Pernykščiai lapai

Dar vadinai vardu kasdienius rūbus
Ir skalbinius džiovei ant tos pačios
Virvės - pasikarčiau,
Jei viską sukabintum;
O medžiuose ošė gegutės,
Vieversėliai ir beprotės zylės;
Buvo pavasaris, ant šakos siūbavo
Tuščia lesyklėlė.

Guldavai šalia į lovą ir sapnuodavai
Nežinia ką, o aš spardžiau
Negarbingai gulintį pasąmonės vaisių -
Po nakties skaičiavom mėlynes ant tavo
Kojų, bet niekas to nematė;
Aiškinai, kaip sukasi pasaulis, bet
Niekados netyrėm horizonto ir
Nesimaudėm nuogi ežere.

Vis vien ateis laikas mirti ir niekas
Nepasiges pernykščių lapų,
Kokie žali bebūtų -
Ant žemės ir žemėje.

Nebedrįstu rašyti daugiau, nes
Poezija kartais pildosi -
Tarp eilučių interpretuoju save;
To praeiviui suprasti nelemta -
Jam ir nereikia.