Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Nuo pat ankstaus ryto įnirtingai valiau langus. Dariau tai su tokiu įtūžiu ir užsidegimu, kokio seniai nebuvo. Tryniau juos, blizginau senais laikraščiais negailėdama nei jų, nei savęs. Darbavausi lyg kokia užprogramuota mašina, nejausdama nuovargio, tik stengdamasi neįsileisti į galvą jokių minčių, vis nubraukdama jas atgalia ranka nuo kaktos, kartu su prakaitu ir plaukais lendančiais į akis. Šį rytą pakaitomis modama tai viena, tai kita ranka į darbus palydėjau kone visus kaimynus. Pažinau iš jų, gal tik vieną kitą, visų kitų veidai buvo nauji, nematyti. Štai ką reiškia dešimt metų. Pasikeitė viskas ir visi aplinkui, tik aš grįžau į pradinį išeities tašką, sakytum, suveikė kažkokia likimo spiralė. Jaučiausi taip, lyg neturėčiau nei praeities, nei ateities, tik apgailėtiną dabartį, nuo kurios niekaip negaliu pabėgti. Ir kas baisiausia, šalia – jokio artimo žmogaus, tik vienas kitas širdžiai mielas veidas, kažkur giliai giliai atmintyje.

  Tikriausiai lange būčiau ir skylę pratrynusi jeigu ne tas spiegimas. Nei klyksmas, nei verksmas, bet toks keistai džiaugsmingas, nežinia kiek decibelų siekiantis, ko gero, mane tik dabar iš tikrųjų ir pažadinęs, aukštų garsų pliūpsnis, perskrodęs rytinę ištuštėjusio kiemo tylą. Tai buvo taip netikėta, taip neįprasta, kad besižvalgydama iš kur tai ir kas tai, net persisvėriau pro pravirą langą. Kieme iš pirmo žvilgsnio beveik nieko nebuvo, visi, kas šį rytą kažkur skubėjo, jau buvo spėję išsilakstyti. Tačiau prie mūsų laiptinės durų pamačiau jauną, simpatišką, gal kokių 35 metų šviesiaplaukę moterį, vilkinčią šviesiai pilkomis kelnėmis ir prie jų derančia blyškiai rausvos spalvos palaidinė. Tvirtai laikydama už rankos, ji vedėsi kokių devynių, gal dešimties metų berniuką, aprengtą spalvingu džemperiu su žmogaus voro piešiniu per visą nugarą, ilgais džinsiniais bridžais, nusagstytais įvairiausio dydžio kišenėmis. Iš po kepurės matėsi trumpi šviesūs plaukai. „Kaip ir mamos“ -  pagalvojau. Berniukas ėjo, kažkaip neįprastai, truputi krypuodamas, bet gana sparčiai. Tik staiga, garsiai suspiegęs, sakytum, perskrodęs, sudrebinęs tuo garsu viską aplinkui, ištrūko ir džiaugsmingai mosikuodamas rankomis, pasišokinėdamas pasileido link mašinų, stovėjusių aikštelėje. Prilėkęs prie balto džipo sustojo. Moteris pasivijo jį, apglėbė ir kažką aiškindama, bei rodydama ranka, vos ne per jėgą nusivedė į kitą aikštelės pusę, kur sužybčiojo atrakinama raudona Mazda. Kol mama atidarė durelės, vaikas nekantraudamas trypė vietoje. Tada pirmą kartą pamačiau jo veidą. Tai buvo tikrai labai gražus berniukas. Šviesių susitaršiusių plaukų kupeta slėpė aukštą kaktą, akys žėrėjo kaip deimančiukai, o šypsena – tiesiog holivudinė. Jis man kažką priminė, ar buvo į kažką labai panašus, kažką, kas buvo iki skausmo pažįstama. „Jis gi panašus į Makolį Kalkiną iš filmo „Vienas namuose“, - nusprendžiau sau. Pasodinusi berniuką į mašiną, moteris apsidairė, tada sugrįžusi prie namo, pakėlė nuo žemės numestą vaiko kepurę. Nupurčiusi nuo jos prilipusius šapelius ir dulkes ji jau sukosi eiti atgal, link mašinos, bet pakėlusi galvą sustojo. Priešais ją, atidarytame pirmo aukšto lange, kabojau aš, ir su neslepiamu susidomėjimu spoksojau į ją. Tada kažkaip keistai nusišypsojusi, lyg atsiprašinėdama ji man pasakė:
  - Labas rytas.
  O aš, kone springdama, tik nežinia kuo labiau, ar netikėtai burnoje susikaupusiomis seilėmis, ar staiga užplūdusiu gėdos jausmu, vos įstengiau išspausti:
  - Lllabas rrrytas.
  Bet moteris, nelaukdama atsako, jau skubėjo link mašinos, kuri tarsi priekaištaujama jai, kad perilgai užtruko, mirksėjo avarinėmis lemputėmis. Įsėdusi į ją, ji pirmiausia išjungė avarinį, tada prisegė vaiką, perbraukė jam ranka per plaukus, uždėjo kepurę, kažką su juo nuotaikingai kalbėdama užvedė variklį ir nuvažiavo.

  Kiemas ištuštėjo ir tapo keistai tylus. Kambariai tapo šviesesni. Tyliau ir šviesiau buvo ir galvoje. Netgi kankinančiai ilga bemiegė naktis, persmelkta įvairiausių jausmų, pilna visokiausių minčių ir bandymų planuoti naują ateitį, be gailesčio ištrinant tai, ko nesinorėtų atsiminti ir skausmingai ilgintis to, ko jau tikrai niekada nebus. Viskas liko kažkur praeityje ir nebe taip skausminga.

  Pusryčiaudama, teisingiau, gerdama kavą, nes niekas daugiau nelindo į gerklę, prisiminiau, kad per laidotuves prie manęs buvo priėjusi mokyklos, kurioje dirbo mama, direktorė. Kaip ir visi, pareiškusi užuojautą ir palinkėjusi stiprybės, ji dar kažką minėjo apie mokyklą, atrodo, prašė užeiti, kada turėsiu laiko, kai geriau jausiuosi, bet pridūrė, kad ilgai nelaukčiau, nes reikia sutvarkyti kažkokius po mamos mirties  atsiradusius reikalus.

  Net neįtariau, kad užsukusi į mokyklą pradėsiu naują gyvenimo etapą. Man pasiūlė darbą. Ir aš, nieko per daug nesvarstydama, sutikau. Sutikau čia mokytojauti, vietoj mamos, kaip ji kažkada ir svajojo. Dėl to daugiausiai džiūgavo šaltas, racionalus, visada praktiškas matematikės protas, tarsi išsprendęs dar vieną gyvenimo lygtį su keletu nežinomųjų. Kad ir kaip bebūtų keista, manęs čia laukė dar viena staigmeną. Čia, savo senoje mokykloje, aptikau savyje dar gyvus atsiminimus ir jausmus, kuriuos maniau jau seniai išbarsčiusi, paslėpusi po kitais, naujesniais, žymiai stipresniais, todėl daug tikresniais, reikšmingesniais nei sena, primiršta mokyklinė meilė. Laikas grįžo atgal, sakytum, kempine nuo lentos nutrindamas skyrybomis pasibaigusią ir visomis prasmėmis nevaisingą santuoką, dešimtmetį klajonių po svetimus kraštus, išsiskyrimo kančias, nežinios ir abejonių pritvinkusią tylą, likusią po to, kai amžiną jausmų ir proto kovą manyje nugalėjo pastarasis – visagalis proto balsas. Mėgavausi užplūdusiais prisiminimais, saldžiais, kaip ta nekalta mokyklinė meilė, užpildydavusi krūtinę džiugesiu, kai jis būdavo šalia, nurausvindavusi skruostus, kai sutikdavau jo žvilgsnį, įelektrindavusi kūną nekaltais rankų prisilietimais, suteikusi protu nesuvokiamą sugebėjimą jausti vienas kito buvimą kažkur šalia, sutikti vienas kito akis didžiausioje minioje. Jeigu taip būtų galima atsukti laiką atgal... Deja. Bet vis tiktai, jeigu dar kartą jausčiau tą nenusakomą meilės jausmą, ko klausyčiau, proto ar širdies?

  Jau kuris laikas kantriai bandžiau atgaivinti, prikelti iš mirusiųjų, mamos kompiuterį. „Juk ką tik veikė, tas senas chlamas. Nejau sugadinau? Kad jį kur galas“ – plūdausi beveik garsu. Tik staiga, kaip įgelta pašokau, išgąsdinta čaižiai sudžeržgusio skambučio. Palikdama ant stalo, pradėtą mėsinėti kompiuterio dėžę ir eidama atidaryti durų, - „Kas čia tokiu metu? “.
  - Labas vakaras. Atsiprašau, kad vėlokai. Aš jūsų kaimynė, durys priešais, - stovėdama laiptinės prietemoje pasilabino netikėta viešnia.
  - Labas vakaras, – atsakiau, - Užeikit į vidų.
  - Mes jau matėmės, bet dar nesame pažįstamos, - tęsė ji žengdama per slenksti į apšviestą koridorių .
  Ir aš tik dabar pažinau ryte matytą moterį su vaiku, tad pasijaučiau šiek tiek nesmagiai.
  – Matote, aš su tokiu reikalu. Kol buvo gyva jūsų mama, mes bendraudavome, kaip artimiausi kaimynai. Ji ir raktą nuo mūsų buto turėjo, kartais net mūsų Mantuką pasaugodavo, tą berniuką, kur ryte matėte - pasakodama ji pakaitomis žiūrėjo tai į savo pirštus, kurie be perstojo dirbo, sukiojo vestuvinį žiedą, tai į mane, bandydama pagaliau pasakyti tai, ką norėjo.
  - Jūs tikriausiai rakto atėjote? – pabandžiau padėti jai, siekdama nuo lentynėlės rakto su raudonu kaspinėliu, - Šis?
  - Ne, ne, jūs ne taip supratote, - ji puolė mane stabdyti,  - Aš atėjau su prašymu, aišku, jeigu jūs sutiksite. Matote, mes išvažiuojame į sanatoriją su vaiku ir norėtumėme jūsų paprašyti, jeigu galima, tuo metu, kai mūsų nebus namuose, prižiūrėti, palaistyti gėles, kaip tai darydavo jūsų mama. – ji žvelgė į mane su tokia nuolankia, maldaujančia veido išraiška, kad man net gaila pasidarė jos.
  - Aš tai galiu, man nesunku. Bet ar jūs nebijote į namus įsileisti svetimą, nepažįstamą  žmogų, - bandžiau dar išsisukti nuo netikėto rūpesčio.
  Jos veidas staiga pagyvėjo, nušvito šypsena:
  - Baikit. Ką jūs, kokia jūs nepažįstama. Jūsų mama tiek daug mums apie jus pasakojo.
  - Nejaugi? – nusistebėjau. Tuo metu kambaryje kažkas garsiai bildėdamas nukrito.  Mūsų akys sužiuro į tą pusę. Ant grindų gulėjo nugriuvęs kompiuterio dėžės dangtis.
  – Nesigąsdinkit, nieko baisaus neatsitiko. Tai tik nevykęs mano bandymas suremontuoti kompiuterį. Reikės ko gero ieškoti profesionalo pagalbos, - pasakiau šypsodamasi.
  – Mano vyras galėtų, - pasakė ji.
  – Galėtų ką? - paklausiau nesupratusi.
  – Suremontuoti jūsų kompiuterį. Jis kompiuteristas, - moteris buvo patenkinta, kad ir ji gali būti man naudinga. – Jis dabar kaip tik namuose, su Mantuku žaidžia, sugrįžusi paprašysiu ir jis tikrai, dar šį vakarą, ateis.
  – Gerą, vis tiktai, vyrą jūs turite, - paskiau norėdama ją pamaloninti.
  – Taip, jis geras ir mylintis tėvas. Stiprus, nepalūžo, neišsigando vaiko ligos. Jeigu ne jis, tai nežinau kaip susitvarkyčiau, sunku man vienai su Mantuku būtų. Sūnus tikra tėvo kopija, gal todėl taip vienas kitą ir myli, - jos žodžiai alsavo dėkingumu ir meile.

  Kaimynė išėjo. Neužilgo vėl sudžeržgė durų skambutis. „Kaimynas“ – pagalvojau eidama. Atidariau duris, ir jis įėjo į vidų.
- Labas vakaras, Kamile, - nuskambėjo tarsi sapne, nes tai negalėjo būti tikrovė, tai būtų buvę per daug žiauru.
  - Erikas? – netikėdama žiūrėjau į originalą, taip kaip ryte negalėjau atitraukti akių nuo kopijos. – O, Dieve, koks jis į tave panašus, - bandžiau patikėti tuo ką matau, - tik plaukai šviesūs.
  - Mano taip pat šviesūs, - perbraukdamas ranka per žilusius plaukus, pasakė su ašaromis akyse stovintis prieš mane ir skaudžiai besišypsantis vyras.

2010-10-16 19:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-15 02:15
klimbingupthewalls
konkurso vertintojų balų suma = 8.3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-11 15:23
Si bilė Sibire
1.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-09 12:33
A Puokas
1.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-03 11:46
Varinė Lapė
Pabaiga gera, o visas tekstas - ilgas tempimas prie geros pabaigos. Gal netgi nuo pabaigos reikėjo ir pradėti :)

2,3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-30 16:23
begemotas_
teksto konstrukcija prasta, stilius nevientisas, siužetas nuobodus

1.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-24 21:45
švo
Finalas keliais sakiniais. Trumpai drūtai. Ir tai kontrastuoja su likusiu tekstu, kur dominavo ilgametažiai aprašinėjimai, kitaip vadinami pilstymu iš tuščio į kiaurą.
Nuobodoka siužeto linija. Niekuo neišsiskirianti.

2.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-19 13:52
agricola
būna gyvenime visokių čiūdų ir įviariai juos vadiname...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-17 05:22
HilwaWarda
Geras!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą