Ilgai neišbūsiu kitokia

Kai tamsūs debesys
užtemdys
Saulę,

Atmerksiu aš
skausmu patvinusias
Akis.

Pakelsiu jas į juodą,
su raudonom
kraujo juostom išdėliotą,

kaip vaikišką dėlionę
Dangų,
ir išlydėsiu skrendančias
Gulbes.

Pavirsiu viena jų
ir skrisiu
tiesiai į garuojančią,
Geltoną saulę.

Jinai išdegins mano
plunksnas ir sparnus.

Netruks užgesti.

Šešėlių tamsuma
ir mano sielos
grubus raukšlėtas
Veidas

užšaldys ją
kaip danguje įkalintas
Žvaigždes.