Drugelio paliesti

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Tai buvo diena, kuriai galėjo abejingas likti tik pats beširdiškiausias žmogus žemėje. Net šunelis, ir tas lindo iš savo būdos į saulutę, vidury kiemo išvertus pilvuką deginosi raina katytė, o paukštukai čiulbėdami, dainuodami vasaros dainą lakstė žvitriai padangėmis. Deja ne kiekvienas galėjo džiaugtis šia palaiminta saule ir švelniu, giliu vėjo dvelksmu, kvėpavimu. Įvairiose įmonėse virte virė darbas ir vienas kitas darbuotojas, žvilgtelėjęs pro langą, galėjo tik pavydėti niekur neskubančioms įdegusioms gražuolėms, lakstantiems vaikams ar būreliui vaikinų, planuojančių išvyką prie ežero.
Sauliaus mamai, dirbusiai pašte, jos prašymu davė savaitę atostogų. Ji norėjo bent kelias dienas skirti tik sūnui, tačiau tos kelios dienos virto mėnesiais ir į šį darbą ji daugiau nebegrįžo...
- Mamyte, aš noriu eiti į lauką.
- Vaikeli, matai, kad aš dabar plaunu indus. Palauk truputį, išskalbsiu dar tavo megztuką, kelnytes ir galėsim eiti.
- Bet tai ilgai užtruks. Aš dabar noriu. Aš galiu vienas eiti. Juk aš didelis. Prašau, išleisk, aš tik kieme būsiu.
Saulius dar buvo pakankamai mažas, tik šešių metukų, tad mama niekur jo vieno neleisdavo. Tačiau ji turėjo dar daug darbo, o ir berniukas taip gražiai, nenustygdamas vietoje prašė, kad ji negalėjo nesutikti, prieš tai dar įspėdama, kad nekeltų kojos iš kiemo.
Berniukas striksėdamas iš laimės nulėkė į smėlio dėžę. Jis pilstė įkaitusį smėlį iš saujos į saują ir svajojo, jog, kai jis užaugs, padarys daug daug smėlio laikrodžių, o patį gražiausią padovanos mamai.
Eglė vis žvilgteldavo pro langą į sūnų. Jis šypsojosi... Ji net susigraudino... Tas veidas jai visada primindavo Darių. Mažasis aukselis – tiksli jo kopija ir tai brangiausia, ką jis jai paliko. Ji nusuko akis į nuotrauką spintelės kampe, šalia kurios net metams prabėgus vis dar stovėjo gedulo žvakutė. Sielvartas neapleido Eglės ir būtent jos Sauliukas buvo ta jėga, stumianti ją gyvenimo keliu.
Berniukas tebesėdėjo sau ant smėlio dėžės ir niūniavo darželyje išmoktą dainelę, kai ant jo smailios nosytės nutūpė margas drugelis. Jis kvepėjo rugiagėlėmis, džiovintu sausu šienu, čiurlenančiu upeliu. Sauliukas to ilgėjosi. Jau seniai jis bebuvo kaime pas močiutę. Mmm... Jam patiko šiltas karvutės pienas, kai kada net su trintomis žemuogėmis, kurių senelis pririnkdavo grįždamas iš miško, ir cukrumi. O ypač mažylis dievino močiutės keptą obuolių pyragą., kurio mama taip ir neišmoko kepti. Pirmą kartą mamai pyragas pridegė, antrąjį – jūs galite patikėti, ji pamiršo įpjaustyti obuolius. Sauliukas prie stalo jau laižėsi lūpas, laukdamas, kol mama iš orkaitės ištrauks pyragą, kai pamatė ant stalo tebegulinčius obuolius. Ak, kokia ji išsiblaškiusi kartais būna. Pagaliau trečią kartą viskas atrodė lyg ir puiku, tačiau pyragui vis vien kažko tai trūko. Ir Sauliukas suprato, kad niekas kitas neiškeps tokio skanaus obuolių pyrago kaip močiutė.
Drugelio mažytės akytės žvelgė į berniuko veiduką, kojytėmis tipeno per jo strazdanytes. Ir mažylis panoro sugauti šį padarėlį, paimti į rankas, parodyti mamai, grožėtis juo. Tačiau drugelis pakilo ir ėmė bėgti nuo jo. „Ak, tu nori gaudynių, – pamanė Sauliukas. – Niekur, gražuoli, nepabėgsi. Pagausiu, pagausiu“, - ir ėmė jį vytis, bėgti paskui. Spalvų vaivorykštė tolo, o berniukas, pamiršęs viską pasauly, bėgo paskui. Jau, jau tuoj jį sučiups... Tiek nedaug... Išties ranką ir suims jį. Sauliukas išbėgo į gatvę. Priblokštas vairuojas paspaudė stabdį. Nespėjo... Ratų cypimas, išgąstingas šauksmas... Motociklas kliudė berniuką. O drugelis nuskrido sau...
Su lig garsais gatvėje Eglei iš rankų iškrito kavos puodelis. Visa perbalusi ji nubėgo prie lango. „O, Dieve“, - klaikiu balsu sušuko ji. Jos berniukas perblokštas gulėjo vidury gatvės, netoli jo kiurksojo motociklas. Aplink rikiavosi išsigandę, susirūpinę namo gyventojai, smalsūs praeiviai, kažkas jau kvietė greitąją pagalbą. Susinervinęs motociklininkas nerado sau vietos. Vis trypčiojo, žiūrėjo į bejėgį, sąmonės netekusį mažylį ir negalėjo suvokti, kodėl tai turėjo atsitikti būtent jiems: mažam, tikro gyvenimo dar nepajutusiam berniukui ir jam. Nežinia, kaip bus su mažyliu, melsis už jo gyvybę, nors jau nebeatsimena, kada paskutinį kartą bažnyčioje buvo ir kaip skamba visa „Tėve mūsų“. Melsis, bet įsitikinęs, kad ramybės neras. Tos išsigandusios akys prieš susidūrimą. Žvilgsnis truko vos sekundę, o persekios jį visą gyvenimą. Tai neužmirštama... O, Dieve, tas košmaras persekios jį dienomis ir naktimis.
Eglė tekina išbėgo į gatvę. Prasibrovė pro minią. Sekundę abejingai žiūrėjo į Saulių, tarsi netikėdama, jog tai jos sūnus. Po to suklupo, griebė jį į glėbį, ėmė liūliuoti, o skruostais riedėjo kone kruvinos ašaros.
- O ne! – šaukė ji. – Tik ne tai! Tik ne tu! Mažiuk, prašau, atsimerk! Čia juk aš, tavo mamytė! Ar girdi, atsimerk sakau! – kaip beprotė šaukė ji vis, puolė bučiuoti jo veidą. – Neatimk ir jo!
Jaunuolis, vairavęs motociklą, priėjo arčiau ir užjaučiamai padėjo ranką ant motinos peties. Jis nesumojo, ką sakyti. Ar teisintis, ar guosti, ar užjausti moterį.
- Labai užjaučiu... – Tepasakė jis. Apgailestauju, kad...
Ir tada jis išvydo moters pagiežos, skausmo, neapykantos pilną žvilgsnį.
- Jis miršta, o tu tegali pasakyti, kad apgailestauji?! Veidmaini, tai tu kaltas! – jos širdyje atsivėrė dar viena gili žaizda, kuri ją degino ir niokojo iš išorės, tačiau labiausiai draskė iš vidaus. Trūksta žodžių apsakyti tam, ką ji tuomet jautė. Tačiau viena ji žinojo, jei Sauliuko širdis liausis stuksenus, jos saulė irgi nusileis...
Ligoninėje, kad ir kaip sunku, nelengva būtų, gydytojai turėjo Eglei pripažinti, jog sūnaus būklė sunki. Jis komos būsenoje ir nežinia, kada pabus ir ar išvis pabus. Čia net gydytojai buvo bejėgiai.
O dienos bėgo... Tokios pat saulėtos ir šiltos. Bet Eglė jas leido ligoninės palatoje. Ji kalbėjo su sūnumi, dainavo jam linksmas daineles ir lopšines, vakarais sekė pasakas. Kartojo, kaip myli, tikėjosi, kad jis ją girdi...
Martynas, jaunuolis, partrenkęs Saulių, po apklausų, tyrimų buvo paleistas laisvėn. Atsirado keletas liudininkų, tvirtinančių, jog berniukas pats dūkdamas išlėkė gatvėn. Be to įvykio metu vairuotojas buvo blaivas. To pakako, kad jis nebūtų apkaltintas. Tiesa, motociklą vaikinas greitai „prakalė“, tačiau dvasios ramybės nerado. Jam prieš akis dažnai išlįsdavo tos popietės vaizdai. Motina, susmukusi prie vaiko...
Laikas pamažu vis slinko... Dienos Eglei virto savaitėmis, savaitės – mėnesiais, kankinančio laukimo, nežinios. Ir štai vieną dieną beprasmiškai žiūrėdama į tas iki gyvo kaulo įkyrėjusias lubas, Eglė pajuto gležnus pirštukus, spaudžiančius jos ranką. Ir tą akimirką, tokiomis aplinkybėmis, tai buvo nuostabiausias dalykas, koks tik galėjo jai nutikti. Tačiau ryški saulė greit pritemo. Gydytojai konstatavo, kad pažeistos berniuko nugaros smegenys, todėl jis tikriausiai niekada nebeatsistos ant kojų. Gydytojai – ne dievai.
Po keletos dienų Eglė parsivežė sūnų namo. Jam nebebuvo prasmės likti ligoninėje. Berniukas gyveno sau toliau lyg nieko ir nebūtų atsitikę. Kaip ir visada, kiekvieną rytą, vakarą jis pabučiuodavo mamą į žandą ir apdovanodavo ją pačia žaviausia šypsena. Oi, kaip Eglei suspausdavo širdį, matant linksmą jo veidą. Atrodo, jai ištikusią nelaimę sunkiau išgyventi nei vaikui.
Iš pradžių buvo sunku priprasti prie naujo gyvenimo būdo, tempo, bet laikui bėgant Eglė įprato keltis ir gultis anksčiau. Berniuko negalia pareikalavo iš jos daug laiko, pastangų ir kantrybės. Beveik kas rytą ji vežiodavo savo sūnų po parką. Jam patikdavo stebėti, kaip nuo medžių krenta auksiniai lapai, patikdavo stebėti kažkur skubančius žmones, kai pats čia galėjo niekur neskubėdamas sėdėti  nors ir visą dieną. Ilgesingu žvilgsniu berniukas palydėdavo į pietus išskrendančius paukščius. Jam netgi patikdavo klausytis verkiančio dangaus, burzgiančių automobilių, krykštaujančių vaikų, o jai, motinai, patikdavo stebėti jo linksmą veidą. Tik iš pradžių tai gąsdino. Sauliukas niekada nė žodžiu neužsiminė, koks jis nelaimingas ar kaip jam blogai, negerai. Niekada net nepaklausė, kodėl būtent jam tai turėjo atsitikti. O Eglė dažnai apie tai susimąstydavo. Bet dabar šis mažylis buvo geriausias jos mokytojas, mokinantis į gyvenimą, kad ir kas benutiktų, žvelgti su šypsena ir tikėjimu, jog viskas bus gerai.
- Mama?
- Ką, mažyli?
- Čia viskas taip gražu, ar ne?
- Taip, tikrai...
Jie abu, mama ir sūnus, pamilo gyvenimą iš naujo...