Kapučino, jazminai ir debesys

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Lėktuvas leidžiasi Vilniaus oro uoste... Paskutinį kart Lietuvoje buvau prieš ketverius metus, kai mirė tetos vyras. Teta vis kvietė atvažiuoti, bet ištrūkti iš Londono anksčiau tikrai negalėjau. Per tuos ketverius metus pabaigiau žurnalistikos studijas, pamilau merginą vardu Džasmin, susiradau gerai apmokamą darbą viename iš „gyvenimo būdo“ žurnalų.

-          Rokai, tu kaip visada žavus! – šiek tiek prikimusiu, bet švelniu balsu tarė teta, švelniai lūpomis palietusi mano kaktą. – Eime. Na, kaip tu?

-          Viskas gerai. O jūs nepasikeitusi, vis tokia pat graži...

Tiesa, teta visai pražilus ir plaukus nusikirpusi trumpai ežiuku, bet jai labai tinka. Ji ne pagal amžių jaunai atrodo. Eidamas iš paskos jaučiu jos gundančių kvepalų aromatą... Ji niekuomet nemėgo aukštakulnių, bet visuomet rengėsi labai skoningai. Vos tik išeinam į lauką, ji užsirūko.

-          O tu dar nepradėjai? Šaunuolis. O aš turbūt jau nebemesiu. – Ji žvelgia kažkur pro šalį, ir aš pastebiu, kad jos veide daugiau mažų raukšlelių ir akys nebespinduliuoja gyvenimo aistra, kuria degė anksčiau. – Važiuojam! – ji lengvai stumteli mane link savo automobilio, ir jau po pusvalandžio mes geriame  jos mėgstamą kapučino jaukioje lauko kavinukėje.

-          Na, tai ką žadi veikti? – Man dar nespėjus atsakyti, ji valiūkiškai pašiaušia trumpai kirptus žilus plaukus ir pasiūlo kartu važiuoti į Nidą.

-          Teta, jūs skaitote mano mintis! Su draugais susitikti galiu ir vėliau. Kelios dienos Nidoje man bus tikra atgaiva. Kada išvažiuojam?

-          Galim po valandos... Juk moteriai reikia susiruošti! – Ji šelmiškai nusišypso ir užsirūko dar vieną cigaretę.

Po poros valandų saulė įkris į jūrą, todėl su teta nusprendžiam vakarą praleisti sėdėdami ant įkaitusio smėlio. Gurkšnojam tetos mėgstamą vyną ir garsiai kvatojamės iš mus užplūdusių prisiminimų. Žmonės, rankiojantys pakrantėje akmenėlius, dažnai nužvelgia mus: jaunas vyras ir pagyvenusi moteris... Jiems tai gali sukelti įvairių iliuzijų, juk jie nežino, kad tai mano teta. Dėl to, nei ji, nei aš, nesijaučiame nejaukiai. Ji man kaip mama, kaip draugė, nuo jos neturiu jokių paslapčių.

-          Žinai, Rokai, tu jai būtum labai patikęs... – susimąsčiusi, žvelgdama į vakarėjantį dangų, kiek pasikeitusiu balsu, ištaria teta. Jos akyse suspindi ašaros.

-          Teta, jūs apie ką? – klausiu nieko nesuprasdamas.

-          Pasakojai, kad aprašinėji įdomias, keistas paprastų žmonių istorijas? Vieną tokią noriu tau papasakoti. Dabar jau galiu apie tai kalbėti.

Negaliu sakyt, kad labai nustebau išgirdęs šiuos tetos žodžius. Tačiau tai  mane suintrigavo. Keistos mintys dabar sukasi mano galvoje, bet aš pripilu į vienkartinius puodelius šalto vyno, pridegu tetai tikrai dar ne paskutinę cigaretę ir ištiesęs kojas ant balto smėlio, klausiu:

-          Kas ji?

-          Tu esi ją matęs. Tai mano draugė iš Klaipėdos Dalia. Kai mirė mano vyras, netrukus netekau ir jos. Greičiausiai nepastebėjai ant komodos svetainėje gulinčios keistos dėžutės, o šalia jos ir Dalios nuotraukos. Ji norėjo būti kremuota. Dalį jos pelenų jau išpustė Nidos vėjas...

-          Atsimenu, ji turėjo du sūnus panašaus amžiaus kaip aš. Nepamenu vardų, bet vieną iš jų buvau sutikęs Londone, bet tai, nesvarbu. Norėjot man papasakot kažką apie ją?

-          Na taip... ne tik... ir apie save... – teta lėtai išpučia kvepiančius cigarečių dūmus. – Tik dabar, kai Dalios nebėra, suprantu, ką ji man iš tiesų jautė. Prieš dvidešimt metų dirbau firmoje, kuri savo darbuotojus dažnai siųsdavo į komandiruotes Šveicarijoje. Tai būdavo tarsi atostogos: savaitė seminarų ir trys dienos pramogų. Galva Šveicarijos Alpėse išsivalydavo nuo nereikalingų minčių, o kūnas tarsi įgaudavo naujos gyvybės. Tik retkarčiais pasiilgdavau savo vyro. Jis buvo nuostabus žmogus, suprasdavo mane iš pusės lūpų ir mylėjo mane beprotiškai.

Su Dalia mane supažindino jos vyras. Išvaizdus, šiek tiek žilstelėjęs, jaunatviško veido, labai paslaugus šviesiaplaukis. Tačiau jo žvilgsnis buvo šaltas. Dalia buvo visiška jo priešingybė: ant jos pečių krito išsidraikę kaštoniniai plaukai ir tos akys, iš kurių spinduliavo ramybė ir šiluma. Jos visa povyza skleidė tokią gerą energiją, kad pats to nenorėdamas imdavai nejučia šypsotis. Dalios vyras buvo vienas iš seminaro  organizatorių, todėl laiką Alpėse leido su visa šeima.

Tą vakarą jie pakvietė mane vakarienės. Jaukioje kalno papėdėje esančioje kavinukėje susirinko gal apie dvidešimt žmonių. Aš pasijutau nejaukiai sužinojusi, jog švenčiamas Dalios gimtadienis. Bet pažvelgus į kitų veidus supratau, kad jie jaučiasi panašiai, tad nieko nelaukus, čiupau šampano taurę ir uždainavau: su gimimo diena, su gimimo diena... Pamenu, buvo nepaprastai smagu! Mes su Dalia retkarčiais išbėgdavom parūkyti, kvatodamos įpuldavom į šokių aikštelę ir „dėdavom džiazų“... Kitos dienos popietę turėjau išvažiuoti namo, o Dalia su vyru ir vaikais dar liko. Atsisveikinom kaip geros seniai pažįstamos bičiulės, pasikeitę telefonų numeriais ir pažadėję viena kitai paskambinti.

Grįžus į Vilnių, vyrui papasakojau, kad susipažinau su įdomia pašnekove, bendraminte, nuostabiu žmogumi. Aš galėjau vardinti daug gražių žodžių apie Dalią, bet mano vyras nusišypsojo ir tepasakė: - „Aš laimingas, kad tu laiminga“. Tai buvo dažnai jo kartojama frazė.

Kadangi Dalia gyveno Klaipėdoje, dažnai susimatyti mums nepavykdavo. Be to, ji turėjo du vaikus, o man Dievas to neskyrė. Tačiau kartą per mėnesį aš arba ji būtinai ištaikydavom progą susibėgti: tai ji likdavo pas mane Vilniuje, tai aš lėkdavau savaitgaliui į Klaipėdą.

Pirmą kartą po trejų ar ketverių mūsų draugystės metų, Dalia man skambino anksti ryte. Jos balsas buvo prikimęs, atrodė lyg verktų. Man suspaudė širdį. „Kažkas atsitiko“ – pagalvojau aš. Ji sakė nemiegojusi visą naktį, norinti kuo greičiau pamatyti mane. Dalia žinojo, kad jei pradės verkti, verksiu kartu ir aš. Todėl jau po trijų valandų sėdėjau pas ją ant sofos ir glosčiau jos garbanas, bent taip bandydama ją nuraminti. Ją paliko vyras dėl kitos moters. Šunsnukis.

Nuo Dalios skyrybų buvo praėję pusantrų metų... Su vyru buvau grįžusi iš atostogų Graikijoje, bet dar turėjau keletą dienų, tad nutariau nuvažiuoti aplankyti savo bičiulės. Dalios berniukai svečiavosi pas jos tėvus Palangoje, todėl abi nieko nelaukdamos, pasiėmę vos keletą daiktų,   išvažiavome į Nidą. Tą vakarą ji man atrodė gražesnė nei anksčiau. Mes prisiminėm draugystės pradžią, ji man pasakojo apie savo berniukų išdaigas, aš jai kelionės įspūdžius... Gėrėme mūsų mėgstamą vyną... Ir staiga ji paklausė:

- Ar galiu tave pabučiuoti?

Nežinau, ar vynas, ar jos akys tada mane užbūrė... Ir po dvidešimties metų prisimenu jos lūpas, svaiginančiai kvepiančius jos plaukus...

Ryte užuodus kapučino kvapą ir pramerkus akis, fotelyje pamačiau Dalią, įsisupusią į baltą chalatą. Ji primerkus akis žiūrėjo į mane. Po to atsilošė ir vos girdimai pratarė:

-          Aš to niekada nepamiršiu...

-          Man buvo gera su tavim... – atsakiau aš.

Daugiau mes apie tai, kas įvyko tąnakt, nekalbėjom. Daugiau niekada taip nenutiko, nors kartais pagaudavau save svajojančią, kad tai pasikartotų. Mes ir toliau smagiai leisdavome laiką kartu su jos vaikais ir mano vyru. Kartais jausdavau, kaip mane seka Dalios žvilgsnis. Užuosdavau jos kvepalus, dvelkiančius ambra ir jazminais. Kiekvienas jos prisilietimas man primindavo tą naktį. Tačiau bėgant metams, tai virto gražiu prisiminimu, mūsų abiejų paslaptimi.

Jos sūnūs užaugo ir išvažiavo studijuoti į Ameriką. Ten gyveno ir daugiau Dalios giminių, todėl ir ji emigravo. Aš ją išlydėjau oro uoste, tai buvo paskutinis mūsų susitikimas, tik to dar nežinojome. Ilgai žiūrėjome viena kitai į akis, bandėme kažką kalbėti, bet žodžiai strigo gerklėje, ir ašaros ritosi nebejaunais mūsų skruostais. Kai atėjo laikas atsisveikinti, Dalia švelniai mane apsikabino ir tyliai sušnabždėjo:

-          Aš labai tave myliu... Nepamiršk manęs...

-          Na ką tu... juk yra telefonas, elektroniniai laiškai... Be to dabar taip paprasta nuskristi į Ameriką, - nežinojau, kaip dar apgaut savo ir jos liūdesį. Bet buvau šventai įsitikinusi, kad mes netrukus vėl pasimatysime.

Ir po metų mūsų ryšys nenutrūko, bet ilgėjausi jos kaip draugės, patarėjos visais gyvenimo klausimais...

Praėjus dar pusmečiui mano vyras susirgo vėžiu. Apie tai tu viską pats žinai. Dalia į laidotuves neatvyko. Jos marti su vyresniąją dukrele viešėjo pas savo tėvus Lietuvoje, o ji padėjo sūnui prižiūrėti mažąją. Po laidotuvių Dalia man skambindavo vos ne kasdien, dažnai parašydavo. Žadėjo dar po poros mėnesių atskristi į Lietuvą...

Pas mus buvo vėlyvas vakaras, kai sulaukiau Dalios sūnaus skambučio. Buvau labai nustebusi.

-          Pas mus didelė nelaimė... Mama... – toliau aš nieko nesupratau, ką jis pasakojo. Prieš mano akis iškilo besišypsantis Dalios veidas. Mano kūnas virto dideliu skausmo kamuoliu. Verkti aš neįstengiau, nes neseniai buvau praradusi savo mylimą vyrą. Norėjau rėkti, tačiau balsas staiga dingo. Supratau, kad jos nebėra. Tik vėliau sužinojau, kad gelbėdama anūkę, ji žuvo po automobilio ratais.

Po savaitės tikrinau elektroninio pašto dėžutę ir radau laišką nuo Dalios, rašytą tos tragiškos dienos išvakarėse. Atrodytų, kad ji nujautė savo likimą. Jos laiškas buvo kupinas ilgesio ir meilės... Ji rašė tai, ko niekad neišdrįso pasakyti žodžiu... Perskaičius jos laišką, dar kelias dienas aš negalėjau atsigauti. Mano vaizduotėje iškildavo vis nauji prisiminimai... Aš tiek daug jai norėčiau pasakyti...

-          Teta, ačiū už viską. Kalėdas švęsim Londone. Labai jūsų pasiilgsiu...

-          Ir aš tavęs, Rokai. Bėk, dar pavėluosi į lėktuvą.

Patogiai sėdžiu lėktuve ir žvelgiu pro iliuminatorių į saulės apšviestus debesis. Pasiilgau Džasmin. Galvoju apie tetą, kurią dievino jos vyras, karštai mylėjo draugė ir aš ją myliu...

Kiek daug aplink meilės... Bet kartais ji pasislepia, tampa nematoma.