Nepažįstamasis

- Sveikas. Įleisk, velniškai sušalau. Na, pas jus ir šalta, - susigūžė ankštoje aprangoje, kurią atstojo apdriskęs švarkas, trumpos kelnės, sukištos į siauras ilgas kojines virš kelėnų, bei raityta skrybėlė.
Aš pažvelgiau į jį, nieko nesuprasdamas. Tuo metu stovėjau tarpduryje ir ištikrųjų buvo šalta. Ankstyvas pirmadienio rytas, ruduo įsibėgėjęs, buvau ką tik iššokęs iš lovos, ir tik todėl, kad išgirdau įkyrų barbenimą į duris. Maniau, kad tai greičiausiai paštininkas, tačiau greitai perkratęs atmintyje bet kokius daiktų pristatymus į namus, greitai nustebau. Nieko nelaukiau.
- Kas? – nedrąsiai burbtelėjau.
- Prašau įleisk, - išgirdau dar kartą, - ar tarpduryje kalbėsimės?

Atsitraukiau kiek nuotoliau, jau norėdamas užverti duris ir dingti, bet jis žengė per slenkstį į priekį. Mano šuo prieštai ėmęs loti, dabar pradėjo rimti, lėtai nusliūkino ant savo kilimėlio, nors vis dar įsitempęs stebėjo nepažįstamąjį, kuris jau buvo pradėjęs žvalgytis aplinkui.
- Turi ką užkasti? – man tarė.
Mano kambaryje ant staliuko stovėjo apytuštis kavos puodelis. Šalia – lėkštė su kietu sūriu.
Virtuvėje staiga pasigirdo užkaistas arbatinukas, šilti garai užėmė kvapą. Ar turėjau kokį pasirinkimą? Jaučiausi dar apsnūdęs, visiškai be pusiausvyros, tad geranoriškai sutikau jį pavaišinti, nors ir ne logiška tai atrodė iš pirmo žvilgsnio.

Mes sėdėjome prie stalo, pusryčiavome. Turėjau laiko geriau tą žmogystą apžiūrėti, kuri sėdėjo priešais ir kramsnojo duoną bei virtus kiaušinius, kuriuos jam pasiūliau staiga atsiminęs turįs nuo vakar šaldytuve. Pastebėjau nešvarias jo panages, suplyšusius rankogalius, jo švarkas buvo atsilapojęs, mat nebuvo nei vienos sagos, akivaizdžiai daugiau nieko jis po juo nevilkėjo, o juk šalta. Bet ne, – plonyčius marškinėlius! Vis gi, tai vasariškas apsirengimas, aš pagalvojau.

Lėkštė tapo tuščia, tarsi su dailiai nublizginta skyle. 
Svečias sunkiai įkvėpė oro, tada lėtai atsirėmė į kėdės atlošą. Užsikėlė koją ant kojos, taikydamas bato smailigalį tiesiai į mane, lyg pats tikriausias teatro artistas, šiuo momentu gyvenantis svarbiausiame savo vaidmenyje. Su pasibaisėjimu žvelgiau į jį iš šono, netradamas nė žodžio, tik mano veidas keitėsi, tapdamas tai ištysęs, tai surauktais įrėmintais antakiais.

- Tai jau ir eisiu, - man jis tarė. Tada: – Rauk mane velniai, kur mano pistoletas!?

Aš krūtelėjau ir tapau beviltišku jo isterijos priepolio liudytoju. Vyriškis pašoko nuo kėdės, jo švarkas dar labiau atsilapojo, pirštai ėmė lakstyti po dideles ir mažas kišenes, kurių nemaniau jį tiek turint. Visos jos buvo kiauros bei suplyšusios, aš tuoj sumečiau, kaip tai atsitiko. Greitai apsižvalgiau aplinkui, tačiau niekur jokio pistoleto nemačiau. Mane nupurtė šaltis, aš pagalvojau, kad ši situacija kebli ir negailestinga. Pakėliau akis į jį – staiga neregėtu būdu jis apsivertė žemyn galva ir viskas išbiro jam iš kišenių. Jis čiupo čia pat už nedidelio, bubtelėjusio ant kilimo spalvoto daikto, ir aš supratau, kad tai pistoletas. Buvau tikras esąs tokių matęs parduotuvėje už vieną eurą.

- Štai jis, ar matai? Maniau būsi nukniaukęs.
Dar to betrūko, pagalvojau.
- Tu sąžiningas. Aš dar sugrįšiu. O dabar turiu eiti, manęs laukia darbas, jau ir taip dykaduoniauju čia su tavimi. Turiu užsakymą nukepti tavo kaimyną. Tad ir slapinėju netoliese... Gal žinai kada jis pareina į namus vakarais?
Aš gūžtelėjau pečiais, tada staiga atsiminiau.
- Maždaug, - tariau jam.
- Klausyk, man toptelėjo mintis.
-?
- Aš būsiu gatvės gale, aludėje. Tu ateik man pasakyk. Kita vertus, taip būtų tau pačiam geriau, juk nenori būti įtariamasis?
Šiaip ar taip, tuo laiku vedu į lauką šunį, kodėl gi negalėčiau to padaryti? Bet palauk, palauk, - aš įtariamasis? Galvojau. Negalėjau patikėti.
- Žiūrėk, darbas bus baigtas, ir tu pareisi...
- Pareisiu.
- Aš persigalvojau. Tavo paties naudai. Žiūrėk, tu išeisi, o aš pasiliksiu pas tave namuose, - jis pravėrė užuolaidos kraštą, kur iš tiesų viskas matėsi.
Kaimyno namas buvo sujungtas su mano namu, durys vos keletas metrų į šoną, atrodė, lyg eidamas į namus jis eitų pas mane.
– Tu supranti? – nepažįstamasis atrodė daugiau nei patenkintas tokiu sprendimu.

Dėl tokio jo savimi pasitikėjimo aš net pradėjau jaudintis. Mano smakras ėmė niežtėti, tarsi užpultas kokios alergijos, kurią sukėlė dygstanti šiurpi trejų dienų barzda. Viskas atrodė sugalvota.  O jis – lyg giminaitis dar ir rūpinosi manimi. Žinoma, aš nekenčiau savo kaimyno. Turėjau nemažai priežasčių. Jis pasiskundė, kada aš dariau remontą iki vėlumos gręždamas sienas, bei kaldamas durų staktas. Mano darbininkai, kuriuos aš samdžiau, neužbaigė darbo. Mano atostogos nuėjo šuniui ant uodegos, dėl to paties. Kaimynas kartą atbėgo, kada virtuvėje mušiau mėsą, ketindamas kepti svečiams karbonadus. Kiekviena proga ir be jokios progos piktasis kaimynas rasdavo prie ko prisikabinti, kaip ir dėl triukšmo dešimtą valandą Naujų Metų naktį.

Galvodamas apie visa tai, aš visiškai norėjau jį nudaigoti savo paties rankomis. Kas abejotų? Pagaliau ėmiau žiūrėti į keistą nepažįstamąjį su širdingu nuolankumu, ir viskas pamažu ėmė rodytis geriausiu sprendimu. Įsivaizduokite! Aš gyvenu kaip noriu, jau nuo ryt dienos.
Mes viską aptarėme prie antro kavos puodelio. Šaldytuve radau užsilikusio kumpio, juodos duonos, pleškutę stipraus gėrimo. Viską išsidalinome ir aš po kurio laiko, jau apšilęs, tapau sukalbamesnis. Nepaisant to, kad vis dar atrodžiau kiek sutrikęs, mano svečias visiškai manimi pasitikėjo.

Lygiai šeštą valandą vakaro aš palikau savo namus.
Pasukau link aludės, kur pro atviras duris švietė blyškios lempos, siūbuojančios virš stalų, kur sėdėjo triukšmaujančios vyrų bei moterų grupės. Laimei, šalia durų kabojo lentelė: „Tvarkingi šunys įleidžiami“.
Žengdamas vidun pastebėjau ore kabantį kažkokį apvalų daiktą, maždaug delno didumo. Stvėriau už jo ir rankoje pajutau kažką kieto. Tai buvo pistoletas. Pasigirdo pokštelėjimas. Visi atsisuko į mane ir akies mirksniu pradėjo klykti. Nežinojau ką daryti, stovėjau ištiesęs ranką, nusitaikęs į vieną iš lankytojų, kuris krūpčiodamas ir vemdamas šliaužė grindimis link durų. Nusviedžiau pistoletą į šalį, negalėdamas suvokti kas čia atsitiko, tada čia pat manęs išgirdau:
- Ilgokai klajojau po pasaulį, - kažkas man kalbėjo, - bet tu geriausias mano draugas. Geras darbas! Dabar išgerkime po stikliuką, o jie lai visi žaidžia... Jau skaičiavau, kiek būtų galima gauti už tavo namą. Mūsų laukia tolima kelionė. Tu, beabejo esi girdėjęs apie...

Aš gal valandą pragulėjau be sąmonės. Tada maždaug dar pusvalandį stengdamasis suvokti, kas atsitiko. Šuo man laižė veidą, paskui kažkur nuvizgino, tiksendamas nagais. Kiek vėliau gydytojas apžiūrėjo mano akis, į jas nukreipdamas aštrų šviesos blyksnį.
- Pailsėkite. Jums reikia atsigauti. Jūsų pusiausvyros smegenų ląstelės kiek neįprastoje būklėje, tačiau nėra ko jaudintis. Sveiki atvykę.
Mano šuo atsistojo taip, tarsi rodydamas džiaugsmo ženklą, tarsi netoliese užuosdamas voverę.
- Aš jus išgelbėjau, - išvydau veidą kaltininko. - Taigi jūs dabar sėdėtumėte kalėjime. Štai pinigai, - pirštu bakstelėjo į savo kišenes, - kai tik atsigausite, mes išplauksime vandenynu. Man suprantamas jūsų priešiškumas, tačiau manimi nenusivilsite, mes juk viską sutarėme. Aš žinojau, kad jūs nieko neatsiminsite...