė. Tėtis bando išspausti iš manęs bent žodį, bet aš nebepajėgiu kalbėti. Aš tik pajėgiu žiūrėti, kaip iš mamos akių teka upeliai... Aš noriu ją nuraminti, pasakyti, kad viskas bus gerai, bet, po velniais, negaliu net pajudėti.
Ir staiga aš įsivaizduoju, kaip ant mano karsto dedamos gėlės, kryželiai... Linutė verkia, mama taip pat. Tėtis meldžiasi. O Rita ir Alas tuščiais žvilgsniais spokso kažkur toli, planuoja į kokį koledžą stoti, kur namą pasistatyti... Aš žinau, kad tai skamba liūdnai, bet tai tiesa. Jiems rūpi ateitis,  jų pačių  gyvenimai.
Ir tada aš pabundu apimta šoko. Mane purto daktarė. Už jos girdžiu tylų šnopavimą ir dūsavimą.
„Ar jau viskas? “ paklausia tėtis. Daktarė šypteli.
„Ne, jūs dar turite laiko pabūti su ja, apraminti sielą“.
Nežinau ką ji turėjo galvoje, bet išgirdau lengvesnį mamos, tėčio ir Linutės atodūsį.

***
Man velniškai šalta, nes aš jau nebejudu. Tik guliu šitoje prakeiktoje ligoninėje ir žvelgiu į ledines artimųjų akis. Aš žinau, kad jie žino, kiek daug norėčiau jiems pasakyti, bet negaliu... Aš pabandau krustelėti pirštą. Nepavyksta. Pabandau mintyse suskaičiuoti, kiek akimirkų mano gyvenime nuėjo veltui. Bet man nepavyksta. Aš apgailėtina.
Ir štai naktį man pasidaro sunku kvėpuoti. Prie manęs budi tik Alas. Ak, mielas Alai, kiek kartų suspėjau tau pasakyti myliu? Nedaug. Mano lūpos virpa vien pagalvojus, kaip mes susipažinome... Kaip vaikščiojome paplūdimiu, svajojome... Alai, aš visada tave besąlygiškai mylėjau ir mylėsiu. Kad ir kur bebūčiau.
Auštant rytui prie lovos pamatau Ritą. Tokios jos dar niekada nebuvau mačiusi. Išbalusi, sulysusi, pavargusi, liūdna... O, kiek mes laiko praleidome kartu. Kiek kartu  juokėmies... Bandau prisiminti linksmiausias kartu praleistas akimirkas, bet veltui, nes visi prisiminimai mano mintyse jau nyksta...
Vakare jaučiuosi dar blogiau, sunkiai kvėpuoju, bet kai tarpduryje pamatau mažą, blyškų, sulysusį kūnelį privalau pamatyti kas ten... Tai mano mažoji Linutė! Ji tokia miela. Tiek kartų mes žaidėme lėlėmis, juokėmies, darėme viena kitai šukuosenas. Nebegaliu žiūrėti į ją tokią. Atrodo, kad būtų nevalgiusi mėnesį, nemiegojusi metus ir verkusi visą gyvenimą.
Kitą rytą guliu užmerkusi akis ir laukiu tos paskutinės minutės. Jaučiu, kad ji jau arti. Bet aš nebijau, juk visi sakydavo, kad aš stipri...
Girdžiu girgždančias duris. Jaučiu, kaip kažkas puola prie mano lovos ir aiktelėja iš siaubo. Tada pasigirsta tylus verksmas... Tai mama su tėčiu. Jaučiu, kaip mama padeda mano galvą sau ant kelių ir švelniai bučiuoja mano kaktą. Labiausiai už viską pasaulyje noriu paskutinį kartą atmerkti akis ir pažiūrėti į mylinčios mamos ir tėčio akis. Deja, mano galvoje visos mintys ir prisiminimai išnyksta.
„Ilsėkis ramybėje. Amen. “- taria tėtis ir paima mano ranką ir priglaudžia prie savojo delno.

Pabaiga.