Baltosios lelijos

Tą moterį gerai pažinojo mano tėvas. Jaunystėje jie netgi buvo geri draugai. Dabar, kai mano tėvas jau iškeliavęs Anapilin, varčiau jo seną albumą ir radau judviejų nuotrauką. Stovėjo abu, apsikabinę po pražydusia obelim... Apie Mariją žinojau perskaitęs kelias jos parašytas knygas, mačiau jos nuotraukas žurnaluose, ją rodė per televiziją. Mane sudomino jos asmenybė. Iš anksto susitaręs, dabar ėjau su ja pasikalbėti.
Nuspaudus durų skambutį, nuaidėjo švelni melodija ir išgirdau malonų jos balsą:
      -    Įeikite, neužrakinta.
Įėjau, prieškambaryje buvo šviesu. Nusispyręs batus, ėjau toliau, ėjau į tą išgirstą balsą...
Svetainėje buvo prieblanda, bet ji buvo ten. Akimirksniu apžvelgiau viską. Žvakidėje degė kelios žvakės, į akis krito didžiulis, ovalus stalas, o ant jo vaza su baltomis karališkosiomis lelijomis. Tuomet akys užkliuvo už knygų lentynų ir daugybės knygų jose.
Šiek tiek tolėliau nuo stalo, supamoje kėdėje sėdėjo ji, moteris, kurią atėjau aplankyti. Ji suposi palengva tyliai grojant muzikai. Moteris klausėsi jos, bet jos akys žvelgė į lelijas ar kažkur pro jas... Lelijų puokštė man pasirodė nuostabiai graži. Akis traukė ir paveikslai ant sienų. Viskas dvelkė tokia idile, kad nesinorėjo savo ištartais žodžiais sutrikdyti tos šiltos prieblandos ir joje tvyrančių jausmų pilnatvės.
Ji sužiuro į mane.
Pasilabinau.
Moteris prabilo:
- O, labas, žurnalistas Antanas?... Sėskitės, svečias būsite. –  Aš - Marija, kaip jau žinote.
Ištiesė ranką. Paspaudžiau ją, buvo gležna ir šilta.
- Malonu. Ačiū.  – tariau jai ir įsitaisiau prie stalo. – Atėjau  kaip tarėmės dėl interviu laikraščiui.
- Taip, aš gi jus įsileidau... Ką gersite, arbatos, kavos, vyno? O gal ko nors kito?
- O ką jūs norėtumėte?
- Aš? Vyno, be abejo...
- Tuomet ir aš.
Ji pakilo, padengė stalą ir įpylė vyno iš ropinės į aukštus ir plonus stiklus. Nedidukė, gana liekna pagal savo amžių, labai skaistaus veido ir visai nepražilusi. Plaukai apgaubę veidą ir mėlynos, vaiskios akys. Tai mačiau net prieblandoje, jos švytėjo.
Paklausė:
- Ar jums čia jauku? Ar bus patogu užsirašyti? Gal įjungti šviesą?
- Ne, ačiū. Man čia labai jauku, o ir nemanau, kad rašysiu ką nors... Aš tiesiog jūsų klausysiuos, o
jūs man pasakosite, gerai?
- O kas gi man turi būti blogai? Viskas - tik gerai...
Ir mes geriame vyną, o ji kalba sėdėdama žvakių šviesoje besigėrėdama karališkosiomis lelijomis. Pasakoja apie jas ir save.
Aš matau ją ten, tėviškėje, kur apsilankius, vardadienio proga dovanų gavo tas gėles. Atrodo, kad visa kita, kas ją dabar supa yra tuštybių tuštybė. Bet tai tuštybei netrukdo daugybė knygų, kuriose tiek genialių minčių, tiek aprašytų gyvenimo dramų ir komedijų...
Pasakodama man apie savo gimtinę ji sėdi tyliai, nekrusteldama. Nepaima į rankas nei albumo, kad parodytų nuotraukas, nei savo parašytos knygos, nei mezginio, kuris liko gulėti lyg katinas jos supamojoje kėdėje, kai ji atsisėdo už stalo. Tik kalba, o jos malonus balsas čiurlena lyg upelis... Aš klausausi.
Nustojus groti muzikai, ji neuždeda naujo kompaktinio disko.
Ji sako:
- Tos lelijos man tokios brangios, o kad jūs žinotumėte! Jos man kvepia gimtine, svaigina
prisiminimais.  Žiūrint į jas man atgyja akyse sužėlusio lauko vaizdas toje vietoje kur stovėjo gimtoji troba. Atgyja vaizdas lyg nutapytas drobėje - aš žiūriu pro trobos langą lyjant lietui ir matau vaivorykštę nusitiesusią per žydinčią gėlėmis vaikystės pievą...
- Keista, - sako ir pasakoja toliau moteris, - kad šalia trobos, kur ji stovėjo, auga niekieno nesėti
kviečiai su rugiais, o juose - pilna rugiagėlių. Rugiagėlės su ramunėmis iš Ten pamerktos prieškambaryje didelėje mėlynoje vazoje, pastebėjote? O vaza mano brolienės dovanota...
      -    Taip, jos ten labai tinka... O vazos neįsidėmėjau.
- Na, nieko tokio, jūs – vyriškis... O ar jūs žinote kaip aš atsekiau tą vietą, kur stovėjo gimtoji
troba? Juk aplink plyni, sužėlę piktžolėmis laukai, tik trys pušelės ir beržas auga...
- Neįsivaizduoju. – Atsakiau.
- Ogi pagal kiečių priaugusią eilę. Kaip kokia linija, o kažkada augo jie palei takelį į sodybą. Tėtis
man liepdavo juos išrauti kol maži, paskui eidavo jų nupjauti, o jie vis augdavo ir augdavo, neišnykdavo... O takažolių nebėra, išnyko.
Atsisėdo ji tame kviečių ir rugių lauke, kurių niekas nesėjo, užsimerkė. Vėjo pučiamų javų šlamėjime tarsi išgirdo židinio ugnelės spragėjimą, kai palengva įsidega...
Mes ilgai kalbėjomės. Teisingiau pasakojo ji, aš tik retsykiais įsiterpdavau paskatindamas ar pakreipdamas jos pasakojimą norima man linkme.
Lauke jau visai sutemo, saulė užgęso, o svetainėje švietė degdamos žvakės, apšviesdamos jos vaiskiai mėlynas akis ir baltąsias lelijas.
Kaip Marija prasitarė, ji nemėgo tų vardadienių. Seniau tai buvo populiaru, o paskui visi ėmė švęsti tik gimtadienius. Bet neseniai, buvodama gimtinėje, aplankiusi vienišą nenugriautą, vykdant melioracijos darbą, sodybą ir jos šeimininkę, ji gavo neapsakomai brangią dovaną savo vardadienio proga – baltų lelijų puokštę.
Jos tėvų sodyba puošėsi bijūnais ir rožinėmis pinavijomis. – „Ak, vija pinavija ir pražydo kaip lelija“-dainuodavo vaikai. Moteris prisimindama pasakoja kaip nuėjusi tolėliau kur buvo šulinio vieta atrado rateliu sužėlusias ramunes, javų toje vietoje kažkodėl nebuvo. Pastovėjo. Norėjo eiti dar į namo vietą, kaip kad prisisėmusi sklidiną kibirą vandens sunkiai nešdavo jį į kalnelį, į trobą, bet nebenorėjo mindžioti taip gražiai suaugusių javų.
„Keista. “- pagalvojo – rudenį, kai valgysiu duoną, pirktą parduotuvėje ar ten bus pakliuvęs koks grūdelis iš šių laukų? Vis tik ji nusipjovė ir parsivežė kelias varpas, tokios jos buvo brandžios. Sudžiovins ir įpins į verbą. Jos išbus ilgiau už lelijas, ramunes ir rugiagėles. Ne kiekvieną vasarą juk atvažiuoja į tėviškę, kur nieko nėra tik laukai. O be to ji negali taip labai garbinti tų tėviškės augalėlių, kad nepamirštų apie žmones.
    -  Bet augalėlis tau nepadarys skriaudos, o žmogus?... - Netikėtai sako Marija. – O, taip, piktų žmonių yra dabar aplinkui. Bet žmogus padovanojęs tokias lelijas, nenuskriaus nieko, net vabalėlio. Gyvena sau viena tarp laukų... Ji visą gyvenimą buvo žmogumi ir nieko nebijo. Atvažiuoja pas ją visokie, nes sodyba prie kelio, ji pavaišina, gėlių priskina, kartais ir nakvynę suteikia. Klausiau jos: “Teta, ar nebijai? “ „Nėra man ko bijoti, aš niekam blogo nedarau, nedarys  ir man“ – atsako ji. Duok, dieve.
Už lango sušniokštė lietus. Nuplaus jos pėdas, prikels netyčia numintus rugius ir ramunes, šulinio vietoje telkšos balutė. Nuplaus ir ta gerumo ir palaimos pilną vakarą dienų tėkmė, bet akyse stovės du netapyti paveikslai.
Vienas - basakojės vaikystės, lakstančios po nuostabių gėlių pilną pievą. O kitas – ji – bendravimo ir atsiskleidimo šviesa nušviesta Marija savo namų svetainėje su baltosiomis lelijomis. Man norėjosi ją nutapyti, ne tik aprašyti mūsų pokalbį kaip interviu, nes visas jos pasakojimas buvo toks, labai tapybiškas ir šiltas. O akys švietė begaline meile žmonėms, nostalgija tėviškei ir jos gamtai.
Nenutapiau paveikslo, nes nesu dailininkas, o dienų tėkmė ir begalinių darbų ratas, įsukęs mane, nunešė užmarštin tą nuostabų paveikslą, susidėsčiusi mintyse.
Tik aprašiau...
 

Ona Miliukaitė – Delonienė                                                          2010 – 10 -15
Kaunas