__Dėl karosiukų__

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

„Ir kur jie visi sulindę?! “ - kai nereikia, pilni kiemai jų trinasi, - „Gal ten, kur Pranė kasdien išmeta atliekas nuo stalo, pro namo galo balkoną?.. “ -  praslenku po žaliu šiferiu apkaltu balkonu, – vis dar daug kur šviesos pro langus plieskia, gali kas pamatyt, kad pasieniais cimpinu.
Vienas žibina akimis iš už atlenktų rūsio grotelių – šaukiu tyliai: „kac kac“, - manęs jie dažniausiai nesibaido, nes niekad jų neskriaudžiu, - paglostau kokį nelaimėlį, suso aš nebijau, kartais iš trečio aukšto numetu kokio nors maisto, jei lieka. Šitas bus namie gal koks septintas, neužsilaiko jie pas mus. Mane irgi erzina dūmų smarvė ir pastoviai dvokianti jo kakarynė...
- Aš šiuose namuose niekam nereikalingas, - pabąlusios akys bėgioja į šalis, ant pražilusių ūsų nutįsta snarglys, - kur esat visos?! Nežiūriu į jį, tos ašaros pigios. Keliasi eit ieškot, bet nenoriu triukšmo, prieinu pati:
-  Ko nori?..
- Mauk į kiemą... – aišku. Katino. Arba šuns. Kaip visada, kai pasiilgsta šilumos. Kai niekas nepaguodžia ir neprieina. Kad nors gramą mylėtų taip mus.
„Na ir šaltis! “ - kojų nebejaučiu, išlėkiau be kojinių. Tamsu kaip šuliny, bet katinas jau mano rankose. „Murkia“ - šypteliu. Panašiai ir mano pilvas gurgia. Pakeliu akis į viršų – žmonės jau eina miegot, be mūsų langų vos keli dar šviečia, - matau lange seserį – tikriausiai bando įžiūrėt mane, bet tikrai nemato. Ilgaauliai prasegtais užtrauktukais velkasi žeme, šlampa ir purvinasi, bet negaliu pasilenkti ir užsisegt, glėby eilinis rainiukas.. Šunį pagaut sunkiau. Šiandien bent nereiks kieme nakvot.

Indrė jau nuo ryto prie durų nerimsta:
- Pasiimk ir tas naująsias plokšteles! – ir pašnibždomis: – Galiu užeit, nėra tėvo?
Linkteliu. Eisim kepti pyrago, vakare jos gimtadienis, o Indrės baba dirba iki vėlumos. Viską teks pasiruošti pačioms. Girdžiu, kaip Indrė, pagriebusi plokštelių vokus, nustraksi laiptine žemyn. Mama paduoda man kelis smulkius pinigėlius:
- Gal kokį segtuką plaukams nupirk ar kokį pakabutį?
- Mama, jai penkiolika, kokį dar segtuką?!
- Gerai, pati sugalvok ką nors, - ji susisiaučia paltą ir, bėgdama pro duris, suspaudžia mano riešą:
- Nepalik Justės vienos, prašau, - akys tokios gražios, švelniai pilkos, pavargusios, susirūpinusios. Kažkas, graudžiai liūdnas, gnybteli krūtinėje.
- Gerai, mama...
Paprastai mes mažių su savimi neimame, tad jau įsivaizduoju, kaip sesuo apsidžiaugs. Nusijuokiu, prisiminusi jos plačią šypseną be dviejų dantukų, šviesius garbanotus plaukus, prilipusius prie paausių, kai žaisdama sušyla, raudonus skruostukus, kai supyksta...
Kaip tada, kaime, kai neleidau jos į „savo salą“, - tą mažytę, senelio kadais supiltą smėlio krūvelę, meldais apžėlusioje kūdroje. Negalėjau jos, - ir nieko kito - įsileisti į savo paslapčių pilną pasaulį, - sužėlusių krūmų tankmes su slaptais takais, salos medžių šakose priraizgytą virvių voratinklį, vėjo košiamą lapinę slėptuvę. Ten galėjau kalbėtis su medžiais, žuvimis, net musėmis. Ten turėjau savo širšių lizdą palinkusiame riešutmedyje ir net nuosavą bebrą, - tik aš žinojau, kur yra jo urvas... Tuomet nukėliau lieptelio lentą ir ji liko verkšlenti kitame krante, nors ir žinojo, kad tai nepadės, - esu užsispyrusi iki pamėlynavimo.
Iš atminties iškyla kitas vaizdas - mes visi, - tėvas, mama, aš ir Justė, sėdime prie laužo, kūdroje garsiai kvarkia varlės, - tąkart gaudėm karosiukus naktį. Mama, ant kelių plytų padėjusi keptuvę, svieste kepa tėvo išdarinėtus nedidelius žuveliokus - atsimenu jų sūrstelėjusį, traškų skonį. Buvo taip gera, kaip niekuomet daugiau. Tamsiuose mamos plaukuose atsispindėjo kibirkštys, tėvo linksmų akių mažytėse raukšlelėse šokčiojo laužo liepsnos...  
O dabar viskas kitaip – mes trys, su savo gyvenimais, su savo mintimis ir rūpesčiais, ir jis - viską užgožiantis kiekvieną vakarą, - paprastai spyriu į duris ir ta pačia tirada, keikiančia mus. „Greičiausiai, jei ne mes, jis būtų laimingas, gal gyventų kitaip“ - pagalvoju kartais, nes nežinau kitokio atsakymo į savo klausimą „kodėl? “

Pavakare, grįžtant namo, jau kieme išgirstu triukšmą. Skuodžiu tekina aukštyn, - mamos klyksmas aidi laptinėje, veria ausis ir lediniu šalčiu sugniaužia širdį. Jai duetu pritaria Justė, plonyčiu balseliu. Įpuolu į kambarį – viskas apversta aukštyn kojomis, jis, ant grindų užgulęs mamą, laužia ranką. Negalvodama stveriu po ranka pasitaikiusį gėlių vazoną ir tvoju tėvui per pakaušį, – kol jis susiėmęs už galvos, bandau pakelt mamą. Justė išsigandusi žiūri pro pianino kampą, - rodo man – „Bėk! ” Akies krašteliu pastebiu, kaip jis keliasi, siekia mano rankovės. Vos spėju pasprukti. Moku laiptinėj kas trečią laiptą peršokt, todėl gan greitai išbėgu į kiemą. Girdžiu, kaip jis rėkia, kaip šaukia mama ir šaukia sesutė... Nebegaliu. Ašaros smaugia.
Gretimame kieme pasiekiu policijos nuovadą. Patrulis, pakreipęs galvą, ilgai žiūri į mane, bet sutinka nueiti pasižiūrėti. Iš tolo stebiu, kaip jie išsiveda tėvą ir išsiveža. Kaip gerai, bent kelias naktis pamiegosim. Žinau, kad Justė naktimis pašoka iš miego, pasigirdus net menkiausiam garsui. Aš taip pat. Girdžiu, kaip verkia mama. Mano pagalvė jau seniai šlapia.
Naktį prabundu nuo keisto garso. Įsiklausau – sesė, atsiklaupusi balkone vienais apatiniais, pašnibždomis meldžiasi:
- Dieve, padaryk taip, kad tėtė numirtų... - man darosi taip silpna, kad net oro nebegaliu įkvėpti...

Aš kartais mėgstu pasėdėt tualete – ten visada šilta, o ypač mėgstu skaityti tuos mažus sukarpytus laikraščių gabalėlius, sudėtus į tualetinio popieriaus laikiklį. Staiga nutirpsta kojos, rankos ir baimės slogutis užgula ausis, - viskas, ką dar sugebu pajaust, - jis jau čia, ir aš nebespėsiu net apsimauti kelnių.
- Kur tas Pavlikas Morozovas, kuris savo tėvą pardavė?! – spyris į duris, jos išlekia tiesiai į mane, jis užsimoja, - iš pradžių pajuntu šiltą srovelę ant smakro, paskui suvokiu, kad mano dantys išlindę kiaurai lūpą.
- Suske tu nelaiminga, kaip tave žemė nešioja, parduoti savo tėvą! - Jis vėl užsimoja, bet, gal pamatęs mano kruviną veidą, nusispjovęs nueina šalin, keikdamas visą pasaulį. Girdžiu, kaip šaukdamos atbėga mama ir sesė, bet jų susirūpinę veidai ir ašarotos akys nuplaukia kažkur toli, neryškiame fone garsai ir vaizdai susilieja...
   Jis neaplanko manęs nė karto per du mėnesius. Sako, man stiprus smegenų sutrenkimas. O man visai patinka ligoninėje. Patinka, kai mama atneša šiltos sriubos, kai sesutė čiauška, pasakodama nebūtas istorijas, nupieštas jos pačios piešinukuose, - jie visada apie mus tris... Palata graži, švelnios žalsvos spalvos sienos gražiausiai atrodo vakare, kai leidžiasi saulė. Tik aš nemėgstu vakarų, nes žinau, kad mama ir Justė namie, o ten... ech. Mama sako, kad man geriau dar pabūti ligoninėje, nes tėvas nenori manęs matyti. „Gal atsileis“ – sako ji, - „Paskutines dvi dienas negeria. Žinai gi, ligonis, jam blogai“. Ji man sako, kad turi kryžių, privalo nešti tą kryžių iki galo. Mama, mama...
Kai grįžtu, jau žiema, daugybė sniego kiemuose, balkonuose, ant stogelių. Namie švaru, kvepia pietūs. Mano kambary langai nuostabiai apšerkšniję – atrodo, gyvenime nebuvau mačiusi nieko gražesnio... Pagalvoju, kad jei tik galėčiau, amžiams sustabdyčiau šią akimirką..

Tą pirmadienį mama išvažiavo kelioms dienoms į Jurbarką.
- Žiūrėk Justės... – tas nerimas. – Teta užsuks rytoj pažiūrėti kaip jums sekasi.
Vakare į namus prisirinko pilna tėvo svečių. Gerai, kad jie ošė virtuvėj, galėjau paruošti pamokas. Justė miegojo, kai šurmulys aptilo, buvo labai vėlu. Snūduriavau. Staiga - triukšmas, grumtynės, kažkas dūžta, klyksmas! Ūmai balsai kažkur dingsta, - išgirstu trinktelint laiptinės duris. Nedrąsiai iškišu galvą iš kambario – tylu. Sėlinu į virtuvę - langas išdaužtas, sienos ir grindys nutaškytos krauju, pilna šukių, nuolaužų. Pripuolu prie lango – apačioje, ant sniego, dūluoja žmogaus kūnas, be gyvybės ženklų. Kieme neįprastai tylu, nors triukšmo būta didžiulio, - tiesiog jaučiu mane aplimpančius žvilgsnius, sklindančius iš tamsių langų urvelių. Niekšeliai.
Aš bijau prieit. Bet jis sujuda, išgirstu tylų švogždesį:
- Skauda, Grete... Mirštu, - jo akys, drumzlinos, nuskalbtos padangės spalvos, įsikabina į mano veidą.
- Grete... – jo akys geso. Sėdėjau sustingusi. Niekas neišėjo į kiemą, buvome tik aš ir jis. Nebejudėjo. Snyguriavo, stebėjau, kaip mažytės snaigės iš lėto padengia jo blakstienas. „Va taip gali viskas baigtis“, - staiga topteli. – „Būtų tylu ir ramu, šilta ir jauku“. Nežinojau, ką tai reiškia, bet įsivaizdavau mamos šviesias akis, besijuokiančią sesutę, švarius namus...
Tėvas sušnopavo, iš jo burnos išvinguriavo lengvas garas:
- Grete, aš.. aš senas kvailys... - jo lūpų kamputyje pratekėjo kraujo srovelė, - žinok, tave myliu labiausiai iš visų... Tu tokia užsispyrusi... Tu tokia, kaip ir aš... Man baisu... baisu matyti save tavyje... atleisk man, Grete...
Tas gumulas gerklėj. Nubėgu į namus, iškviečiu greitąją pagalbą.
Šluostydama jam nuo veido kraują ir ašaras, tariu:
- Aš irgi myliu tave, tėti.. Kas tu bebūtum...
Nežinau, kodėl taip pasakau.
Gal dėl tų karosiukų.