vaizduoteŠis darbas buvo pateiktas konkursui.
- Kaip senelis džiaugiasi matydamas, kad anūkėlė dėl jo stengiasi! - linksmai tarškėjo mano aštuoniasdešimtmetė močiutė, suorganizavusi šią kapų tvarkymo „akciją“. Šiaip nuolat besiskundžianti silpna sveikata, šiandien ji tiesiog tryško energija.
- Argi jam ne vis vien?.. - drįsau suabejoti, braukdama prakaitą. Na aš suprantu, kad prieš lapkričio 1-ąją reikia sutvarkyti kapus. Bet gal pakaktų tiesiog nušluoti lapus, pasodinti vieną, na daugiausia dvi chrizantemas ir uždegti keletą žvakelių? Žinoma, čia man pakaktų... O mano močiutė turbūt nepajaustų pasitenkinimo taip greit sutvarkius kapus. Močiutei kapų tvarkymas yra šventas ritualas. (Tai reiškia, kad jis turi būti ilgas ir varginantis...) Todėl teko pasiraityt rankoves ir labai atsargiai, su visom žemėm į naują vietą persodinti kažkokį dekoratyvinį krūmelį (jau trečią kartą šiemet!) – kur jis „geriau žiūrėsis“. Po to kruopščiai nurauti jau nušalusią žolę patvory, prieš tai dar kruopščiau nugrėbus lapus. Turbūt visose kapinėse nerastum švaresnio patvorio... Ir kai jau maniau, kad galėsiu imtis paskutinio darbo – chrizantemų sodinimo – paaiškėjo, kad šaligatvio plytelės, išdėliotos šalia kapo tvorelės, „per daug nučiuožusios į dešnę“. Taigi, nukėliau visus šešis puntuko svorio luitus (močiutės švelniai vadinamus „plytukėmis“) ir svarsčiau kaip čia geriau išlyginus žemes, kad (neduok dieve!) tos nelemtos plytos nesugalvotų kitąmet vėl kažkur „nučiuožti“.
- Senelis labai mylėjo tave, - toliau čiauškėjo močiutė, - jis tiek dėl tavęs stengėsi, tiek apie tave šokinėjo... Buvo pati geriausia auklė. Net keista, kad vyras taip noriai rūpinosi mažu vaiku... – Močiutė kažką prisiminus susimąstė. Aš šyptelėjau prisiminus vaikystės akimirkas, praleistas kartu su seneliu. Neprisimenu, kad su juo kada būtumėm sėdėję namuose – nuolat išsiruošdavom „nuotykių ieškoti“. Dažniausiai eidavom į parką -palesinti balandžių. Arba keliaudavom į zoologijos sodą, nešini saldumynais mylimoms meškutėms. Kartais išsprukdavom į parduotuvę - paslapčia nuo močiutės nusipirkti ledų ... Senelis visada eidavo pamažu, o kai paklausdavau kodėl jis taip lėtai vaikšto – atsakydavo: „kad tu savo trumpom kojytėm suspėtum paskui mane“.
- Tu tą plytukę geriau į kraštą dėk, – močiutės susimąstymas neilgai truko...
- Ir kairįjį kampą palygink, o tai labai jau iškilęs! – toliau komandavo mano „diktatorius“. „Aha, tai šiandien mes ne tik pakiliai jaučiamės, bet dar ir gerai matom! ”- piktai pagalvojau aš. Paprastai močiutė skundžiasi, kad prastai mato, bet jos regėjimas kažkodėl labai ūmiai pagerėja, kai reikia “pavadovauti” man, atliekančiai eilinį jos sugalvotą darbą…
- Tu, močiut, kol aš dirbu, geriau papoteriauk, - gudrauju aš. Kol ji melsis už visus mirusius, kuriuos prisimena, aš turėsiu pusvalandį ramybės… Dėkui Dievui, močiutė mano klastos nepastebėjo ir nutaisius pamaldžią veido išraišką ėmė kažką murmėti po nosimi.
Aš toliau liejau prakaitą dėliodama tas nelemtas „plytukes“, svarstydama už ką man teko tokia „laimė“. Na žinoma, nebeliko vyrų, galinčių padėti močiutei. Tiksliau sakant, tokių, kurie ištvertų jos „šokdinimą“ ir perdėtą rūpinimąsi. Jos sūnus, mano dėdė, mirė prieš dešimt metų. Jo sūnus vengia ir į svečius užsukti – neva labai užsiėmęs. Mano tėtis, močiutės žentas, irgi „amžiną atilsį“. Senelis iškeliavo paskutinis. (Kažkodėl mūsų giminėj mirtis labai kruopščiai išretino vyrų gretas...) Mano brolis močiutės „nesąmonėms“ irgi neturi nei laiko, nei noro. O nuo tada, kai aš išsilaikiau teises, tapau pagrindine močiutės pagalbininke. Ir kurių galų aš jai pasakiau apie tas teises?.. Nežinotų, kad vairuoju, tai nebūtų visų tų „nuvežk šen, nuvežk ten“. Nereiktų tų nuolatinių kapų tvarkymo „akcijų“... Ech, dabar jau „neišgrauši“... Kita vertus, kiek ta močiutė begyvens... Paslapčia dirstelėjau į ją. Pražilus, mažutukė, susigūžusi seneliukė. Žvelgiant į jos ramų veidą ir maldai sudėtas rankas nė neįtartum, koks valdingas jos charakteris. Nors senatvėje kūną jėgos vis labiau apleidžia, valdingumas ir poreikis nuolat ką nors veikti niekur nedingo. Skirtumas tik toks, kad anksčiau didelę dalį susigalvotų darbų pajėgdavo padaryti pati. Dabar tuos pačius darbus sugalvoja man, o pati begali tik „komanduoti“. Nors ir anksčiau nelabai palikdavo ramybėje... Pati keldavosi šeštą ryto ir guldavo po vidurnakčio. Mylimiausias jos posakis būdavo „reikia“, su kuriuo kibdavo į nesibaigiančius darbus. Žodžiu „reikia“ prasidėdavo nurodymai man, savo beprasmiškumu šiek tiek primenantys pasaką apie Pelenę. Na, aguonų iš pelenų išrinkinėt nereikėdavo, bet tekdavo ravėt morkas, kurios kiekvienais metais vis tiek sukirmydavo. Perklijuoti tapetus, nors „senieji“ – užklijuoti prieš du metus – dar visai geri. Užlopyti megstinį, kuris taip „sušaudytas“ kandžių, kad skylių bendras plotas gerokai didesnis nei likusio audinio (o spinta pilna naujų gerų megstinių)... Atostogos pas močiutę labiau primindavo darbo stovyklą... Gal nebūtų buvę taip pikta, jei tie darbai būtų išties naudingi. Jei bandydavai prieštarauti, kad gal to darbo neverta daryti, kildavo didelis triukšmas. „Negi taip sunku padėti?! ”, “Aš viena viską turiu daryti! ”, “Reikia jausti pareigą! ”, - prieš tokius argumentus nepasiginčysi... Tekdavo sukąsti dantis ir daryti kas paliepta. Arba išmokti gudriai išsisukti. Atvirai prieštarauti nevertėdavo, nes močiutei atrodė, kad tik ji viena geriausiai žino kaip viskas turi būti. Ir mirtinai supykdavo, jei kas nors išdrįsdavo suabejoti jos autoritetu. Taigi, vardan ramybės namuose, teko išmokti išsisukinėti. Gudriai nukreipti pokalbį kita tema, kol močiutė dar nespėjo paskirti darbo. „Netyčia“ užmiršti. Daryti ką nors „svarbesnio“. Išeit kur nors „su reikalais“...
Vargšui seneliui kliūdavo daugiausiai. „Nebraižyk stalo! “, „Sudaužysi stiklą su savo letenom! “, „Viską tu atbulai darai... “, „Nekišk nagų prie mano spintos – pati susitaisysiu! “, „Eik, geriau duonos parneši! “ - šaižiai skambėdavo močiutės balsas, vos tik seneliui nusprendus ko nors imtis. Galų gale, jei seneliui pavykdavo įtikti močiutei, vietoj padėkos nuskambėdavo pasididžiavimo kupini žodžiai: „Argi ne gerai aš sugalvojau? “... Ir kaip įmanoma su tokia moterim ištverti visą gyvenimą?!
- Per amžius amen, - iškilmingai ištarė močiutė užbaigdama poterius. Aš kaip tik purčiau žemes nuo rankų, sėkmingai pasodinusi paskutinę chrizantemą.
- Viskas, - atsidusau aš, - šiandienos darbai baigti.
- Senelis žiūri iš dangaus ir džiaugiasi, kokia darbšti jo anūkėlė! – sučiauškėjo močiutė. Aš šyptelėjau. Man, suaugusiai moteriai, ji seka pasakas kaip penkiametei. Turbūt šitą pasakymą turėčiau suprasti kaip „ačiū“.
Netikėtas vėjo gūsis privertė mus suskubti link automobilio. Susikibusios nužingsniavome siauru takeliu, paslaptingai nušviestu žvarbios rudeninės saulės. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus - tik seni antkapiai, dvelkiantys ramybe. Nerangus vėjas užkliuvo už beržo viršunės ir kapinaičių tyla prisipildė auksinio krintančių lapų virpėjimo. Staiga mane apėmė nostalgija... Prisiminiau savo paskutinį pokalbį su seneliu. Jis sunkiai sirgo ir buvo gana liūdnas. Norėdama pakelti jam ūpą, priminiau, kaip eidavom į žygius slapta nuo močiutės nusipirkti ledų. Paskui prisiminėm dar keletą smagių nuotykių... O tada aš paklausiau senelio, kaip jam nepritrūkdavo kantrybės tiek su manimi „keliauti“ - juk buvau baisi nenuorama!
- Stengdavausi padėti močiutei. Kol mes vaikščiodavom, ji galėdavo ramiai tvarkytis ar pailsėti, - paaiškino senelis ir jo akys sužibo švelnumu.
Prisimenu, kad labai nustebau išgirdusi tokį atsakymą. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mano taip mėgstami pasivaikščiojimai iš tiesų buvo dar vienas tylus būdas parodyti meilę močiutei – valdingai, kaprizingai ir be galo energingai moteriai...
- Būk kantresnė močiutei, - pasakė senelis, kai aš susierzinau dėl eilinės močiutės „komandos“ nevaikščioti basomis, - jos bjaurus charakteris, bet ji iš tiesų tave labai myli...
Kol aš klaidžiojau savuose prisiminimuose, močiutė jau balsu skaičiavo kokių gėlių reikėtų kitąmet pasisėti, kokių nupirkti, kad vėl gražiai papuoštų kapelį. Ji norėtų, kad gėlės čia žydėtų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
- Močiute, o tu mylėjai senelį? – netikėtai paklausiau aš. Bet močiutė buvo tiek įsijautus į savo
planus, kad mano klausimo, regis, neišgirdo.
- Pavasarį reiks nepamiršti kibiro. Pamiškėj prisikasim žemės ir supilsim į antkapį – labai jau sukritusios žemės...
- Pažiūrėsim, kai ateis laikas, - pratariau aš, labai aiškiai įsivaizduodama kam iš tiesų teks tą žemę kibirais tampyti... Močiutė toliau džiugiai svarstė, ką dar reiks kitais metais padaryti. Pusė tų planų, kaip visada, man atrodė visiškai nereikalingi. Kitą pusę neaišku ar išvis įmanoma įgyvendinti... Bet dėl vieno buvau visiškai tikra – pavasarį mes čia vėl atvažiuosim. Ir po nuovargio ir susierzinimo šydu slėpsis tylus džiaugsmas – kad gyvenimas dar kartą leido susirinkti mūsų trijulei – man, močiutei su „bjauriu charakteriu“ ir seneliui, kuris džiaugiasi žiūrėdamas iš dangaus...
