AvaGloriaŠis darbas buvo pateiktas konkursui.
Besibaigiančio rugpjūčio vėjas begėdiškai prisiekinėjo amžiną meilę kiekvienam šalikelės kaštono lapui, o jie visi saldami iš laimės lengvai krutėjo. Po tokiu apsvaigusiu kaštonu sėdėjo Matas, įsikandęs paskutinę savo cigaretę ir laikydamas žiebtuvėlį kairėje rankoje, o popierinį lėktuvėlį dešinėje. Jis uždegė popierių ir netrukus šio pelenai jau sukosi kartu su vėju tarp kaštono šakų.
Vaikinas nukreipė poetišką žvilgsnį į tolį ir susimąstė. Neaišku, ar dėl įtartinos sudėties cigaretės poveikio, ar dėl ypatingų Mato protinių sugebėjimų, - lyg miražas tolumoje jam ėmė rodytis įvairiausi vaizdiniai. Tai buvo prisiminimai, žavūs merginų iš praeities paveikslai, buvusių meilių atvaizdai. Vyriškai sudėtas ir iškalbos meną neblogai išmanantis Matas visada patiko dailiąjai lyčiai. Ir pats jis jai abejingas nebuvo. Jaunuoliui puikiai sekėsi bendrauti su merginomis, ir tai turėjo palengvinti tos Vienintelės paieškas. Tik bėda buvo ta, kad jis nežinojo nei kaip, nei kur, nei kokios Jos ieškoti. Natūralu – juk visos moterys yra savaip puikios – kaipgi išsirinkti tinkamiausią iš tokios jų gausybės? O Matas, laimės kūdikis, rinktis galėjo...
Tarp besivaidenančių paveikslų jam išryškėjo jaunos, besišypsančios brunetės atvaizdas. Rusnė. Visada pašiauštais, trumpais plaukais, ryškiai dažytomis akimis bei nutrintais džinsais. Šiek tiek pankuojanti mergina buvo žaisminga, linksma ir spontaniška. Matui ypač patiko auskaras jos liežuvyje, kuris paįvairindavo lovos žaidimus. Jiedu smagiai išdykavo, rūkė žolytę ir jautėsi sau laisvi. Matui buvo smagu su ja susitikinėti, bet vieną dieną tiesiog suprato, kad tokie santykiai jo netenkina – gal buvo per daug to spontaniškumo ir lengvabūdiškumo, gal jam pabodo jaustis nerūpestingosios Rusnės globėju. Kad ir kaip būtų, prisiminimai apie šią merginą yra jam gražūs ir malonūs.
Rusnės atvaizdą išsklaidė Liepa – švelni, jautri ir nepaprastai graži jauna moteris. Ji buvo kiek vyresnė už Matą. Jį žavėjo Liepos santūrumas, protas ir natūralus moteriškas grožis. Jie kalbėjosi apie šiuolaikinę muziką, abstraktų meną, gyvenimo prozą ir to paties gyvenimo prasmę, klausėsi jazz’o ir suteikdavo naujus vardus žvaigždynams, o finalą pasiekdavo minkštuose pataluose. Viskas atrodė tobula... tol, kol Matas nesuprato, kad jam trūksta gyvybingumo ir įgriso smaugiantis žinojimas to, kas bus rytoj: vėl žvaigždynai, jazz’as ir gyvenimo prasmė. Per daug prasmės. Per daug gelmės. Normaliam žmogui reikia nuo šito pailsėti. Matas buvo labai normalus.
Jam siaubingai pritrūko oro ir jis giliai įkvėpė su Larisa, laukine laisvamane menininke. Ji buvo amžinai įsimylėjusi: iš pradžių ji garbino patį gyvenimą, godžiai imdama iš jo viską, ką tas pasiūlydavęs; po to ji meldėsi Matui. Drauge godžiai jie kvėpavo taip tol, kol horizonte pasirodė Julija – kiek sarkastiška, ūmaus būdo, valdinga ir beprotiškai seksuali karjeristė. Naktys su ja buvo dieviškos, bet dienos... Na, kam rūpi tos dienos, kai yra tokios naktys?
Netrukus Julijos paveikslą pakeitė Saulė; po jos buvo Olga, Jolanta, Eglė, Elžbieta, Solveiga, Tatjana, Audronė, Ugnė, Neringa... Visos – nepakartojamos ir kiekviena virtusi praeitimi, įsitaisiusi į spalvingą nuostabių būtybių mozaiką, kurią Matas permeta atmintyje ir kaskart žavisi. Visoms jis buvo ištikimas ir visas mylėjo. Savu laiku.
Staiga malonių vizijų kaitą sudrumstė tiesiai prieš akis, vos už kažkokių septynių metrų sustojusi vidutinio senumo Mazda. Iš jos išlipo mergina, pribėgo prie galinio rato, sekundę į jį žvilgtelėjo ir riebiai rusiškai nusikeikusi ėmė choleriškai spardyti iš visų jėgų. Matas – džentelmenas, nutarė damai padėti, bet neatsispyrė pagundai dar kelias minutes pasimėgauti komišku vaizdeliu, kai aukštakulniais apsiavusi gazelė desperatiškai bando pribaigti ir taip negyvą daiktą.
Per tas kelias minutes jis pastebėjo, kokie gražūs ir žvilgantys jos ilgi rusvi plaukai, laibas liemuo ir ilgos, grakščios kojos. >>Graži<<, pagalvojo Matas, ir tą pačią akimirką mergina nukreipė savo žvilgsnį tiesiai į jį. Matas “užkibo” ir lyg užhipnotizuotas atsikėlė bei patraukė to veriančio žvilgsnio link.
Marija, toks buvo merginos vardas, skubėjo į susitikimą su klientais vienoje reklamos įmonėje ir jau dabar siaubingai vėlavo dėl sprogusios padangos. Matas tylėdamas apžiūrėjo ratą, priėjo prie bagažinės, atidarė ją, išėmė atsarginę padangą bei įrankius, pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Marija taip pat tylėjo ir, paslaptingai šypsodamasi, stebėjo Mato veiksmus.
Kai automobilis jau vėl galėjo važiuoti, vaikinas atsistojo prieš ją išterliotais šviesiais džinsais ir baltais marškinėliais; jiedu žvilgtelėjo vienas į kitą ir netrukus pradėjo kvatotis. >>Mano didvyris<<, juokėsi Marija. >>Baiminausi, kad jei neįsikišiu, jūsų vargšė mašina gali atsidurti sąvartyne – tie batai žudikai tikrai grėsmingai atrodo... <<, Matas žiūrėjo į rusvaplaukę susižavėjusiu žvilgsniu.
Marija jautėsi jam dėkinga už pagalbą, be to, jai patiko, kai vaikinas į ją žvelgė lyg į atgijusią Botičelio Venerą. Tiek iš dėkingumo, tiek dėl kaltės jausmo už dėmes ant gelbėtojo rūbų, bet greičiausiai dėl noro ilgeliau pabūti Venera, Marija pasisiūlė išskalbti išpurvintus drabužius. Matas mielai sutiko, kukliai nusišypsodamas. Taip ir prasidėjo graži jų pažintis.
Marija labai skyrėsi nuo prieš tai Mato sutiktų merginų. Jis neturėjo savo moters idealo, bet Marija visgi atrodė tobula: švelni, jautri, nepriklausoma, linksma, žavinga, supratinga, paslaptinga ir nepasiekiama. Ji niekada neatskleisdavo visų savo kortų, likdavo kaip mįslė, kurią Matas bandė įminti. Visur jis galvojo apie ją, visas mintis jo galvoje nurungė vienintelė: >>Marija<<.
Matas pamėgo rudenį, pamėgo vėstantį orą, liūtis. Jis pamėgo netgi pirmadienius, už kuriuos baisesni būna nebent kontrolieriai. Bet dabar pirmadieniai tapo šventiški, nes tada jis pietaudavo su Marija. Antradieniais jie eidavo pasivaikščioti po parką arba į kiną. Trečiadieniais šokdavo salsą (Matas prisiminė, kad jau seniai norėjo patobulinti savo šokių judesius). Ketvirtadieniais jiedu gamindavo drauge kažką naujo ir nusiaubdavo virtuvę, o rūbus ištepliodavo padažais. Jie kalbėdavosi apie viską pasaulyje arba tylėjo... – juk kartais žodžių tiesiog nebereikia: jeigu gali jaukiai tylėti šalia kito žmogaus, reiškia jis tikrai tau artimas.
Penktadieniais Marija ateidavo į naktinį klubą, kuriame dirbo Matas. Jis maišė kokteilius, ji geidulingai šoko, perverdavo visus vyrus savo skvarbiu žvilgsniu ir jie nesugebėdavo atitraukti nuo jos akių, jie troško jos – jų akys degė, o iš smegenų kraujas plūdo į sritį žemiau pusiaujo. Gaila – tokiais atvejais smegenyse jis praverstų labiau: juk moterys, pagal kai kurias legendas, myli ausimis, tad jų meilei pelnyti reikia kalbos dovanos. Neaišku, kuo mylėjo Marija, gal širdimi, pagal seną paprotį. Ir ji nekreipė dėmesio į jokį kitą vyrą, kurį galėjo turėti. O Matas žinojo, kad šiąnakt namo Marija važiuos su juo...
Vieną nuostabų vėlyvą šeštadienio rytą jis rado šalia ant pagalvės gulintį voką. Matas atplėšė jį ir ištraukė lapą su užrašu. Perskaitė. Nusišypsojo. Įdėjo lapą atgal į voką. Pakėlė akis į lubas; jo šypsena pamažu išblėso; žvilgsnis tapo tuščias. Matas apsirengė, įdėjo voką į kuprinę ir tyliai išėjo, kol Marija buvo vonioje. Ji kažką liksmai daivano ir nė negridėjo, kaip užsitrenkė durys. Vaikinas ėjo gatve lėtai, susimąstęs, žiūrėdamas į tolį, o veide pakaitomis atsirasdavo tai šypsena, tai kažinkoks liūdesys.
Matas atsisėdo po šalikelės kaštonu ant jau vėsios žemės, išėmė iš kuprinės voką, rastą ant Marijos pagalvės. Jame buvo lapas su vos dviem žodžiais: >>aš tavo<<. Jis, tarsi chameleonas, su kiekviena moterimi įkūnydamas vis kitą idėją, negalėjo priimti nė vienos iš jų, nes buvo įsimylėjęs Laisvę, nors pats manė, kad mylimosios vis dar ieško. Matas švelniai nusišypsojo, užsirūkė savo eilinę paskutinę cigaretę, sulankstė iš šio lapo lėktuvėlį ir pasiėmė į rankas žiebtuvėlį...
Spalio vėjas prisiekinėjo amžiną meilę kiekvienam šalikelės kaštono lapui, o tie, jau pageltę, vis saldami iš laimės, lengvai krutėjo...
Kažkada atėjo žiema ir paskutiniai lapai nukrito.
