Gyvenimas... Iliuzija... Fantazijos... Pasaka... Apie mergaitę...

Sekė. Žmogaus pėdsakais. Ėjo paskui Saulę, ieškojo vaivorykštės. Ėjo palengva, neskubėdama, nes žinojo, kad tie pėdsakai neišnyks, kad jų neužpustys sniegas, kad jų nenuplaus Gyvenimas. Statė savo kojas į tas įspaustas pėdas, sutiko daugybę žmonių, kuriuos pažinojo Jis, praėjęs pro jų Gyvenimus.
Vienas tų žmonių pasakė:” Jis buvo geras žmogus...” O kodėl buvo? Todėl, kad praėjo?.. Todėl, kad mirė?! Jis gyvas. Ji žinojo, kad Jis geras, nereikėjo to sakyti. Jis paliko gėrio trupinius akyse tų, kuriuos pažinojo, o ji pažino juose tą, kurio nebuvo mačiusi. Tik jautė, kaip šiluma ir gėris kyla viršun jos kojomis ir užpildo ją visą. Jautėsi tokia stipri, tokia beprotiškai tyra. Juk dabar ji galėjo skleisti gėrį... Bet ar tas gėris buvo jos? Juk ji nesukūrė gėrio, ji tik sėmėsi jo iš Žemės, kurioje įspaustos Jo pėdos. Juk ji eina kito pėdomis, ir jos spinduliuojantis veidas – tik atspindys to kito, anksčiau praėjusio. O kur jos Gyvenimas? Kur jos pėdos? Ko ji ieško?
Nieko. Lyg nieko nepametė, lyg ir nieko nenorėtų surasti... Gal tik... Taip, rasti nepamesta... Rasti tai, kas skirta, tai, ką pamatys eidama SAVO keliu, įmindama SAVO pėdas... Rasti save, Saulę, Stebuklą savyje, save Saulėje, Žemėje...
Ašara. Koks skirtumas, juk niekas nemato, o kad ir matytų. Ji nepratusi apgaudinėti kitų. O save apgavo! Ieškojo vaivorykštės, kito žmogaus Gyvenimo prasmės. Įdomu, ar Jis ją rado... Gyvenimo Paslaptį, užkastą smėlyje po stikliuku. Smėlio dėžėje, daugiaaukščio namo pašonėje. Prie namo, kuriame gyvena žmonės, plaunantys indus ir... Sielas. Nuo nuodėmių. Plauna ir akimirkas, kurių nenorėtų prisiminti. O paskui vėl dažo. Dažo sienas ryškia Saulės spalva, lyg tai galėtų viską pakeisti... Dažo sienas. Sielas. Gal ten Jis ją rado, tą Gyvenimo Paslaptį. Prasmę. Saulės, o ne žmonių nudažytame kambaryje, smėlio laikrodyje, skaičiuojančiame kiekvieną prasmingo Gyvenimo trupinį... O gal jis rado ją žiūrėdamas į savo gyvenimą pro Saulės spindulį?..Gal žiūrėdamas atgal pamatę ją, tą, kuri ėjo Jo pėdomis. Gal supyko, gal ją pamilo, o gal pamatyti sutrukdė Saulė...
O gal atėjus rudeniui stiprus vėjas nupustė smėlį nuo Paslapties... Jo sieloje.
***
O jai reikėjo eiti. Savo sukurtu Gyvenimo keliu. Palikti JĮ... Dvi ašaros rieda per vaikiškus skruostus. Baimė, kad neras savos vaivorykštės, sulaiko ją nuo žingsnio į šoną, nuo žingsnio, kuriuo paliktų Jį, Jo pėdas, Jo Gyvenimą, to, kurio niekada nepažinojo, bet kurio gėris padėjo jai... Priversti pasaulį nusišypsoti.
Ji stovi ilgai, negalėdama pajudėti. Kol jos kojos – Jo pėdose, ji žino, kad užteks jėgų gyventi. Kovoti su tais, kurie nori uždengti Saulę... Stovi ir žiūri į debesis, į upelį, bėgantį pro šalį.  Gal ir jis nori pavyti tą žmogų? Ateina vakaras. Naktis užsikloja rūku ir jėgos senka. Ji atsitupia paragauti rasos lašo, nuskinto nuo krūmo, kuris norėjo būti medžiu, bet dabar suprato, kad tas noras būtų buvęs beprasmiškas, nes ji nebūtų pasiekusi rasos lašo ant jo lapų. Nes ji nebūtų Jo paglosčiusi...
Pakėlusi lašą prie lūpų, ji pamato jame pasaulį, pamato Jį... Krūmą, debesį, Žmogų. Pamato viską. Nemato nieko, tik Ją, ne savę, bet tą, kuri galbūt yra Gyvenimo paslaptis, o gal tik jos dukra. Jos melsvas lengvas rūbas plevena, barstydamas rasą ir ji pamato Savo sielą – nuogą, basą... Jinai vėl užsimerkia... Ir mato, kad jos siela... verkia...
Gaila buvo palikti pėdas to, kurį mylėjo, su kuriuo, be kurio, paskui kurį tiek laiko ėjo. Gyvenimo paslapties dukra  paėmė ją verkiančią už rankos ir vedė kažkur toli... Ilgai... Į jos gyvenimą, i Jos pasaulį, Ašara. Per vaikišką skruostą. Ašara...
O buvo rytas. Vasara. Atsibudo. Nudžiūvus ašara. Nuskynė rasos lašą. Visai viena. Medžių viršūnes jau karpė Saulė, paukščiai ardė ryto tylą. Nežinojo, kas ji, nežinojo, iš kur Ji ir kodėl Ji čia... Ant kojos nutūpė drugelis. Ji jį nubaidė. Jei gyvena tik vieną dieną, tegu skrenda... Juk dar nerado savo Gyvenimo Paslapties...