Septyni Lašai IV

          Atverti "Septyni Lašai III"

Žiurkė atrodė patenkinta. Jos kailis išsilygino, ūsai spinduliavo plačia vėduokle, uodega tai raitėsi, tai barškino į stalą. Netgi snukelis kažkaip palaimingai išsiviepė.
- Tu viską gausi, Faustai. Viską! Tu net neįsivaizduoji, koks puikus gyvenimas tavęs laukia. Maudysies turtuose ir šlovėje, nestokosi gražiausių moterų ir valdžios, nesirūpinsi visokiais niekais, kaip žmonija, ligos, gailestis. Aš paruošiu tau jaunystės eliksyrą, tu pasirašysi sutartėlę ir abu būsim patenkinti ir tuo sotūs, - greitakalbe sniaukrojo Mefistofelis mikliai nardydamas po daugiaaukštes lentynas. Jis sukosi žaibiškai. Matėsi, kad jaučiasi kaip namie. Šešerius metus pragyvenęs nepageidaujamo įnamio teisėmis, žiurkpadaris žinojo kiekvieno buteliuko turinį, kiekvienos kolbos ar mėgintuvėlio vietą, todėl visa reikalinga eliksyro gamybai kaip mat rikiavosi ant stalo. Netgi distiliavimo įrenginį, kurį paskutiniais metais senis pats sunkiai nešdavo, žiurkė sugebėjo atvilkti, na, gal ir ne be magijos pagalbos.
  Seniui beliko tik stebėtis, kaip mikliai ilgauodegė sukosi. Užsimiršęs, jis net pagalvojo, kad mielai ją priimtų padėjėju, kurio paskutiniais metais atsisakė, norėdamas dirbti slapčia. O jei kas ir pasisiūlydavo tokiam darbui, dažniausiai būdavo išvejamas tą pačią dieną arba pats išeidavo po dviejų, trijų.
Faustas fanatiškai buvo atsidavęs darbui. Pedantiškumas ir tikslumas, negailint savęs, neskaičiuojant laiko, truks pliš siekiant tikslo bet kokia kaina, noras padaryti viską tobulai ir nežmoniški pykčio priepuoliai suklydus mokslininką pavertė žiauria ir nesugyvenama darbo mašina. To paties jis reikalavo ir iš savo asistentų, tik pakeitus pyktį visišku nuolankumu, pridėjus besąlygišką paklusnumą ir tylėjimą. Bet kokia abejonė ar nepritarimas senio nuomonei buvo palydimas mostu durų link. O ir atlygį už darbą Faustas mokėdavo labai šykščiai. Bėgant metams tokia reputacija išplito kaip smarvė, atbaidydama tiek pažįstamus, tiek svetimus, ir senis liko vienas. Su kiekvienu senatvės žingsniu Faustui darėsi vis sunkiau. Jis pradėjo suprasti savo klaidas, jautėsi atstumtas ir kaltas, tačiau pripažinti tai ir bandyti gyventi kitaip, buvo per vėlu. O ir įprastas aklas teisumas bei užsispyrimas neleido. Galiausiai, netekęs jėgų, nebepajėgdamas dirbti, praradęs savo grandiozinius tikslus ir užmojus, senis suprato veltui nugyvenęs gyvenimą. Jis pripažino tai, ir pasidavė. Viską pakeisti galėjo tik gyvenimas iš naujo. Todėl Faustas ir leidosi į šį pražūtingą žaidimą, nusprendęs, kad tai vienintelis šansas.
- Viskas paruošta, šeimininke! – žvygtelėjo žiurkė ir užkūrė spiritinę lempelę. – Viskas paruošta. Po valandos galėsi mėgautis jaunyste.

          Atverti "Septyni Lašai V"