---

Dieną pradėti retoriniais klausimais – ko gero ne pats tinkamiausias būdas prisivilioti sėkmę bei gerą nuotaiką, bet kai guliesi ir keliesi su tomis pačiomis mintimis, tai nelieka „netinkamo“ laiko užduoti sau vieną ar kitą klausimą. Tai, kas labiausiai kamavo Augustę, buvo žūtbūtinis poreikis ir visiškas nesugebėjimas suvokti, iš kur joje tiek pykčio. Kada jis pradėjo kauptis? Gal dar kūdikystėje, kurią ji prisiminė tik iš tėvų bei senelių pasakojimų, kai net pamėlynijusi iš pykčio ji sukėlė skandalą, nes suaugusieji jai nedavė saldainio, nors tuo metu ji net „saldainis“ pasakyti dar nemokėjo? Gal paauglystėje, kai vieną po kito praradusi kelis brangius žmones, Augustė ėmė pykti ant dievo už tokią neteisybę ir jai tai net neatrodė šventvagiška? Priešingai, ji didžiavosi tuo ir kurstė šį jausmą vis labiau, nes jai patiko atsiskirti nuo tos avinų bandos, kalbančios poterius per tikybos pamoką. Augustė tikėjosi, kad stiprus pyktis tiesiog nebeišsiteks joje ir išstums ją užvaldžiusį liūdesį – ar ne taip veikia kažkuris fizikos dėsnis? 
Gal pyktis pradėjo joje keroti dar vėliau, tėvų santykiams tragiškai pašlijus, bet jiems vis dar gyvenant kartu, kai juodu su tėvu buvo iškasę tokį didžiulį karo kirvį, kad net prasilenkti koridoriumi sunkiai pajėgdavo. Augustė jautė nenumaldomą pyktį šiam svetimajam, šiam įsibrovėliui į jos erdvę ir gyvenimą, ir atrodė, kad jis vertas šios kilnios jos emocijos vis daugiau ir daugiau. Iš pykčio ir nevilties Augustė trankydavosi savo kambaryje, šluodama ant žemės viską kas pakliūdavo po ranka ir verkdavo, ne – kaukdavo visu balsu, tačiau atrodė, kad vis per silpnai ir per tyliai. Kartą griebė pirmus po ranka pasitaikiusius vaistus ir kvailai apsižioplino – neperdozavo, nes jų nebuvo įmanoma perdozuoti.
O gal pykčio stažą Augustė pradėjo kaupti tada, kai krito tiek žemai, kad pirmą kartą leido sau išsilieti ant silpnesniojo? Kai pasielgė taip, už ką niekino savo tėvą – kad būdamas silpnesnis už jos mamą (ne fiziškai, žinoma), jis ją kankindavo terorizuodamas Augustę. Taigi, ji priplumpino savo šunį, kurį tiesiog dievino. Nuolankaus ir atlaidaus charakterio – jis buvo labai lengvas grobis. Tereikėjo tik smulkmenos, kažkokio niekingai menko jo prasižengimo. Žiūrėjo savo didžiulėmis ir liūdnomis akimis, nustebęs ir nesuprasdamas, už ką Augustė jį vanoja – ranka ar minkšta šlepete – mažai tikėtina, kad jam rimtą skausmą sukėlė, bet faktas lieka faktu. Kuo ji geresnė už...? Tarsi išėjusi iš transo būsenos, Augustė puolė į isteriją dėl to, ką padarė, verkė apsikabinusi nuskriaustąjį ir nesuprato, ko labiau gailisi – jo ar savęs.
Kaip ten bebūtų - kada, iš kur ir kaip jis bebūtų susikaupęs - bet jis yra čia. Klesti joje. Ir kartais rodos, kad perpildys ją tiek, kad kitoms emocijoms neliks vietos jas sutalpinti ir jėgų jas išgyventi. Tas pyktis. Su derama pagarba, iš didžiosios raidės. Ryte vos atmerkusi akis, Augustė, rodos, pirmiausia pamato ne šalia miegantį vyrą, o Pyktį, ramiai sau sėdintį ant pagalvės krašto ir laukiantį, kada ji nubus. Vos jai pakilus iš lovos, jis įbruka savo mažą šaltą rankytę jai į delną ir nebepaleidžia visą dieną. Ir tada pasipila lavina smulkmenų, varančių Augustę į juodą įsiūtį... ne vietoje padėtas puodelis, ne laiku pasakytas žodis, ne ta šaligatvio plytele einantis praeivis, kedenantis plaukus ir plaikstantis juos į akis vėjas, per kaitri saulė, per ūkanotas dangus, įžūlus dviratininkas, pigiai aitrūs kolegės kvepalai, kvaili ir tušti plepalai, siurbčiojimas geriant kavą, pats kavos aromatas, per daug darbo, per mažai darbo, bjaurus juokas, spengianti tyla, įkyrūs klausimai, nepageidaujami atsakymai, kritiškumas, nepagarba, kvaili susirašinėjimai, ginčijimasis su jos nuomone, negalėjimas pabūti vienai, nesugebančios susitvarkyti su stresu kvailės, susireikšminimas, pižoniškumas, padėties-be-išeities jausmas, idiotiški serialai, bukumas, paviršutiniškumas, menkavertė vartotojiška kultūra ir dar tas, ir dar anas, ir galiausiai... ji pati.