Šeimyninis konfliktas

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Na, tu palauk, tu dar palauk! Taip ir matau, kaip rytoj atsisėsi prie darbo stalo ir kolegų direktorių akivaizdoje iš švarko kišenės išsitrauksi keistą paketėlį. „Kas čia? ” –pagalvosi, žvelgdamas į blizgančios folijos gniutulą delne. Smalsumas nugalės, pamažu imsiesi išvynioti tai, ko kišenėje būti neturėjo, ko tu į ją neįsidėjai vakare, bet ryte kažkodėl radai. Sluoksnis po sluoksnio, plonai folijai plyštant, su tau nebūdingu kruopštumu laupysi blizgų popierėlį, kaip vaikystėje lukštendavai irisą. Sidabro kiautas skleisis lyg žiedas ir galų gale jo viduryje išvysi... Ko taip nustebai? Kodėl veidą perkreipė pasibjaurėjimo grimasa ir atšlijai, lyg pamatęs vaiduoklį? Ak, kolegos, susidomėję tavo radiniu taip pat sukišo nosis – kokia čia staigmena? Aštrus vyriškas juokas, su pasigokčiojimais užlieja prabanga tviskantį kabinetą. „Šūdas! “ – išrėkia komercijos direktorius, net pasipurtydamas iš malonumo. Žodį, kuris šiaip jau tikdavo nepasitenkinimui ar paniekai išreikšti, šį kartą jis pavartoja tiesiogine prasme, viešai, dėl to yra neišpasakytai patenkintas. „Šūdas? “ – lyg aidas pakartoji tu, nors klausti neverta, atsakymas visu kvapumu guli blizgančios folijos patale ant tavo delno. „Šūdas! ”
Kerštas saldus, net jei apie jį tik svajoji. Aš tikrai paėmiau tą nekvepiantį objektą iš katės dėžutės, tikrai įsukau jį į foliją, tikrai įdėjau į tavo darbo švarko kišenę. Bet vėliau, tau užmigus, prisėlinau prie spintos, stengdamasi negirgždinti durų ją atidariau ir ištraukiau keršto siuntinį – jo vieta šiukšlių dėžėje. O ką? Aš apsigalvojau. Nes tikrai myliu tave ir visai nenoriu, kad kvaili tavo kolegos direktoriai žvengtų ir mėgautųsi mano kerštu labiau, negu aš pati. Na taip, tu negrįžai naktį namo, taip, grįžęs ryte elgeisi bjauriai ir aš pykau taip stipriai, kad miegamajame nuvyto gėlės. Bet tu juk mane pažįsti –čia pat suputoju, čia pat vėl teku rami, kaip vanduo iš krano. Miegok ramiai, brangusis. Klasta išaiškinta ir sunaikinta. Tau niekas negresia.
Todėl man tikrai buvo netikėta, kai šiandien, grįžęs iš darbo, puolei mane šaukdamas „Кaip tu galėjai?! “ ir pirmą kartą gyvenime man trenkei. Meškiškai, neskaudžiai, bet aš vis tiek pratrūkau raudoti, nes manęs niekada niekas nebuvo mušęs. Aš tokia taiki, tokia dievo avelė, kad ranką prieš mane pakleti niekad niekam nekilo mintis – už ką? Juk visada gyvenimą spraudžiau į formulę: „Kad tik viskas būtų gerai“. „Tu pakišai man šūdą! “ – riaumojai ir nutvėręs už pečių purtei kaip griūšią. „Nepakišau! ” – šaukiau muistydamasi. „Melagė! - rėkei lyg pamišęs. –Beprotė! Durnyne tavo vieta! Tu pakvaišus kaip tavo motina, o tavo dukros tokios pat kvaišos, kaip tu! “
Tada ir dūriau. Peiliu. Kažkur alkūnės aukštyje. Lioveisi mane purtęs, susiėmei už šono ir nustebęs žiūrėjai, kaip per tarpupirščius sunkiasi kraujas. Aš užuodžiau jo kvapą. Panašiai kvepia, kai šaltame vandeny mirko šernieną - saldžiai ir lipniai. Kai kvapą jauti ne tik šnervėmis, bet ir gomuriu. Nualpau.
***
Va čia ir yra visas keistumas – dvidešimt keturios valandos. Dvidešimt keturios valandos, kurios visam pasauliui tereiškė laikrodžio rodyklės kelią ratu, naują langelį kalendoriuje, dar vieną naktį ir dar vieną dieną, mano gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Vakar dešimtą valandą vakaro aš nieko nenujausdama mūsų jaukiuose namuose, vyniojau į foliją katės ekskrementus – iš keršto, niršdama ant tavęs, šiandien dešimtą valandą vakaro, nebeturiu nei namų, nei katės, nei tavęs – areštinės sienos, tvarstis ant viršugalvio (prasiskėliau krisdama) ir baimė, kad niekada tavęs, mylimasis, nebepamatysiu. Šūdas.
Karštligiškai varčiau atsiminimų albumo lapus. Atmintis, klastingai šypsodama, man rodė tik gražiausius paveikslus: vestuvės, kelionės, vaikų gimimas, Kalėdos, Velykos, šiltos vasaros naktys... Mes pykomės? Juokaujat! Negi dviejų artimų žmonių apsižodžiavimą ar kelių dienų patylėjimą galima vadinti barniais? Gal nematėte, kaip žmonės pykstasi? O! Štai ankstyvas pavasario rytas. Atvažiavom prie jūros. Rūkas užgulęs krantą, o rūke – gulbės, baltesnės už jūros putą. Banga dūžta prie kojų, tu sakai: „Sugrįžčiau pas tave, kaip Žilvinas – juoda kraujo puta“. Mes juokiamės ir dar nežinome, kad tai - pranašystė.
Manęs pasigailėjusi prižiūrėtoja tarstelėjo, kad tu gyvas, tik be sąmonės. Dieve, už ką? Juk tuo peiliu ruošiausi supjaustyti svogūną salotoms, pamaitinti tave ir vaikus! Virtos su lupena bulvės, šviežiai rauginti agurkai, kiaušinis, obuolys (be sėklelių, nuluptas, mažyčiais kubeliais), majonezas, praskiestas agurkų marinatu, jaunas svogūnas, žinoma pipirai, druskytė – vokiškos bulvių salotos, tinka prie sojoje marinuotos kiaulienos išpjovos kepsnio. Aš visada mėgau gaminti ir tu labai vertinai kulinarinius mano gebėjimus. „Nepaliksiu tavęs iš išskaičiavimo, ožkute, - sakydavai. - Labai jau skanu su tavimi gyventi! “ –aš priimdavau tai kaip komplimentą. Net išplėsdavau žodžio „skanu“ reikšmę iki man patinkančio formato.
„Kodėl tą akimirką rankoje laikiau peilį, o ne keptuvę? “ – svarsčiau. Mano močiutė vis pasakodavo apie kaimynę, kuri keptuve tramdydavo savo aukštą ir stambų vyrą. Vos tik tas prisigėręs puldavo į sodą velniukų pakrūmėm gaudyt, ji, mažučiukė moterėlė, prisitaikydavo, palaukdavo, kol tas pasilenks prie eilinio velniuko, – bumt! - iš visų mažų jėgų per pakaušį. Vyras ir guli. Moteriškė jį stveria už pažastų, įsitempia vidun, kad kuo mažiau kaimynų šeimos gėdą matytų. Savaitę slaugo, pasakoja, kaip jis neatsargiai griūdamas pakaušį susimušė. Ir vėl gražiai ir laimingai gyvena - iki eilinio užgėrimo... Geriau būčiau ir aš – bumt! – keptuve... Dabar dėliočiau šaltus kompresus ir juokčiausi, o tu, kaip vaikas prašytum iškepti ligonių pyrago ir žnybtum praeinančiai į šlaunį. „Ožkute, “ - sakytum...
Deja, viskas toli gražu ne taip, kaip aš noriu. Gyvenimas juokiasi iš manęs. Krečia mano rankomis žiaurius pokštus, meluoja man mano pačios lūpomis, regi miražus mano akimis ir nebeleidžia suprast, kas yra sapnas, o kas tikrovė. Gali būti, kad rytoj man gedulingu balsu paskelbs – taip ir taip, mirė jūsų vyras, jūs kaltinama žmogžudyste, tačiau galėsite dalyvauti laidotuvėse. Juoda suknelė, skrybėlaitė, mano mama, kartojanti „Taip tam kiaulei ir reikia“, ir „Mes tave ištrauksim“, -„ZZ top“, kuriuos, pareigingai vykdydami tavo kadaise pareikštą norą, nepaliaujamai leidžia draugai, kurie man jau – nebe draugai, baltos kalijos, kvepiančios nežinia kuo aitriu, prasismelkiančiu net pro raminamųjų vaistų ūką ir pasiekiančių mano skaudėjimo šerdį - juk aš tave nužudžiau, tai kaip gi toliau gyvensiu? Per vieną naktį iš žmonos virtau žudike. Viskas tarsi per rūką...
***
- Atsigauna?
- Atrodo. Jau antrąkart atsimerkia.
- Ką jūs sau manot, tokiu sunkiu daiktu per galvą! Keista, kad gyva liko.
- Gert mažiau reikia.
- Visi vyrai šikniai, kai jiems – tai viskas galima, o moteriškei – keptuve per galvą.
- Jis sako, kad nemušė.
- Visi taip sako.
- Ji visada buvo linkusi prisigalvoti nebūtų dalykų.
- Mama?
- Aš čia, širdele…
- Atleisk už tą… šūdą… kišenėj...