Seni vaikai

Vai tai tau, vai tai tau!
Girtas namo grižau.
Batus nusiaunu.
Sėlinu aš tyliai,
Šiesu nedegu- baisu.
Žiebtuvėliu šviesdamasis,
Duris į nežinomybę veriu.
Į bedugnę čiurkšlę leidžiu,
Pamažu.
Klyną užsegu,
Rankų plautis negaliu.
Vėl žiebiu ugnelę
Ir labirintais
Savo namų einu.
Minotaurą sutikti baisu,
Siūlai virtuvėj, saugomoj gerai.
Arijadnė pamiršo mane seniai-
Teks pačiam kapstytis,
Kad ir baisu,
Iš kvadrato, be langų.

Veidrodį prieinu,.
Čia ilgai galvoju.
Dar ilgiau analizuoju ką sugalvojau,
O tada į veidrodį lendu- pasisvečiuoti.
Ten gyvena vienas girtuoklis
Su vieninteliu draugu-
Kitu girtuokliu, kaimynu netolimu.
Verkia jie dažnai, sėdi ir verkia kartu,
Viens iš kito juokiasi piktai,
Bet susitaiko ir šoka jie kartu,
Ir dainuoja.
Mergų kirkinti kartu ruošiasi,
Vienas kitą giria, drąsina,
Meiliu žodziu palydi, išeidami.
O tada susitinka grįžę girti į namus.
Ir juoktis pradeda, tyčiotis,
Rėkauti ir plyšauti nesavu balsu.

Bet ilgai nerėkauja- į galvą su kočėlu gauna,
Aimanuoja, verkia verkia, gerklę persipjauti traukia,
Tada vėl į galvą gauna, o tada jie pasiduoda,
Klumpa, griūna, guli, kratosi ir kūkčioja.
Du girtuokliai- seni vaikai, jaunystę nugyveno nelinksmai.
Nekvaili vaikai- žino- tuoj vaikystė baigsis, viskas tuojau baigsis.
Pradeda galvot vaikai girtuokliai, ką jie veikė visą laiką.
Pagalvoja pagalvoja, vyną geria, aimanuoja.