Interviu

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

- Ar skanu?
- Jo.
- Aš tau trukdau?
- Taip.

  Kai kažką myli tai neišvengiamai gali priartėti prie katastrofos, dienoraščių rašymo arba naujo plazminio televizoriaus. Juk tokį teks nusipirkti, kad įprasmintum tris mėnesius praleistus kartu nuomuojamame bute. Mes su Džeku trijų metų įprasminimui nusipirkome Porsche.
- Mirė mano tėvas.
- Nu.
- Gal gali su manim pasikalbėti apie tai?
- Apie ką?
- Apie ką nors.
- Taip taip, žinau jūsų tuos psichologinius žaidimus. Kalbėsime apie egzistencialistinį mėšlą, o tada viskas peraugs prie temų. kodėl žmonės miršta, kas blogai mūsų šalyje, sveikatos apsaugą ir aš netyčia prasitarsiu apie darbinius reikalus. Tada paskambinsi kolegoms ir pradėsite daryti tuos savo ala žurnalistinius tyrimus. Jau sakiau, Marta, to nebus.
- Mirė mano tėvas, Džekai.
- Jo, jo. Nu ir ką? Tai gal man blet dabar mest visus reikalus į šoną ir atsukti tau petį išsiverkti?
- Būtų neblogai.

  Džekas kiekvieną rytą skusdavosi barzdą, vedžiodavo skustuku per kaklą, rangydavo jį tarsi pitonas. Šis lengvas fetišas manyje sukeldavo geismą, paslapčiomis stebėdavau, kaip jis tai daro ir trokšdavau, kad įsipjautų kur nors prie ausies. Tuomet tikriausiai būčiau lūpomis įsisiurbusi į žaizdą, išbučiavusi įtrūkimus keturiasdešitmečio odoje ir nepastebimai dingusi ryte, šiek tiek ankstyvame, pasiilgusiame lenkiškos arbatos ir sumuštinio su pigia rūkyta dešra, pamišusiame nuo indeksų, valiutų kursų, biržų naujienų ir ėmusiame retransliuoti operą.
  Man tebuvo dvidešimt šešeri arba skaičiuojant suprantamiau Džekui, buvau išgyvenusi šešias su puse kadencijos. Per pirmąją iš jų daug klykiau, šlapinausi į lovą ir žaisdavau su oranžiniu katinu, o visos kitos tebuvo atsiktiniai atsikartojimai. Viename iš jų sutikau kostiumuotą, aukštą, su raukšle ant kairosios kojos ir paranoja abiejuose smegenų pusrutuliuose vyrą -  Džeką. Kolegos jį vadindavo neprakalbinama skardine arba tiesiog ministriuku. Nei vienam iš mūsų redakcijos nebuvo pavykę iš jo gauti interviu, jis kalbėdavo tik per savo spaudos atstovą arba nupirktose televizijos laidose. Norėjau atidaryti tą kondesuoto pieno skardinę neįsipjaunant piršto. Džekas, vienintelis, interviu man nedavė daugiau nei tris mėnesius, o kai galop sutiko, neatsakęs nei į vieną klausimą, pakvietė išgerti kažkokio neskanaus, bet brangaus brūdo, kurį jis vadino vynu. Vėliau supratau, kad tame butelyje buvo užkoncervuota tam tikra pasiutligės forma.
  Niekur neradau juodų pėdkelnių, visos buvo suplyšusios arba išmestos į šiukšlyną. Džekas nekentė juodos spalvos, gal todėl, kad nuolat vilkėdavo juodus kostiumus, o gal todėl, kad buvusi jo žmona pasikorė būtent ant tokių pėdkelnių. Nežinau kodėl, bet juoda spalva man nesimbolizavo absoliučiai nieko. Taip pat, kaip ir jo buvusios mirtis, kurios iš tiesų nebuvo. Aš ją tiesiog susigalvojau, kad galėčiau pateisinti keistus Džeko išsigalvojimus dėl juodų kojinių. Buvo lygiosios, nebuvo jokios žmonos mirties, bet ir nebuvo priežasties nemėgti juodų pėdkelnių. Reikėjo ruoštis į laidotuves. Pamaniau, kad jei nuvažiuočiau į jas naujuoju mūsų Porsche daugelis pamirštų apie ką ši diena. Sugalvojau važiuoti autobusu, kad galėčiau šiek tiek pamąstyti apie po žeme įlūžtančius karstus, apie kelis trakštelėjimus, po kurių smėlis apsikabina negyvėlio kojas. Subliūškusias kojas,  iš kurių jau pasišalino skysčiai. Apie drabužius, kurie prilipo ir įaugo į tęžtantį kūną, apie pincetą, su kuriuo būtų galima atsargiai nuplėšti po skiautę. Grįžo Džekas.
- Ruoškis, už dviejų valandų einame pietų.
- Aš išvažiuoju į laidotuves.
- Paklausyk, tai yra labai svarbūs pietūs. Ten bus toks Ričardas, tau reikės jam padėti. Artėja rinkimai.
- Džekai, mirė mano tėvas. Supranti?
- Tau liko valanda ir penkiasdešimt penkios minutės susiruošti. Po vakarienės aš tave pats nuvešiu.
- Bet bus per vėlu.
- Jei nepastebėjai, jau dabar yra šiek tiek per vėlu susitikimui su tėveliu.

  Nevažiavome autobusu, nes ši diena staiga tapo apie automobilį, apie reikalus, apie Džeko bendražygį Ričardą. Prisiminiau, kad apsirengiau suplyšusias juodas pėdkelnes, kad šiandien neparašiau straipsnio apie ekologinę katastrofa prie Širvintų. Buvo šiek tiek liūdna, gal todėl, kad mirė tėtis, o gal todėl, kad maistas kaip visada buvo ne skanus, o geras, o vynas ne saldus, bet išlaikytas.
Kai skusdavausi kojas, galvodavau apie neišsekančią Džeko kantrybę ir meilę, nesuprasdavau, kaip jis gali ištverti su manimi nors pusparę. Jis buvo tarsi išpuoselėta ir vazonais apkrauta veranda, aš - tarsi betoninis, nuorūkų pilnas balkonas. Nežinau, kur oras buvo grynesnis, žinau tik tiek, kad be savo mylimojo tapčiau kurčias ir aklas, viską naikinantis mikroautobusas. Niekur nestočiau, nieko nematyčiau, lėkčiau pro alkanas šviesas ir stabdančias, tarsi konvulsijų tampomas, mašinas.
  Vis galvojau apie numirėlius, šįkart apie jų rankas, kurios uždarant karstą vis dar būna sukryžiuotos, o vėliau neatlaikiusios savo pačių svorio priglunda prie šonų. Viena būtinai proporcingai ir atsargiai, o kita įstrižai ir nepatogiai. Tuomet prasideda nesustabdomas puvimo procesas. Traukiniai važiuoja, prekybos centrai išjungia šviesas, tūkstančiai vyrų pamyli savo moteris. Rytas vis tiek ateina.
- Ačiū, Marta.
- Aš nenuvažiavau į savo tėvo laidotuves.
- Tu nuvažiavai, kur svarbiau.
- Džekai, gal jau galiu tave vadinti tikruoju vardu namuose?
- Ne. Ką aš žinau, ko tavo draugeliai čia prikaišiojo. Po to turės nenuginčijamų įrodymų, pokalbių, kuriuose bus tikrasis mano vardas. O dabar šnipštas jiems. Tegu labiau pasistengia.
- Džekai, mano draugai čia nepaslėpė blakių. Tu jiems patinki. Viskas yra gerai, supranti?

  Atmečiau palto atlapus už kėdės, pasiraitojau rankoves, pasilenkiau ties klaviatūra. Jaučiausi tarsi pianistas, negalintis liautis groti sergančios Bethoveno mėnulio sonatos. Rašiau vardus ir pavardes, sumas, kainas, sąskaitų numerius, pavadinimus, susitarimus, vietas, datas ir tikslų laiką. Rašiau ir tryniau. Supratau, kad negaliu išduoti vyruko, kuris mane periodiškai pamyli. Suknistas būsimasis ministras pirmininkas, ponas Linas Dareika, miegojo užsisukęs ant kariojo šono. Namie jis buvo Džekas, meilužė jį vadino Dariumi, darbe jis jautėsi taip pat kažkuo iš D raidės. Don kichotu, Donžuanu, degančiu miesteliu, kuriam bokštus pastačiau pati. Karčiomis akimirkomis norėjau juos būti tiesiog nutapiusi, o vėliau iš paveikslų tiesiog iškirpusi bokštus. Mane ramino tai, kad žinojau, kad yra vietų, kuriose jų konstrukcijos tokios trapios tarsi karalienės pirštinaitės.
  Kad ir kokie velniai apsėsdavo Džeką, aš juos nuolat ryjau su degančiais, drėgnais ar artritu sergančiais asmeniniais pragarais. Buvau alkana Džeko, neapsakoma ir tampri nelyginant juodos pėdkelnės. Plyšdavau retai, o jei tai ir atsiktikdavo, imdavau niūnuoti - aš esu bokštas, aplink kurį tu sukiesi, aš esu visata, kurioje niekada nebuvo vandens.
- Kur mano cigaretės?
- Sūrukiau, rašydama straipsnius naktį.
- Tai nueik ir nupirk.
- Klausyk, aš norėjau tavęs paklausti.
- Ko?
- O tu labai supyktum, jei įsodinčiau tave į lėktuvą, pakelčiau į šešių kilometrų aukštį ir nuleisčiau žemyn aštuonių šimtų kilometrų per valandą greičiu?
- Eik tu nx.
- Džekai, kodėl dediesi daiktus?
- Nebepakęsiu, kad visi namai pilni pasiklausymo įrangos, tavo šizofreniškų eksperimentų ir ko tu išvis dedi į tą maistą?
- Linai, neišeik, prašau.
- Kaip sakei?
- Palauk, tu man dar nedavei interviu!