Ji dar tiki

Rūstus valdovas vėjas
baudžia valdinius savus.
Kad jie vasaros ilgėjos
jis sudraskė jiems rūbus.

Lieknos drebulės sustingo,
žvelgdamos bailiai į beržus.
Jų galvelės droviai linko-
ach, kokie jie gražųs.

Prieš valdovą liaunas uosis
nuolankiai visom šakom palinko.
Ūmus žvarbaus vėjo gūsis
senutę liepą pakirto.

Gražaus apdaro nepraradusi
parimo eglė išdidi,
žalia skara apsigaubusi,
ant šakų konkorėžiai rudi.

Neišgazdino ją šaltas oras,
nei rūstaus vėjo siautėjimas,
ji dar tiki-valdovas neblogas...,
o šaltis apgaubs ją sniego mantija.