Sarkofagas

Širdele mano, tik nemiegok
Smelkiasi šaltis krintantis čia pat nuo žibintų šviesos
Ir įkalina kūne  tarsi iš švino nulietam sarkofage.

Širdele mano  tu tik nemirk – aš leisiu kvėpuoti,
Išplėšiu tave iš krūtinės, kad įsisukęs žvarbaus vėjo gūsis
Leistų tau atgult ir  išsiliet ant nualinto lauko,
Išmaitint iš savo syvų  gražuoles gėles.

Širdele mano,
Aš degu  - nenumaldoma aistra raudoniu užlieja visą kūną,
Aš drebu nuo salsvo aitraus gėlių kvapo, kuriame kiekvieną vakarą įkalina vėjas,
Nors mano širdis seniai negyva.