Mūšio laukas atrodė kaip ... mūšio laukas: dar ryte žaliavusi pieva buvo padengta žmonių ir ne tik jų lavonais, kylančių mėnulių pamėkliškoje šviesoje buvo visiškai nematyti kokios spalvos kraujas dengė vieną ar kitą atskirą kūno dalį... O aromatas?! Su niekuo nesupainiojamas, troškus, salstelėjas kraujo kvapas...
Ir tyla. Keista, negyva tyla. Lyg mūšis būtų pasibaigęs ne ką tik, o prieš kelias dienas. Nei vėjo šnaresio, nei paukščio balso – na, bent jau maitvanagio. Nieko. Ir tai tik galėjo padidinti įspūdį, kad tai tik kažkokios dekoracijos ar iliuzija. Taip save įkalbinėjo jaunas magas, žengdamas pirmus žingsnius iš portalo, kurį atidarė jo mokytojas. Tai tik iliuzija, kaip per egzaminą...
- Marekai! – Meistras Volandas išjojo iš portalo, net nesivargindamas pasilenkti, demonstruodamas visiškai bereikalingą (Mareko nuomone) pasitikėjimą savo galimybėmis palaikyti tokį didžiulį portalą. – Ieškok.
Komanda kaip kiemo šuniui skausmingai smogė jauno mago savimeilei, tačiau apie tai būtų galėjęs pasakyti tik labai artimas jam žmogus – vos primerktos akys ir paslėptas jose pyktis. Nusilenkė ir atsukęs nugarą mokytojui, ištiesė rankas į šonus, praplėsdamas paieškos formulę iki savo galimybių ribos. Jis ir taip žinojo, ką turi surasti – magiškąjį artefaktą. Baltojo oleandro lazda, kažkada elfų padovanota žmonių magams ir iškilmingai prieš keletą mėnesių įteikta Išrinktąjai.
- Marekai, nemiegok. Mes neturime laiko, demonai tuojau apsižiūrės, kad mūsų ten nėra...
- Aš jo negirdžių, Meistre Volandai, - jaunasis magas stengėsi, kad jo balsas neišduotų visos jį apėmusios panikos.
Baigę Akademiją būsimieji magai turėdavo savarankiškai pasiruošti pirmiesiems laipsniams ir čia buvo keli variantai, kur rinkti medžiagą egzaminui, kiekvienas su savo trūkumais ir pliusais. Pirmas variantas, kurį rinkdavosi vidutinio talanto tinginiai: grįžti namo, pas siuntimą į Akademiją patirtinusį magą ir paprašyti tapti praktikos vadovu; viskas galėjo padėti - sava aplinka, žinomos problemos ir, greičiausiai, tikimybė vieną dieną užimti senojo mago vietą. Antrą variantą dažniausiai rinkdavosi, tie, kas neturėjo kur grįžti – našlaičiai, benkartai ir kiti nuskriaustieji. Jie imdavo siuntimą iš Akademijos Biržos, kur prašymus siųsdavo tie, kas neturėjo pinigų samdyti nuolatiniam Akademijos atstovui – maži miesteliai, kaimai, bendrijos – tačiau čia jau buvo laimės dalykas, galėjai atsidurti toookiame užkampyje, kad didžiausias darbas bus kartą per metus apžiūrėti vietinę karvių bandą. Tačiau čia prašymus siųsdavo ir ne žmonių bendruomenės, tikėdamos prisikviesti pas save Akademijos magus saviems tikslams. Labiausiai trokštami buvo siuntimai į centrinius provincijų miestus – tai buvo turtinga klientūra, nuolatinės pajamos ir šansas užsikabinti ir bei negrįžti ten, iš kur vieną kartą pavyko pabėgti, stojant į Akademiją, tačiau šios vietos buvo rezervuojamos turtingų tėvų vaikams arba perkamos už labai didelius pinigus. Paskutinis šansas, kuris „nusišypsojo“ Marekui – tai sulaukti asmeninio mokytojo pasiūlymo, kuris priims tave po savo stogu, padės ruoštis ir toliau tobulins tavo didžiulį talentą... Taip iš pradžių, sulaukęs Meistro Volando pasiūlymo, galvojo Marekas... Iliuzijos buvo išsklaidytos grubiai, greitai ir skausmingai...
- Marekai, kaip tu jo gali nejausti? – mokytojo balsas buvo tylus ir ramus, bet nuo tos ramybės jaunajam magui norėjosi kuo greičiau susirasti slėptuvę. – Mes susiejome jus kaip tik todėl, kad tu jį galėtum bet kada rasti.
- Aš žinau, Meistre Volandai, - tik taip ir ne kitaip reikėjo kreiptis į Meistrą, užimantį vieną iš Magistrų rato krėslų. – Ir man be galo nemalonu apvilti jūsų pasitikėjimą, bet Baltasis Oleandras išnyko...
Jaunasis magas nedrįso pakelti akių, atkakliai žiūrėdamas į po kojomis gulinčius lavonus ir stendgamasis nematyti, kad jo kelnes vos ne iki kelių išteptos kažkuo... Negalvoti apie tai, tik negalvoti... Šiek tiek nusipurtė, pajutęs skanavimo spindulį – mokytojas tikrino jo žodžius. Niekuo nepasitikintis senas marazmatikas... Nenorėdamas sulaukti priekaištų, dar kartą atidžiai apsidairė, ieškodamas nors kokio gyvos būtybės šitoje mėsmalėje, tačiau vos sulaikė vietoje savo skandį – tiek tamsios, tiek šviesos magijos čia buvo primaišyta tiek, kad ilgą laiką niekas nesusigaudys... kas iš tikro čia įvyko...
- Tvarka, Marekai, vadinasi pagaliau tas baltas šluotkotis sulaukė savo galo, - Meistras Volandas net negalvojo slėpti nuo paskutinio savo likusio gyvo mokinio tikro savo požiūrio į kai kurias Magstrų rato tradicijas bei taisykles. – Eime. Tu žinai, ką turi sakyti.
- Taip Meistre Volandai... O Išrinktoji? – ir įtraukė galvą nesąmoningai laukdamas mokytojo reakcijos. Žinojo ir šitą nuomonę, bet dėl savo ramybės paklausė.
- Jeigu tas ... baltas daiktas dingo, nemanau, kad neapmokyta mergiūkštė liko gyva, laikydama jį rankose.
Apie tai, kad ta mergiūkštė daugiau nei metus buvo jo žmona – Marekas nedrįso priminti. Portalas užsivėrė, galų gale atskirdamas jį nuo kraupaus vaizdo, ilgam įsirėžusio į atmintį. Meistras Volandas vis taip pat išdidžiai nušuoliavo link vadovybės palapinės, nesirūpindamas savo mokinio likimu – kas buvo gana įprasta. Marekas nenoromis įsidėjo iš bendro katilo kažkokios košės ir įsitaisė netoli palapinės ramiai pavalgyti ir tik kramtydamas kažkelintą kasnį pagalvojo, kad nei už ką nesitikėjo pasijusti alkanas...