Meilę kaip kilpą vyniosiu
aplink tavo kaklą.
Užkariausiu vienu trūktelėjimu
lyg pilį tavo kvėpavimą.
Šaltu plienu tau širdį paglostysiu
lyg mažą paukštelį
išleisiu gyvybę.
Už mano jausmų
pasislėpę demonai
pagaliau rastų ramybę.
Niekas nemokė manęs mylėti
tik gundyt, nubausti, pasmerkti,
kentėti...
Žudyti tą jausmą širdies gelmėje
lėtai ir aistringai,
pasmagsiu tave...