dalyba iš nulio negalima

Kiekvienas. Tai žodis, teiginys, priekaištas, prieštaravimas, klausimas ar atsakymas?
Jei tai klausimas, ar mes klausiame kiek yra vienas? Ar teiraujamės svorio, masės, apimties, skaičiaus, dalies, racijos – kurio iš šių? O galbūt visų kartu. Tačiau ši visuma, kaip ir neatitinka žodžio prasmės. Esminis dėmuo čia galėtų būti jungtis tarp kiekybinio klausimo ir nenuginčijamo vieneto, kaip fakto. Kiek (yra) vienas? Klausiamaja forma pateiktas žodis išsiskaido į begalią dar smulkesnių klausimų. Ir begalybė pradeda gąsdinti. Taigi galime pradėti operaciją sterilizuodami žaizdą.

Visų pirma – tai masė. Masė, kaip ir neturi identiteto, ji tiesiog yra visuma objektų – žmonių, gyvūnų, molekulių, bakterijų, augalų, daiktų, pastatų, net jūsų šiukšlinėje yra masė. Kitaip nepavadinsi jūsų atliekų, nesvarbu ar jas rūšiuojate ar ne, tačiau tai masė to, kas atlieka nuo masės, kuria naudojatės. Jei pradėtumėm masę skaidyti, ji galbūt prarastų save. Net pora skyrių ją paverstų paviene. Bet vėl atsitrenktume į masę. Pavienę masę. Pavienė masė. Ar tokia įmanoma? Taip arba ne. Toks atsakymas. Čia baigta. Gana skaidyti.

Individas. Tai ką visi girdi žodyje „Kiekvienas“. Tarsi skambesių visuma, aplinkybės ir asmeninė gyvenimiška patirtis nesugeba nukonkuruoti vidinio instinkto būti išskirtiniu, savo emocijų ir racijos vienetu. Taigi žodyje „aš“ esa kiekvienas. O kiekviename „aš“ nėra vienodų. Taip norėtųsi galvoti. Bet ar nėra čia dviejų pusių. Taip kaip veidrodyje. Yra atspindys ir objektas, kuris atsispindi. Lygiai taip kiekvienas – tai individas ir jo atspindys masėje. Net jei ir daugiau nemėsinėsime pačio termino „masė“, ji vis tik, kaip tos šiukšlės, nori ar nenori, visur atsiranda.

Skaičius. Juos kartais vadiname kiekybiniais ir kokybiniais. Priklauso nuo vartojimo, dėl kurio nevertėtų su kuo nors tartis. Tiesiog vartoti arba ne. Skaičių „vienas“ įkūnijantį visus skaičius, pavadinkime N. Taigi kiekvienas esame tiek pat vienas kiek ir N. Argi apie tai jau nekalbėjau? Turbūt užsiminiau. Bet problema kitur. Šitos operacijos komplikacijos atsirado, kai užsiėmiau bandymais apskaičiuoti tą santykį tarp „vieno“ t. y manęs ir N t. y tų, kurie aplink. Ir jei eilinis sutiktasis atsakytų, jog tai yra kokia nors šimtoji jo dalis, tai mano skaičiavimuose atsakymas tik toks: „dalyba iš nulio negalima“. Vis dėlto, kokybė nuo kiekybės priklauso, tačiau jei nėra kiekybės, nepykit, gerbiamieji ir kiti -ieji, nėra ir tos jūsų sufarsuotos kokybės. Ot ir pavojinga su tais skaičiaus. Gal verčiau prieš vartodami, pasitarkite su tuo kuo nors iš jūsų N.

Nieko arba viskas. Ir čia priartėju prie emocionalios dalies. Čia ir daugybos lentelė, ir statistiniai žmonių populiacijos duomenys, ir socialinės problemos ir psichiniai ar fiziniai sutrikimai. Kiek tik nori (te). Kodėl tiek? Nes nežinau kas yra „tiek“. Kiekvienas panašu esa riba tarp šito žodžių junginio „Viskas arba Nieko“, nepriklausomai nuo žodžių tvarkos sakinyje. Jei pabandytume pagalvoti kas yra niekas, gyvenimo galų gale, suvoktume, jog nieko tiesiog nėra. O jei pasiknistume, kas yra tas „viskas“? Ar jis yra? Šūdai – myžalai, dar daugelis nemirštame ir nelabai norėtume, ir gyvenimo dar atrodo liko, todėl sunku ir įsivaizduoti atsakymą, kai taip užklausia. Turbūt pradėtumėte vardinti tuos didžiulius savo akmenis, tada mažesnius, dar mažesnius. Toks įspūdis, kad visus juos ir ridenate Sizifui. Tik vadinate jį kitaip. Viskas gerai. Ir nieko gero. Turbūt viskas – tai kai, nežinai, kas yra vienas. Turbūt taip pat, kai nežinai, kiek yra vienas. Ir kreipiniu, tikrai neturiu galvos tavęs, skaitytojau. Aš nežinau, kiek yra vienas. Ir nedalus šitas vienas. Ir nereikia kiekvieno, tol, kol nebus bent vieno.

Kiekvienas. Belaikis ir beformis terminas, kuriuo mes apibūdinami esant palengvinančiom aplinkybėm. Rimvydo Stankevičiaus žodžiais: „Viens aš viską, kas nubraukta, pabraukiu. Viens – ir viską, kas pabraukta – nubraukiu.
Taip suprantu šį žodį.