Esi Tu

1skyrius


    Pro langą švietė saulės spinduliai, kurie žaidė ant jos veido. Veide žybtelėjo šypsena ir ji pramerkė akis. Laikrodis rodė dar tik septynias, bet Marija privalėjo ropštis iš lovos. Dabar jos gyvenime viskas bėgo kosminiu greičiu ir ji vos spėjo suktis. Tai buvo paskutinė savaitė mokykloje ir galų gale ji taps studente. Pagaliau ji peržengs mokyklos durų slenkstį ir su šypsena veide išeis iš ten. To Marija laukė jau seniai, nuo tada, kai pradėjo eiti į mokyklą.
    Mokykloje buvo visko. Nuo beviltiškų ašarų iki džiaugsmo šūksnių, nuo neapykantos iki susižavėjimo. Dabar Marija jau galėjo sakyti, kad tai buvo ne tik mokslo įstaiga, bet ir gyvenimo mokykla, kurioje mokėsi išlikti, nepalūžti, džiaugtis, liūdėti. Ten ji sutiko visokiausių žmonių, deja, kai kurie jai vis dar kėlė blogus prisiminimus. Tačiau nepaisant visko, geresnių žmonių sutiko daugiau. Ir vienas iš jų buvo tas, dėl kurio ji dabar ėjo iš proto. Jis buvo pravirkdęs ją ne vieną kartą, kai pašiepiamai elgėsi su ja, tačiau džiaugsmo suteikė jai dešimteriopai. Mariją jis sugebėdavo prajuokinti kaip niekas kitas. Nors jo juokai ir buvo lėkšti, ji vistiek šypsodavosi.
    Su juo ji bendravo nuo pirmos klasės. Visus dvylika metų, visus devynis mėnesius, penkias dienas per savaitę, ji matydavo jį. Visus dvylika metų jis Marijai buvo tik bendraklasis, bet paskutiniais mokslo metais, paskutinį mokslo metų mėnesį, lyg perkūnas iš giedro dangaus, į jos širdį atėjo nauji jausmai jam. Emilis. Emilis. Šis vardas skambėjo jos galvoje tūkstančius kartų per dieną. Net ir sapnuose regėdavo jo suveltus plaukus, mėlynas akis ir švelnią šypseną. Bet ji žinojo - tuoj viskas baigsis ir ji neberegės nieko, kas susiję su juo. Jų keliai išsiskirs visam gyvenimui ir tik vienas Dievas žino, kada jų akys susitiks vėl.
    Marija primerktomis akimis nuėjo į dušą ir išsimaudė po šalta srove. Kiekvieną rytą ant stalo jos laukdavo paruošti pusryčiai ir už visa tai galėjo būti dėkinga mamai.
-Labas rytas, – pasakė Marija.
- Labas, atrodai neišsimiegojusi, - su rūpesčiu tarė mama.
- Kambaryje buvo tvanku, todėl dažnai prabusdavau.
    Iš tikrųjų to nuovargio priežastis buvo visai kita. Už savaitės jos laukė pirmasis egzaminas. Marija prarado visas viltis, kad jį išlaikys. Tai buvo privalomasis lietuvių kalbos egzaminas ir jis daug ką lems. Po šio egzamino laukė dar kiti: anglų kalbos, rusų kalbos, geografijos ir istorijos.
    Ji vis ramino save, sakydama, kad viskas bus gerai, kad egzaminų rezultatai bus puikūs ir ji turės puikius šansus tapti stiuardese. Tačiau dabar jos atkaklų mokymąsi jaukė mintys apie Emilį. Ji buvo pasiryžusi išnaudoti visas galimybes, kad galėtų kuo ilgiau pasidžiaugti juo. Bet su kiekviena diena galimybių vis labiau mažėjo, jie nebesusitikdavo, nes ruošėsi egzaminams.
    Marija apsirengė ir išėjo į mokyklą, nes dar reikėjo sutvarkyti kelis dokumentus. Kai grįžo į namus, iškart puolė prie knygų ir pradėjo mokytis. Buvo tokia susikaupusi, kad net nepastebėjo, kaip atėjo vakaras. Ji jautėsi tokia išsekusi, kad griuvo į lovą su visais rūbais ir iškart užmigo.





                                            2skyrius


    Išaušo dar viena nauja diena Marijos gyvenime. Dabar, kai ji pagaliau taps visiškai nepriklausoma, ji ėmė bijoti to atsakomybės jausmo už savo gyvenimą. Bijojo, jog savo gyvenimo kelią pavers šunkeliu. Dabar turės vadovautis pati ir jau niekas nenuspręs už ją. Artimieji galės tik patarti, padėti, o viską turės spręsti pati. Tačiau, kad ir kokį sprendimą jį priims, žinojo, kad artimieji ją palaikys bet kokiu atveju.
    Vienas iš jos sprendimų buvo, kokioje aviakompanijoje ji norės dirbti stiuardese. Bet pirmiausiai ji turėjo išlaikyti egzaminus ir baigti stiuardesių kursus.
    Marija ir vėl visą dieną praleido ruošdamosi egzaminui. Po penkių dienų jos lauks bene didžiausias išbandymas gyvenime.
    Dabar ji prisiminė visus dvylika metų, išgyventų tarp mokyklos sienų. Teko patirti daugybę išgyvenimų, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie jos dabartinio gyvenimo. Bet labiausiai ji troško prisiminti, koks buvo Emilis ir koks yra dabar.
    Mintyse ji grįžo į pirmąją klasę. Dar ir dabar ji pamena, kad pirmąją dieną ji verkė, nes šalia nebuvo nei mamos, nei sesės. Vėliau ji apsiprato. Lankė dramos būrelį, kuriame, beje, jai puikiai sekėsi. Staiga prisiminė vieną vaidinimą, kurį vaidino su Emiliu.
    Tai buvo paskutinioji mokslo metų dieną pirmoje klasėje. Marija vaidino gudruolę lapę. Buvo apsirengusi žalsvą suknelę, apsiūtą lapės kailiu, o ant galvos buvo skrybėlaitė. Ji atliko pagrindinį vaidmenį, todėl sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Tarp aktorių buvo ir Emilis, kuris vaidino gandrą.  Kai atėjo eilė jiems kalbėti, Marija pamiršo žodžius, taigi Emilis su gandro snapu pradėjo į ją baksnoti. Ak, koks jis tada buvo mielas savo vaikiškumu.
    Per tuos dvylika metų jis nelabai ir pasikeitė. Išliko toks pats sąmojingas, linksmas, mokantis prajuokinti. Tokį Marija ir pamilo - žavintį savo naivumu, vaikiškumu. Juk vos tik pažvelgus į jį, Marijos veide atsirasdavo šypsena.
    O dabar šypsena jos veide spindės rečiau. Kažin ką ji reiškia Emiliui? Ar ji bent šiek tiek jam patinka? O gal jam visiškai nusispjaut ant Marijos? To Marija niekad neišdrįso paklausti, tuo labiau to nepadarys ir dabar. Viską paliks taip, kaip buvo iki šiol. Jie tik bendraklasiai, kolegos, kartu praleidę dvylika metų ir nieko daugiau. Jokia meilė jų santykiuose negali įsiliepsnoti, jokios aistros. Juk jos gyvenime pasirodys kitas vyras ir ji tikrai pamirš Emilį. Taip bus geriau, tačiau Marija nežinojo kodėl.
    Tačiau, kaip sunku pamiršti žmogų, kurį netikėtai įsimylėjai, kurio akys gražesnės net už patį dangų, kurio šypsena suteikia sparnus ir norisi skristi skristi. Išskleisti sparnus, atsiplėšti nuo žemės, pamiršti visas bėdas, jaustis laisvai, laimingai, bet, deja,  be jo... Visam laikui.
    Pastaruosius aštuoniolika metų jos gyvenime nebuvo jokio vyro. Tų, kuriems ji jautė simpatiją buvo krūvos, tačiau nei vienas neatsakė tuo pačiu. Ir nesigailėjo, nes turbūt nei su vienu nebūtų laiminga. Juk rimtiems santykiams reikia būti subrendusiam, o būnant šešiolikos ar septyniolikos vargu, ar tai įmanoma. O dabar ji jautėsi pakankamai suaugusi, kad galėtų užmegzti santykius, tačiau ir vėl atsirado problema – tokio žmogaus, su kuriuo galėtų džiaugtis gyvenimu, nėra. Iš tikrųjų jis yra, bet nė nenumano, kaip jis Marijai yra reikalingas.
    Užteks, -tarė ji sau. Neverta kankintis ir plėšyti sau širdį dėl to, ko nebus. Sužeistą širdį be galo sunku išgydyti, reikia bemiegių naktų, nes negali užmigti, kai ašaros teka upeliais ir tau beprotiškai skaudu. Tada tavo ašaras sugeria nakties tyla, apsikabintas pliušinis meškiukas arba popierinė nosinaitė. Bet kai naktis baigiasi, tu vėl užsidedi laimės kaukę ir vaidini laimingą. Bet, kad ir kokią kaukę užsidėtum, tu savęs niekad neapgausi, nes tavo širdis žino viską...




                                            3skyrius



    Visą savaitę Marija praleido besimokydama ir dabar, kai atėjo lemiama diena, ji jautėsi tokia pavargusi ir išsekusi, jog būtų bet ką padariusi, kad nereikėtų laikyti to prakeikto egzamino. Bet buvo ir vienas teigiamas dalykas – ji pamatys Emilį. Tai ją nuteikė optimistiškai ir ji bandė nugalėti tą baimę ir nerimą prieš egzaminą.
    Pasirodo, kad egzaminas nebuvo toks sunkus, kokio ji tikėjosi ir viskas praėjo sklandžiai. Su dideliu atokvėpiu ji išėjo iš salės ir patraukė prie savo bendraklasių. Tarp jų buvo ir Emilis. Marija sukaupė visas jėgas ir atsipalaidavusi nuėjo prie jų.
- Sveiki, kaip sekėsi egzaminas?
- Sveika, gana neblogai, o tau? – paklausė Silvija.
- Man taip pat, tikiuosi išlaikiau neblogai, - su susijaudinimu atsakė Marija.
- Na, juk bus galimybė perlaikyti, - pasakė Agnė.
- Taip, bet tikrai nenorėsiu ištverti šio pragaro dar kartą, - pasipiktinusia veido išraiška ištarė Marija.
- Iki, aš einu susitikti su draugais, - paskubomis sumurmėjo Emilis.
  Ir jis išėjo. Dabar Marija pamatys jį vėl tik po trijų dienų, kai reikės laikyti anglų kalbos egzaminą. Puiku, ji palauks, iškentės viską, kad ir kiek kartų tektų nusivilti gyvenimu.
    Po trijų dienų ji vėl ėjo laikyti egzamino. Dabar jautė, kad anglų kalbos egzamino rezultatai bus prasti, o tai vienas svarbiausių egzaminų. O jeigu neišlaikys šio egzamino, tuomet jos svajonė tapti stiuardese bus beviltiškai sudaužyta. Ir kas tada? Ką ji darys? Ji neturėjo jokio atsarginio varianto, kuo galėtų būti.
    Emilio tądien nepamatė ir jai buvo skaudu. Dabar jie pasimatys tik po dviejų savaičių, per išleistuves. Tai bus paskutinis jų susitikimas ir jų keliai išsiskirs.
    Paauglystėje viena iš jos trokštamų profesijų buvo odontologė. Tačiau jos nuolatiniai skrydžiai į Airiją, pakeitė nuomonę. Ji pradėjo žavėtis stiuardesių darbu, jų nuolatiniais skrydžiais ir neblogu atlyginimu. Juk Marija turės puikių galimybių pakeliauti po pasaulį, susipažinti su naujais žmonėmis, galbūt surasti tą vienintelį žmogų ir pamiršti Emilį.
    Kitą dieną jos laukė rusų kalbos egzaminas. Šios kalbos ji nemėgo, bet kadangi jos profesijai tai reikalinga kalba, ji sukandusi dantis kruopščiai mokėsi jos. Vienus vienintelius metus, devintoje klasėje, ji su jauduliu laukdavo rusų kalbos pamokų. Prie to kabineto, anglų kalbos pamokos laukdavo vienas vaikinas, kuriuo Marija buvo susižavėjusi. To vaikino vardas buvo Tomas, kuris, beje, buvo geras Emilio draugas. Bet mokslo metai pasibaigė, atėjo vasara, per kurią Marija pamiršo jį ir visus jausmus, kuriuos jautė Tomui.
    Tuo metu ją labiausiai palaikė Aurelija. Nors tuo metu jos bendravo tik internetu, buvo labai artimos. Tą draugystę jos išsaugojo iki šiol, ir dabar, kartais, Marija skrisdavo į Londoną, pas Aureliją. Dabar Aurelija jau buvo ketvirto kurso studentė. Jos svajonė beveik išsipildė ir ji bus kriminologė. Marija džiaugėsi dėl jos ir tikėjo, kad ji taps puikia tos srities specialiste.
    Po rusų kalbos egzamino buvo istorijos ir geografijos. Marija labai tikėjosi, kad visus egzaminus išlaikė neblogai, todėl jos svajonė kaip ir Aurelijos pagaliau pradės pildytis.




                                            4skyrius


    Galų gale atėjo išleistuvių diena. Pagaliau ji sužinos savo egzaminų rezultatus, paskutinį kartą pamatys Emilį ir pradės siekti savo karjeros. Beje, per jos išleistuvių šventę žadėjo atskristi Aurelija, todėl Marija labai dėl to džiaugėsi. Taigi buvo daugybė priežasčių būti šią dieną laimingai, išskyrus vieną – paskutinis vakaras šalia Emilio.
    Vidurdienį atskrido Aurelija ir iškart atvyko pas Mariją į namus. Buvo likusios dar kelios valandos iki ceremonijos pradžios, todėl jos spėjo pasigražinti ir paplepėti prie kavos puodelio.
- Aš be galo džiaugiuosi, kad tu atvykai čia dėl manęs, - su šypsena kalbėjo Marija.
- Na, juk reikia palaikyti tave šią svarbią akimirką, be to, mano studijos jau baigėsi, taigi dabar turiu pora laisvų savaičių.
- Pagaliau tu jau pradėsi dirbti, o man dar reikės laukti pusė metų.
- Neliūdėk, juk liko ne tiek ir daug, - mirktelėjo Aurelija.
- Pažiūrėk, jau keturios, mums reikia skubėti į mokyklą.
- Tu teisi, nes dar pavėluosim.
    Jos išėjo iš namų, tokios žavios ir išdidžios, jog net pats dangus šypsojosi. Marija buvo apsirengusi pilką, šilkinę suknelę, kuri vos vos dengė jos kelius, plaukai plaikstėsi į visas puses ir ji atrodė be galo seksualiai. Aurelija buvo su geltona suknele, apsiavusi juodus aukštakulnius, taigi atrodė irgi stulbinamai. Dabar jos jautėsi princesėmis ir jau žengė į aktų salę.
    Čia buvo begalybė abiturientų, visi atrodė laimingi ir žavūs. Marija akimis ieškojo Emilio, bet jo nerado. Jos atsisėdo į laisvas vietas ir laukė iškilmių pradžios. Galų gale prasidėjo plojimai ir tai reiškė iškilmių pradžią. Po penkiolikos minučių ant scenos pakvietė „ketvirtąją B“ klasę, taigi Marija nuskubėjo ant scenos. Kai jiems įteikinėjo atestatus, Marija jautėsi be galo pakylėta, tarsi ant sparnų, mintyse bėgo vaizdai, kaip ji tampa stiuardese, jos pirmieji skrydžiai, daugybė aplankytų miestų. Visa tai buvo beveik pasiekiama ranka, tik reikėjo dar šiek tiek laiko ir pastangų.
    Po šventės visa klasė važiavo į sodybą, kur pratesė išleistuves. Jie linksminosi, kartu leido paskutines akimirkas, džiaugėsi, bet kartu ir liūdėjo. O labiausiai liūdėjo turbūt Marija. Tačiau ji sumanė Aureliją supažindinti su Emiliu. Jos susirado Emilį ir Marija ėmėsi iniciatyvos.
- Sveikas, susipažinkit, čia mano draugė Aurelija.
- Labas, Aurelija, - ironiškai atsakė Emilis.
- Sveikas, Marija man daug apie tave pasakojo.
- Nejaugi? Ir ką apie mane pasakojo? – su nuostaba paklausė jis.
- Na, kad tu esi labai linksmas ir moki ją pralinksminti.
- Smagu tai girdėti.
- Kaip išlaikei egzaminus? – paklausė Marija jo.
- Neblogai, tik anglų kalbos rezultatai prastesni, o tavo kokie rezultatai?
- Irgi gana neblogi, tokių ir tikėjausi, - Marija bandė nesijaudinti kalbėdama su juo, bet jos balsas virpėjo. –Ką planuoji veikti vasarą?
- Nežinau, gal važiuosiu pailsėti į užsienį, o rudenį kibsiu į mokslus.
- Ką planuoji studijuoti, Emili? – pasidomėjo Aurelija.
- Verslo vadybą. Ketinu įkurti savo įmonę arba periimti tėčio verslą, kuris verčiasi sporto reikmenimis, o ką studijuosi tu?
- Na, aš jau baigiau studijas. Būsiu kriminologė.
- Tai tu būsi pavojinga moteris, viską iškapstysi, - kvatojosi jis.
- Aš tik dirbsiu savo darbą.
- O kada tu, Marija, pradėsi savo studijas?
- Žadu pailsėti dar vieną mėnesį ir pradėti studijas.
- O kiek laiko tos studijos trunka? -  su susidomėjimu klausinėjo Emilis.
- Maždaug septynis mėnesius, įgysiu pažymėjimą ir galėsiu dirbti stiuardese, - su užsidegimu atsakė Marija.
- Šaunu, gal kada sutiksiu tave lėktuve.
- Būtų šaunu, - nusišypsojo Marija.
- O gal kartu kur nors išvažiuokit pailsėti? – pasiūlė Aurelija.
- Aš mielai išvažiuočiau su jumis kur nors pailsėti, merginos, - švelniu tonu atsakė Emilis.
- Aš gyvenu Anglijoje, be to, tuoj pradėsiu dirbti, todėl negaliu trankytis po pasaulį.
- Gaila, bet gal kada nors atskrisiu į Angliją, pas tave į svečius, - mirktelėjo Emilis.
- Puiki mintis, galėsiu aprodyti Angliją, - pritarė Aurelija.
- Turėsiu omenyje. Gerai, iki susitikimo, panelės, einu paplepėti su kitais, - pakštelėjo į skruostus abiems ir nuėjo.
- Jis visai mielas, - tarė Aurelija.
- Taip, ypač su tavimi.
- Kas tau? Kodėl taip susijaudinai? – nustebo ji.
- Paaiškinsiu vėliau, dabar tam ne metas.
- Ar tau jis patinka? Myli jį?
- Ak, Aurelija, aš mirštu iš meilės jam, jo toks šiltas bendravimas su tavimi mane nuvarė į neviltį.
- Nesijaudink, viskas baigiasi, tu pamirši jį.
- Bet pažiūrėk, koks jo bendravimas su tavimi! Su manimi jis taip niekada nebendrauja.
- Nebijok, aš neprisileisiu jo per arti, bet juk mes galime būti pažįstami?
- Žinoma, kad galite, bet mane tai skaudina, - ašaros pradėjo riedėti Marijos skruostu.
- Baik, nusivalyk ašaras, nes susigadinsi makiažą. Tu šio vakaro princesė, todėl privalai spindėti savo nuostabia šypsena. Nekreipk dėmesio į jį, tarsi jo čia nebūtų. Žinau, kad tau sunku, bet pabandyk, - bandė guosti Aurelija.
- Pasistengsiu. Na ką, eime toliau linksmintis, -bandė šypstotis Marija, nors giliai širdyje ji mirė iš skausmo.
    Linksmybės truko iki ankstyvaus ryto, taigi visi turėjo puikią galimybę vieni su kitais pabendrauti. Marija daugiau nebesikalbėjo su Emiliu, bet vieną kartą ji pastebėjo, kokiu godžiu žvilgsniu jis žiūrėjo į Aureliją. Iš pradžių ji pamanė, kad žiūrėjo į šalia stovinčią kitą merginą, bet kai apsidairė, suprato, jog tai buvo Aurelija. Dar vieną kartą Marijos širdis dužo į šipulius, dar vieną kartą ašaros riedėjo jos veidu. Šį kartą ašarų nesistengė nuslėpti, tačiau stengėsi, kad niekas ir nepamatytų. Aurelija patarė jai nueiti į tualetą ir apsitvarkyti, nes tušas nuo blakstienų beveik nubėgo.
    Kai Marija grįžo iš tualeto, prie Aurelijos sėdėjo Emilis. Dabar ji privalėjo būti stipri ir nepravirkti, matant jam. Ji sukaupė visas jėgas ir priėjo prie jų.
- Ką plepat? – paklausė ji.
- Nieko ypatingo, Emilis klausinėjo manęs apie Londoną, gyvenimą ten.
- Taip, man labai įdomu sužinoti apie tą šalį, - Emilis patvirtino Aurelijos žodžius.
- Iš tikrųjų nuostabi šalis, teko pasisvečiuoti keletą kartų ten, pas Aurelija, - šypsojosi Marija.
- Na, iki, panelės, paliksiu jus vienas, - atsisveikino jis.
- Iki, buvo smagu susipažinti, - ištarė Aurelija.
- Apie ką dar kalbėjotės? – gurkšnodama šampaną, klausinėjo Marija.
- Nieko, tik klausė, kiek laiko atostogausiu Lietuvoje, - atsakė Aurelija, tačiau ji nepasakė vieno svarbaus dalyko – jie vienas su kitu apsikeitė numeriais. Aurelija žinojo, kad jeigu tai dabar pasakys Marijai, sugadins jos nuotaiką dar labiau. Nusprendė tai pasakyti kitą dieną.
- Aišku, o neplanavo atvykti į Angliją?
- Ne, apie tai nieko neužsiminė.
- Šaunu. Eime jau visi skirstosi, man reikia atsisveikinti su bendraklasiais.
    Jos atėjo į didelį būrį, kuriame vieni kitiems linkėjo laimės bei sėkmės. Marija taip pat visiems palinkėjo sėkmės, pagauti savo laimės paukštę, surasti gyvenimo meilę, pasiekti karjeros aukštumų ir aišku, nepamiršti draugų.
    Kai jau beveik visi išsiskirstė, jos irgi nusprendė grįžti į namus. Vos tik ten grįžo iškart krito į lovas ir saldžiai užmigo. Pramiegojo beveik visą dieną, bet dėl to nesigailėjo, nes kartu jos praleis dar visą savaitę. Į jų planus buvo įtrauktas ir savaitgalis prie jūros. Taigi, nieko nelaukusios, jau kitą dieną jos susikrovė lagaminus ir išvyko prie jūros. Tik kolkas jos nežinojo, kokie netikėtumai ten jų laukia ir kaip stipriai vienas vienintelis savaitgalias pakeis jų gyvenimą.




                                              5skyrius


    Po kelių valandų kelionės, pagaliau jos pasiekė tikslą. Nutėškusios savo lagaminus ir pasiėmusios kremą nuo įdegio, bei maudymosi kostiumėlius, jos nuskubėjo prie jūros. Diena buvo saulėta ir šilta, todėl jos ketino visą laiką praleisti prie jūros. Išsirinkusios nuošalią vietelę, jos atsigulė ant smėlio ir mėgavosi tokiais gamtos malonumais. Kai jų kūnai pakankamai įkaito, jog ant jų būtų įmanoma iškepti blynus, jos nulėkė maudytis. Jūros bangos kuteno jų pilvus, tarsi juose skraidytų drugeliai. Vandenyje jos pramirko gal bent pusę valandos, turbūt būtų mirkusios ir ilgiau, jeigu ne netikėtas vasaros lietus. Jos pasileido bėgti, susirinko rankšluosčius, pagriebė įdegio kremą ir nuskubėjo artimiausios kavinės link.
    Kavinėje nebuvo likę laisvų stalelių, todėl jos liko stovėti. Staiga Aurelijos akys užkliuvo už dviejų vaikinų, sėdinčių kampe. Aurelija ėmė baksnoti Marijai į šoną, liepdama pažiūrėti, ar ji jų neatpažįsta. Marija pažvelgė įdomiau ir pasakė, jog tai Emilis su savo draugu. Puiku, eime prisėsti prie jų, - nusprendė Aurelija.
    Kraipydama savo ištobulintą užpakaliuką, Aurelija nulėkė prie jų, o Mariją paliko.
- Sveiki, vaikinai, - koketišku žvilgsniu peržvelgdama juos, tarė Aurelija.
- Labas, Aurelija, - nusišypsojo Emilis. – Susipažinkit, tai mano draugas Tomas, jis irgi čia atostogauja.
- Labas, malonu susipažinti, - tarė Tomas.
- Labas, visiems, - pavėlavusi pasirodė Marija.
- Labas labas, turbūt pameni Tomą? Tu jį devintoje klasėje buvai įsižiūrėjusi, - nusijuokė Emilis.
- Geriau neprimink, - susigėdo Marija.
- Oho, kaip tu pasikeitei per tą laiką, - mirktelėjo Tomas.
- Ačiū, tik į kurią pusę tas pasikeitimas?
- Į gerąją, žinoma.
- Tai ką, atostogaujat čia, panelės? – susidomėjo Emilis.
- Taip, bet tik dviems dienoms, - nuliūdo Aurelija.
- O mes čia ketiname pasilikti bent savaitei, gal ir jūs sutiktumėte pabūti kartu su mumis? – tai pasakęs, geidulingu žvilgsniu Emilis nužvelgė Aureliją.
- Na, nežinau, gal ir galėtume dar porai dienų, - atsakė Marija.
- Taip, žinoma, puikus pasiūlymas, - nudžiugo Aurelija.
- O kur jūs apsistojusios? – paklausė Tomas.
- Viešbutyje, netoli pagrindinės gatvės, - vienbalsiu atsakė jos.
- O, koks sutapimas, mes irgi ten pat, - nustebo Tomas.
- Galėsime vieni pas kitus vaikščioti, - nudžiugo Emilis.
- Žiūrėkit, jau nustojo lyti, gal eime prie jūros? – pasiūlė Aurelija.
- Taip, puiki mintis, - pritarė Emilis.
    Visi keturi jie patraukė jūros link. Jie susirado nuošalią vietelę ir nusprendė pasimėgauti saule. Linksmai besišnekučiuodami net nepastebėjo, kaip atėjo vakaras. Saulė jau beveik nugrimzdo į jūros platybes, lauke atvėso, taigi jie nusprendė grįžti į viešbutį.
- Na ką, merginos, susitiksime rytoj viešbučio restorane, - atsisveikino Emilis ir apsikabino abi merginas. Tomas taip pat pasekė jo pavyzdžiu.
- Iki rytojaus, vaikinai, - tarė Marija su Aurelija.
    Visi išsiskirstė po savo kambarius. Jų visų laukė dar įdomesnė diena, kuri šįkart pakeis jų gyvenimus, bei išskirs tvirtus draugystės ryšius.
    Kai tik išaušo ankstyvas rytas, Aurelija pasibeldė į Marijos kambarį ir liepė keltis.
- Kelkis, nes pramiegosi visą dieną, - tampydama jos rankas, murmėjo Aurelija.
- Po velnių, kodėl tu mane budini? – aprėkė ją Marija.
- Kad nepramiegotum savo gyvenimo ir mėgautumeis atostogomis, - supykusi atrėžė Aurelija.
- Aš ir mėgaujuosi, bet dabar dar tik šešios ryto!
- Kaip nori, kai būsi pakankamai išsiknarkusi, ateik prie jūros, mes būsime ten, - išeidama iš kambario, sušuko Aurelija.
    Ne, Marija neleis jiems eiti vieniems prie jūros, tuo labiau, kai Aurelija galės viena pabūti su Emiliu. Marija ne kartą matė, kokiu žvilgsniu jie žvelgė vienas į kitą, bet juk Aurelija negalėtų jos išduoti. Ar galėtų? Nejaugi ji dėl kelių dienų romano, galėtų nutraukti tokią tvirtą draugystę? Ne ne, Marija privalo mesti tokias mintis iš galvos ir toliau pasitikėti Aurelija. Taigi, ji pabandė nusiraminti ir toliau miegoti. Tegul jie eina prie jūros, juk Marija neprivalo visur eiti paskui Aureliją, kaip jos uodegėlė. Galbūt Aurelija tiesiog nori pabendrauti su Tomu bei Emiliu. Taip begalvodama, Marija vėl nugrimzdo į miegą.
    Kai Marija pabudo, jau buvo vidurdienis. Ji greit apsirengė maudymosi kostiumėlį, pasigriebė rankšluostį ir nuskubėjo prie jūros. Bet prieš išeidama, ji nusprendė užeiti į Aurelijos kambarį, gal ji vis dar ten. Deja, ten jos nebuvo. Einant koridoriumi jos akys netyčia užkliuvo už pravertų kambario durų. Ji prisiminė, kad tas kambarys buvo Emilio. Marija nieko nelaukusi nusprendė ten užeiti, tačiau tai, ką ji pamatė, sudaužė jos širdį į šipulius.
    Ji pravėrė duris ir įėjo į kambarį. Bet staiga jos širdį pervėrė skausmas, kurio priežastis buvo Emilis su Aurelija. Jie laikė vienas kitą savo glėbyje ir bučiavosi. Marijos veidu riedėjo ašaros, nors jos pačios kūnas buvo suakmenėjęs. Ji norėjo bėgti iš čia, tačiau tuo pačiu ir troško, jog jie pamatytų, kaip ją įskaudino. Marijos mintys klaidžiojo praeities šešėliuose. Jos pokalbiai su Aurelija, Emilio pokštai, netikėtai įsiliepsnojusi meilė jam... Ir dabartis – jo ir jos draugės bučinys. Jos sparnai palūžo, ji nebegalės skristi, nepasieks dangaus su juo. Jau niekada.
    Staiga jų bučinys baigėsi, vos tik baigėsi Marijos mintys. Aurelija atsisuko ir pamatė Mariją. Ji puolė prie jos, matydama jos ašaras, bet Marija skėlė jai antausį ir išbėgo iš kambario.
    Per ašaras ji nematė, kur bėgti, todėl griuvo ir kėlėsi, kol galų gale pasiekė jūrą. Ji tiesiog įgriuvo į jūrą, atsigulė ir laukė, kol bangos nuplaus jos skausmą. Bangos vis atsidauždavo į jos kūną ir jai atrodė, kad griaunama jos pilis. Šiaip ar taip, jos pilis sugriuvo prieš pusvalandį, taigi nebebuvo daugiau, ką griauti.
    Po valandos ji atsikėlė ir išlipo į krantą. Lūpos buvo prisigėrusios sūrumo, tik nežinia, ar tai buvo jūros skonis, ar jos ašaros. Ji sėdėjo ant kranto ir toliau verkė. Dabar vėjas jos ašaras džiovino nežmonišku greičiu, o jos kūnas buvo aplipęs smėliu. Šalia savęs ji pamatė akmenėlių krūvą, taigi pagriebė juos ir pradėjo svaidyti į jūrą. Vienas akmenėlis pataikė į nepažįstamo vaikino nugarą. Jis atsisuko į ją ir nusišypsojo, tačiau pamatęs ją verkiančią ir tokią apgailėtinai atrodančią, pasileido bėgti prie jos.
- Kas tau atsitiko? – su nerimu paklausė jis.
- O koks tavo suknistas reikalas? – pro ašaras išlemeno ji.
- Tiesiog man nesmagu matyti, kai tokios gražios merginos, kaip tu, verkia.
- Tai niekas ir neliepia žiūrėti, - bandydama išlieti visą pyktį ant niekuo nekalto vaikino, suriko ji.
- Gal galėčiau sužinoti tavo vardą? – nejučiomis jis palietė jos ranką.
- Marija.
- Malonu, o mano Eimantas, - nusišypsojo jis.
    Tai buvo dar vienas smūgis į Marijos širdį. Po velnių, kokių staigmenų ji sulauks dar? Marija nė nenumanė, kad tik nuo dabar prasidės tikrasis gyvenimas. 




                                                  6skyrius


    Su Eimantu ji prieš kelis metus bendravo internetu, kažkada žadėjo susitikti, bet taip ir nesusitiko. O dabar likimas juos suvedė netikėtai. Nors Eimantas buvo ir mergišius, tačiau giliai širdyje Marija žinojo, jog jis geras ir supratingas vyras.
- Aš manau, jog mes pažįstami, - neužtikrintai tarė ji.
- Nejaugi? Kur mes susipažinome? – nustebo jis.
- Internetu, gal pameni, kaip mes bendravome ir vieną vasarą planavome susitikti?
- Kažką pamenu. Tai kas atsitiko?
- Nelabai norėčiau apie tai kalbėti,  -  Marija nuleido galvą  ir vėl pasipylė ašaros.
- Pasitikėk manimi, nebijok, - jis ėmė valyti jos ašaras.
- Gal galime eiti kur nors kitur? – paklausė ji.
- Puiki mintis. Eikime pas mane į namus.
    Kol jie ėjo pas Eimantą į namus, vienas kitam nepratarė nė žodžio. Tačiau kartais jų žvilgsniai susitikdavo, bet Marija greitai nuleisdavo galvą. Kai jie atėjo į namus, Eimantas atidarė duris ir leido jai įeiti pirmai ir, šiaip, visą tą laiką elgėsi džentelmeniškai.
- Gal norėtum išgerti? – pasiūlė jis.
- O ko galėtum pasiūlyti?
- Vyno, sidro, brendžio, degtinės, kavos, arbatos, sulčių. Tai ką renkiesi?
- Pradžiai užteks sulčių.
- O vėliau?
- Tada ir pažiūrėsim, - bandė šypsotis ji.
    Jis atnešė jai apelsinų sulčių ir atsisėdo prie jos. Marija ir vėl pravirko, todėl jis apkabino ją ir ėmė guosti.
- Nusiramink, papasakok, kas tau nutiko.
- Nemanau, kad tau įdomu, - kukčiodama kalbėjo ji.
- Aš tik noriu žinoti, ar tavęs niekas nenuskriaudė.
- Mane nuskriaudė labiau, negu tu įsivaizduoji. Sudaužė mano širdį, paniekino mano jausmus, išdavė mane...
- Ar tave nuskriaudė koks nors vaikinas?
- Vaikinas ir viena geriausių draugių, - vėl pradėjo raudoti ji.
- Kaip? Kas įvyko?
- Aš esu įsimylėjusi vieną savo draugą...
- Kas toliau? – nekantravo jis.
- Tačiau jis nieko nežino apie mano jausmus jam, taigi, Aurelija su juo pasibučiavo, žinodama, kad jį myliu!
- Neverk, jie neverti tavo ašarų.
- Jie verti tik vieno – mano neapykantos, - sušuko ji ir sudaužė Eimanto stiklinę su sultimis.
- Atsargiau, juk galėjai susižeisti. Nusiramink, geriau išgerk ko nors atpalaiduojančio. Gal norėtum vyno?
- Būtų neblogai.
    Jis įpylė jai vyno ir atnešė. Kol ji guršknojo vyną, jis surinko šukes ir išvalė grindis. Paskui vėl grįžo pas Mariją.
- Aš manau, kad tu neturėtum pykti ant jo, juk jis nežinojo, kad tu jį myli, - svarstė Eimantas.
- Bet Aurelija tai puikiausiai žinojo, tačiau vistiek išdavė mane...
- Kartais reikia patirti draugų išdavystę.
- Tuo aš jau įsitikinau. Nepyk, tačiau aš nebenoriu daugiau apie tai kalbėti. Gal galėtum įpilti dar vyno?
- Žinoma, tik nepadaugink, jis gana stiprus.
- Aš esu įsitikinusi, jeigu ir padauginsiu, tu manimi tinkamai pasirūpinsi, - mirktelėjo ji ir pirmą kartą po išdavystės, išspaudė natūralią šypseną.
- Neabejok tuo. Taigi, ką veiki gyvenime?
- Ką tik baigiau mokyklą.
- Ką studijuosi?
- Lankysiu stiuardesių kursus.
- Tuomet skraidysiu lėktuvais dar dažniau, kad tik sutikčiau tave, - liesdamas jos plaukus kalbėjo jis.
- O tu įvaldęs šį meną, kaip niekas kitas, - nusikvatojo Marija.
- Kokį meną?
- Kaip pakabinti merginą.
- Aš tiesiog sakau tiesą tokią, kokia ji yra.
- Tuomet tavo tiesa ypač žavinga. Tai ką veiki gyvenime?
- Ką tik baigiau studijas, būsiu kelionių organizatorius.
- Šaunu, mūsų profesijos bus glaudžiai susijusios, - nusišypsojo Marija.
- O taip, ir mes dažnai matysime vienas kitą, - palietęs jos ranką, jis lėtai perėjo prie pečių.
- Tavo mergina nesupyks, kad aš geriu pas tave vyną, o tu lieti mano rankas?
- Tavo laimei, aš merginos neturiu, taigi niekas tau jokių priekaištų neturės.
- Na, manau, kad priekaištų turėtum tu, o ne aš.
- Tai kaip sekasi su vaikinais, neskaitant šios dienos įvykio?
- Neturėjau nei vienų rimtų santykių, o dabar tuo labiau nenorėsiu turėti, - nuliūdo ji ir dar kartą gurkštelėjo vyno.
- Tai reiškia, kad tu...
- Kad aš nekalta, nepatyrusi lovoje ir esu visiška priešingybė tau, - tarsi žirniais į sieną išpyškino ji.
- O tai reiškia, kad priešingybės traukia. Tu trauki mane, o aš tave.
- Žinai, tu teisus, tačiau šiuo metu aš nesu nusiteikusi jokiems lovos reikalams.
- Bet kada nors mes vistiek pasimylėsime, - pakštelėjo jai į lūpas ir nuėjo atnešti dar vyno.
    Turbūt Eimanto planas buvo nugirdyti Mariją, o kadangi ji buvo tokioje situacijoje, tai buvo labai lengva, o paskui su ja pasimylėti. Visą vakarą jie kalbėjosi, tačiau Marija daugiau nebegėrė. Jai tik šiek tiek svaigo galva, tačiau jautėsi visiškai blaivi, jog sugebėtų grįžti į viešbutį. Tačiau ji neturėjo jokio noro ten grįžti ir vėl apsipilti ašaromis.
- Eimantai, gal aš galėčiau šiąnakt permiegoti pas tave, nes nenoriu grįžti į viešbutį, - švelniu balsu paklausė ji.
- Žinoma, tik paruošiu kambarį, o gal norėtum miegoti su manimi, nes viena bijosi? – su ironiška šypsena, į klausimą klausimu atsakė jai.
- Jeigu ko ir bijau tai tik tavęs. Bijau, jog kartu miegant, tau nekiltų pagunda.
- Cha, šmaikštuolė. Einu tau paruošiu kambarį, - jis pakštelėjo jai į skruostą ir nuėjo.
    Po dešimties minučių jis grįžo ir pranešė, kad kambarys paruoštas, todėl galinti eiti ilsėtis.
- Ačiū tau už viską, tu toks geras, - ji apkabino jį ir nuėjo.
- Man malonu tau padėti.
    Kadangi ji vilkėjo tik maudymosi kostiumėlį, neturėjo ką nusirenkti, todėl su juo palindo po antklode ir stengėsi užmigti. Tačiau šios dienos įvykis neleido jai užmigti. Prieš akis vis dar stovėjo vaizdas, kuris ją sukrėtė. Dar vienas įvykis, sukrėtęs ją šiandien, buvo susitikimas su Eimantu. Tai buvo gerus prisiminimus teikiantis įvykis ir ji buvo be galo dėkinga jam už tokį rūpestį. Marija žinojo, kad po mergišiaus kauke slepiasi geraširdis žmogus. Galvodama apie Eimantą, ji užmigo.
    Marija nežinojo, kiek laiko jau miegojo, bet už lango jau buvo tamsu, kai ją pažadino Eimantas. Jis gulėjo šalia jos ir lietė jos kūną.
- Po velnių, ką tu darai? – paklausė ji.
- Aš tik noriu, kad šiąnakt tu leistumeisi į mano kelionę. Lėktuvo pilotas būsiu aš, o tu būsi mano keleivė, kuri šiąnakt leisis į neištirtus kraštus, - kuždėjo jis.
- Nemanau, kad tai tinkamas metas mums pasimylėti, - suabejojo Marija ir patraukė jo rankas.
- Kodėl tu mane atstuminėji?
- Nes tu nesupranti, kaip aš jaučiuosi, - supykusi atsisėdo.
- Aš suprantu, todėl ir noriu, kad tu pasijustum laiminga, leisk man tai parodyti,  - maldaujamu žvilgsniu žvelgdamas į ją, jis glostė jos plaukus.
- Manau, kad čia tu nori pasijusti laimingas, patenkinęs dar vieną merginą.
- Noriu, kad pasijustume abu laimingais. Aš atradęs tave, o tu atradusi naujus pojučius.
- Ir po to tu dingsi lyg į vandenį...
- Ne, jeigu tu norėsi, mes galėsime toliau susitikinėti ir taip tenkinti savo aistras.
- O kas jeigu ne?
- Na, tada tiesiog tai bus kaip smagus vasaros nuotykis, ir tu mane prisiminsi kaip pirmąjį vyrą savo seksualinėje patirtyje.
- Tuomet aš tau asocijuosiuosi kaip dar viena kekšė, tavo ilgame patenkintų merginų sąraše.
- Baik išsisukinėti ir pripažink, kad manęs nori, - jo pirštai įsisuko jai į plaukus ir lėtai slinkdami lietė jos kūną.
    Marija puolė jam į glėbį, pasidavė jo įtikinėjimams ir atsidavė. Šįkart ją nugalėjo aistra ir noras užsimiršti. Ji nesimylėjo iš meilės ir tai, galbūt, nebuvo tas vyras, kuriam ji troško paaukoti nekaltybę, tačiau vistiek jautėsi pakylėta. Dabar jis ją nuskraidino į nežemiškus kraštus, parodė nepatirtus malonumus bei bent trumpai akimirkai suteikė sparnus. Kai jos pirmoji nežemiškoji kelionė baigėsi, jis apkabino ją ir užmigo.
    Ji išsilaisvino iš jo rankų ir nuėjo į vonią. Kelionė baigėsi, laikas sugrįžti į žemę. Kai nusiplovė savo nuodėmes, grįžo į kambarį. Eimantas tebemiegojo. Ji neatsigulė, bet sėdėjo ant žemės ir mąstė apie tai, kas įvyko. Marija nebandė kaltinti savęs dėl tokio poelgio, tačiau ir nedžiūgavo. Bet vistiek širdies gilumoje ji buvo dėkinga Eimantui, kad leido bent akimirkai užmiršti Emilį.
    Už lango jau darėsi šviesiau, saulė kilo vis aukščiau. Ji apsirengė maudymosi kostiumėlį, pakštelėjo bučkį Eimantui į skruostą ir išėjo.




                                                      7skyrius


    Kai Eimantas pabudo jau buvo vėlyvas rytas. Pramerkęs akis, jis šalia savęs nerado Marijos, tik šalia, ant pagalvės, gulintį raštelį, kuriame buvo parašyta:,, Kai atsibusi, ateik prie jūros. Noriu tau kai ką svarbaus pasakyti“.
    Jis griebė savo drabužius ir išlėkė prie jūros. Ją rado visai netoliese.
- Pagaliau tu atėjai, - nusišypsojo ji.
- Tai ką nori pasakyti? – sunerimo jis.
- Man patiko mūsų kelionė, norėčiau kartoti dar ir dar kartą.
- Tu kalbi rimtai? Nejuokauji? – jis nusistebėjo ir pagriebė jos ranką.
- Visiškai. Nejaugi, tau nepatinka šis mano noras?
- Jis nuostabus!
- Puiku. Noriu šią kelionę pakartoti tuoj pat, - ji bėgo ir tempė paskui save ir jį.
    Keliaudami po vienas kito kūnus jie taip praleido dar dvi naktis, tačiau Marija privalėjo grįžti į namus. Ji atsisveikino su juo ir pažadėjo, kad dar būtinai susitiks ir vėl tęs savo keliones.
    Marija grįžo į viešbutį, manydama, jog ten jau nebebus Aurelijos su Emiliu, tačiau jie vis dar buvo. Dabar Aurelija apsigyveno Marijos kambaryje ir laukė jos sugrįžtančios. Kai Marija pravėrė viešbučio kambario duris, ant lovos sėdėjo Aurelija. Marija, kuo skubiau apsisuko ir išėjo į koridorių, bet Aurelija spėjo ją sustabdyti.
- Palauk, aš noriu su tavimi pasikalbėti, - laikydama pačiuptą Marijos ranką, pasakė ji.
    Marija tylėjo ir nepratarė nė žodžio. Tik dabar jos veidas raukėsi iš viduje staiga užgimusio pykčio.
- Leisk man viską paaiškinti. Viskas buvo ne taip, kaip tu įsivaizduoji.
- O kaip buvo? Gal mano akys apgavikės? O gal man paranoja, nes beprotiškai bijau pamatyti Emilį, bučiuojantis su kita, - suriko ji.
- Tau tavo akys nemelavo ir tau tikrai ne paranoja. Tai Emilis mane pabučiavo, nes nesusivaldė. Jis buvo apsirūkęs žolės, todėl nelabai kontroliavo savo veiksmus.
- Po velnių, kodėl tu man meluoji?! Manai, jog aš imsiu ir patikėsiu tokiomis pasakomis. Jeigu būtum nenorėjusi to bučinio, būtum jį atstūmusi.
- Jis mane privertė, aš negalėjau pasipriešinti.
- Negalėjai, nes nenorėjai. Aš neturiu, ką tau pasakyti, viso gero, - pastūmusi Aureliją, ji išėjo iš viešbučio.
    Aurelija vyjosi Mariją per visą viešbutį ir bandė sulaikyti, bet Marija nubėgo prie jūros. Aurelija tikėjosi, kad ji pasiliks prie jūros, tačiau pastebėjo, jog Marija eina kažkur toliau. Ji sekė visą laiką ją ir pamatė, jog Marija beldžiasi į kažkokio namo duris. Duris atidarė vyras, kurį Aurelija pažinojo.
    Jis buvo mergišius, miegantis su kiekviena pasitaikiusia, prižadėdavo merginoms saldžiausių pažadų, o pasimylėjęs dingdavo.
    Kai tik Marija įėjo į to vyro namus, Aurelija nieko nelaukusi, lyg viesulas atlapojo Eimanto namo duris ir sušuko:
- Marija, nešdinkis iš šių namų. Šis vyras nori tavimi tik pasinaudoti, - surikusi ji puolė prie Marijos ir tempė durų link.




                                                    8skyrius


    Marija stovėjo išplėstomis akimis lyg jai ką tik būtų suleidę migdomųjų. Eimantas tik stovėjo nuleidęs rankas, tartum ruošėsi sušaudymui. O Aurelija tvirtai sugriebusi laikė Marijos ranką, kuri buvo šalta it ledas. Visi ten buvę kambaryje buvo lyg apmirę ir jeigu ten būtų užklydęs nepažįstamas žmogus, būtų pamanęs, jog pateko į numirėlių namą.
- Ką tu pa-pa-pa-sakei? – lyg užsikirtusi plokštelė paklausė Marija.
- Aš sakau, kad jis pavojingas. Beje, ką tu čia veiki? Tik nesakyk, jog judu pažįstami.
- O taip, nepažįstamoji, aš pažįstu Mariją ir kūnu, ir siela, o ypač kūnu, - tai pasakęs, Eimantas nusišypsojo pasitenkinimo šypsena.
- Tikiuosi jis meluoja, Marija.
- Ne, jis nemeluoja, mes mylėjomės, - išlemeno Marija.
- Nuostabu. Iki kur tu nusiritai, kvailele. Eime iš čia, kol jis nesugalvojo padaryti grupinį pasilinksminimą.
- Aš niekur iš čia neisiu ir prašyčiau, netampyk manęs, lyg skudurinės lėlės. Tampykitės abu su Emiliu.
- Marija, tai ta pati šliundra, nuviliojusi tavo slaptą meilę? – paklausė Eimantas ir atsisėdo ant fotelio.
- O tu tas pats šunsnukis, kuris apgaudinėja merginas, - paniekinamu žvilgsniu žvelgė Aurelija ir
bandė išsivesti Mariją.
- Užteks! Gana! Man visiškai neįdomu, ką vienas apie kitą manote. Man visiškai nusispjaut, ką jūs apgaudinėjat ar kam meluojat, - Marija viską išrėkė taip, jog per Aurelijos ir Eimanto nugarą perėjo šiurpuliai ir apkurto ausys, bet kol jų ausys atgavo klausą, Marija jau buvo išėjusi.
    Marija grįžo į viešbutį, užsirakino duris ir atsisėdo palei jas. Apglėbė rankomis pečius ir atrodė, tarsi iš beprotnamio mergaitė, kuri išprotėjo. Dabar ji neturėjo nieko artimo. Eimantas buvo merginų viliotojas, nors ir pati puikiai tą žinojo, Aurelija pasibučiavo su Emiliu ir taip ją išdavė, turėti Emilį nebeliko nė mažiausios vilties. O kas galėjo pamanyti, jog taip nutiks.
    Aurelija atrodė tokia angeliška, gera ir nuoširdi. Ji ir Emilis tebuvo vos pažįstami, bet Aurelija nieko nelaukusi griebė jį, palikusi Mariją ant ledo.
    Dabar Marijai buvo šalta, kažkoks vidinis šaltis stingdė jos širdį, tuštuma atsivėrė jos akyse, nes ašarų išliejo upelius. Kai skausmas buvo išlietas, beliko tik pyktis ir nuoskauda. Marija nemokėjo pykti, taigi pyktis buvo labai trumpas, beliko nuoskauda. O tai buvo nugalėti daug sunkiau. Bet staiga Marijos galvoje gimė ideali mintis: ji išbrauks šį įvykį iš savo gyvenimo, tarsi tai būtų sakinys su klaidomis, pakels galvą aukštyn, nebepyks ant Aurelijos, ir šiąnakt eis į klubą.
    Marija pasiėmė pinigus ir nuėjo į parduotuvę pirkti suknelės. Ji ėjo iš vienos parduotuvės į kitą, taip ieškodama kažko artima sau. Pagaliau ji rado suknelę, kuri tobulai jai tiko. Išryškino jos figūrą, dabar ji atrodė be galo elegantiška ir seksuali.
    Kai grįžo į viešbutį, jau buvo vakaras. Ji ėmė ruoštis. Nušlavė nuo stalo visus esančius daiktus, o ten susidėliojo savo kosmetiką: blakstienų tušai, lūpų blizgesiai, pudra, šešėliai ir „Diesel“ kvepalai.
    Marija nuėjo į dušą, ten buvo daugiau nei valandą. Kūną išsitepė kvapiu losjonu ir dabar jos oda buvo be galo švelni. Įėjusi ji nusimetė chalatą ir eidama per kilimą, paliko tik savo gaivų kvapą. Ji apsirengė savo raudoną apatinį trikotažą ir apsimovė peršviečiamas juodas pėdkelnes. O dabar laikas atėjo suknelei. Ji su pasimėgavimu apsirengė tą suknelę, kuri dar kvepėjo siūvykla. Iš lėto užsisegė jos užtrauktuką ir švelniai rankomis perbraukė per ją.
    Ji stovėjo prie veidrodžio ir dažė blakstienas. Iš lėto braukdama šepetėliu su tankiais šereliais per blakstienas ji gėrėjosi savimi pirmą kartą gyvenime. Jai patiko tai, ką matė veidrodyje ir kaip jautėsi.
    Po blakstienų atėjo laikas pudrai. Ji užsitepė pudrą taip krupščiai lyg niekada. Kiekvieną nelygumą užmaskuodama tobulai.
    Jos lūpos buvo švelniai rožinės, putlios ir seksualios. Galų gale ji pasikvėpino kvepalais, apsiavė juodus aukštakulnius, derančius prie jos violetinės šilkinės suknelės ir išėjo.
    Kai atėjo, klubas jau buvo sausakimšas. Ji užsisakė kokteilį ir ėjo linksmintis. Staiga prie jos priėjo vaikinas, palietė jos ranką ir ji atsisuko. Marija vos neišsižiojo iš nuostabos. Tai buvo ne kas kitas, o Emilis.
- Nebėk, aš žinau viską apie tavo jausmus, noriu pasikalbėti, - tai pasakęs jis nusivedė ją nuošaliau.
- Jeigu viskas aišku, tuomet nėra, ką kalbėti, - nuleidusi akis ji laukė jo atsakymo.
- Aš manau, jog yra. Tiesiog nepyk dėl to, kas įvyko. Nekaltink dėl to Aurelijos, ji tikrai nekalta. Kaltas esu aš, nes elgiausi, kaip kvailys, bučiuodamas ją per prievartą.
- Nesvarbu, man nerūpi, - Marija jau ruošėsi eiti, bet Emilis ir vėl ją sulaikė.
- Kodėl tiesiog man nepasakei, ką jauti?
- Cha, geras klausimas, - nusijuokė ji. – Mano jausmuose yra mano taisyklės, todėl noriu sakau, noriu nesakau, priklauso nuo situacijos. O dabar aš einu linksmintis toliau. Gero vakaro.
- Marija, palauk, - bet Emilis nespėjo jos sustabdyti.
    Ji linksminosi, šoko, kiek tik leido jėgos. Vėliau nuėjo prisėsti, bet prie jos prisėdo nepažįstamasis.
- Sveika, kaip vakaras? – paklausė jis.
- Labas, neblogas, o tau?
- Man irgi, gal norėtum pašokti kartu su manimi? – vaikinas palietė jos ranką ir meiliai nusišypsojo.
- Puiki mintis.
    Tas vaikinas nebuvo itin geras šokėjas, bet Marijai vistiek patiko. Ji leidosi jo apkabinama, netgi pabučiuojama, bet leidosi vien todėl, jog visa tai akies krašteliu stebėjo Emilis. Ji norėjo, kad jis žinotų, jog jai nėra taip blogai. Marija smagiai leidžia laiką su kitais vaikinais, ji yra laiminga, visiškai nesisieloja dėl Emilio. Ji apsimetinėjo tokia, kokia norėjo būti. Bet tik ji pati žinojo, kaip yra iš tikrųjų.
    Ji šoko su juo, kol visiškai nebejautė kojų. Jautė, kad jos kūnas nori poilsio, tačiau ji kovojo, nes tai buvo jos naktis, jos laikas, kai gali visiškai atsipalaiduoti ir užsimiršti dar vieno vaikino glėbyje.
    Šįkart ji nesiruošė permiegoti su juo ir taip pažeminti savo orumą. Tai buvo tik nekaltas flirtas, nekalti bučiniai, apsikabinimai. Viskas tik tam, jog Emilis nesigailėtų jos.
    Iš tiesų jis gailėjosi taip pasielgęs, tik to nesakė Marijai. Jis norėjo jos atsiprašyti, apgailestauti, nes vis dar jai jautė šiltus jausmus. Kadaise, prieš ketverius metus, jis ją pamilo ir mylėjo iki pat dabar. Bet jo jausmai pamažu blėso, nes ji tolo nuo jo, ateityje jų niekas nebūtų siejąs, nebent kartu praleisti dvylika mokslo metų.
    Jie niekad per daug nebendraudavo. Emilis mėgdavo ją juokinti savo nevykusiais juokeliais, o Marijai tai patikdavo. Tiesą sakant, jai vis labiau ir labiau ėmė patikti viskas, kas susiję su juo. Jo draugai, jo batai, šukuosena, akys, šypsena, kalbėjimo maniera, nevykę juokai, ironija, kol galų gale jį įsimylėjo. Ir tai buvo bene didžiausia klaida jos gyvenime, kuri dabar teikė neapsakomai aštrų skausmą, lyg pačios jautriausios odos vietos būtų raižomos peiliu – iš lėto, iš pradžių be didelio skausmo, vėliau tas vietas imdavo skaudėti ir jos lėtai gydavo. Taip dabar jautėsi ir jos širdis – iš lėto sudaužyta, skaudanti ir lėtai gyjanti.
    Jos paguoda buvo tik įgyta stiprybė, jog viskas anksčiau ar vėliau praeina, nesvarbu, kaip tai stipriai skaudu...




                                                          9skyrius


    Rytas nebuvo panašus į rytą. Tai buvo labiau panašu į pasaulio pabaigą. Marija negalėjo pakelti galvos nuo pūkinės pagalvės ir tik vartė akis. Kambario lubos sukosi nežmonišku greičiu, todėl ji vėl užmerkė akis. Atrodė, kad į galvą kas nors daužytų plaktuką, o ausyse zvimbė musės. Marija nebesuprato ar viską sapnuoja, ar viskas vyksta iš tikrųjų. Netikėtai jos protas prisijungė prie pasaulio ir ji pradėjo atsiminti visus vakar įvykusius įvykius.
    Ji nusipirko suknelę, ėjo į klubą, šiek tiek išgėrė, kalbėjosi su Emiliu, šoko su nepažįstamuoju... Toliau jos prisiminimai nutrūko, todėl ji ėmė laužyti galvą, svarstydama, kas vyko toliau. Nejaugi ji taip nusižemino ir permiegojo su tuo šokėju? Bet ji su viltimi tikėjo, jog ne. Miglotas mintis nutraukė kažkieno barbenimas į duris. Kai Marija leido užeiti, tarpduryje pasirodė Aurelija.
- Sveika, - nuleidusi galvą ir bailiu balsu pasisveikino Aurelija.
- Labas, sėskis prie manęs,  - nusišypsojusi Marija ištiesė į ją rankas.
- Ačiū, - su šypsena atsakė Aurelija ir prisėdo ant lovos krašto. – Tai kaip sekasi? Žinau, kad tai pats kvailiausias klausimas, kokį galiu užduoti, bet nuo to gal ir pradėsiu.
- Iš tikrųjų man sunkios pagirios, todėl sekasi blogiau negu blogai, - atsidususi Marija vėl sudribo ant pagalvės ir atsiduso.
- Oo, vakar gėrei? – pradžiugo Aurelija ir širdyje tarsi nusirito akmuo, nes tai reiškė, jog Marija linksminosi, o ne liejo ašaras į šią pagalvę, ant kurios dabar ji gulėjo sudribusi.
- Gėriau, šokau, gėriau, šokau, bučiavausi, šokau, gėriau, - berte bėrė žodžius Marija ir juokėsi.
- Iš to, ką pasakei, panašu, kad laiką praleidai linksmai.
- Išskyrus tai, kokios to linksmumo pasekmės. Gal galėtum atnešti mineralinio? – paprašė jos Marija ir ėmė Aurelijos plaukus sukti sau tarp pirštų. – Gal eime rytoj į kirpyklą? Manau, mums abiems reiktų plaukus nusidažyti kokia nors iššaukiančia spalva, gal raudona? – pagauta įkvėpimo Marija toliau būtų pliurpusi, bet Aurelija su didžiausia nuostaba, ją nutraukė.
- Aš atnešiu tau mineralinio, bet plaukų nesidažysim raudonai, - papurčiusi galvą ji pakilo nuo lovos ir nuėjo durų link. – Einu atnešiu tau mineralinio, tada vėl pasikalbėsime, manau, kad tu vakar padauginai, nes kalbi lyg iš kitos orbitos atskridusi ateivė.
- Saule, mano miela, aš džiaugiuosi gyvenimu! – nors iš tikrųjų Marija galvojo visiškai kitaip, bet nenorėjo, jog Aurelija vėl ją guostų, ramintų, aiškintųsi.
- Džiaugiuosi, kad taip pozityviai galvoji. – Aurelija užtrenkė duris ir išėjo.
    Nulipusi į viešbučio restoraną ji sutiko Tomą. Jis stovėjo prie baro ir laukė, kol jam paduos kokteilį. Nors buvo dar tik ankstus rytas, jis jau nuodijo savo smegenis alkoholiu.
- Labas, Aurelija, - pasisveikino Tomas ir nusišypsojo jai.
- Labas labas, - Aurelija tikėjosi, jog jis jos nepamatys, deja, Tomas ją pamatė ir dabar ji turės su šiuo mažo ūgio neūžauga pliurpti ištisą valandą, kol jis nusigers ir užmigs prie baro.
- Tai kaip gyveni? Gal ir tu norėtum kokteilio?
- Ne, ačiū, aš mineralino paimsiu, - tai pasakiusi, ji paprašė barmeno stiklinės mineralinio.
- Gal pagirios kankina? – nusijuokė jis.
- Iš tikrųjų tai ne mane, o Mariją. Ji vakar smagiai pasilinksmino, bet dabar jos galva įsmigusi į pagalvę, - nusikvatojo Aurelija, greitai pasiėmė stiklinę ir jau norėjo eiti, bet Tomas buvo greitesnis ir vėl prašneko.
- Ar galėtum man padaryti paslaugą?
- Priklauso nuo to, kokia paslauga, - susimąstė ji.
- Gal galėtum mano vardu Marijai nunešti šią dovanėlę? – jis išsitraukė iš kišenės maža paketėlį, perrištą raudonu kaspinėliu.
- Puiku, nunešiu. Ką jai pasakyti?
- Pasakyk, jog šiandien vakare noriu ją susitikti prie jūros, ant tilto, - jis norėjo pasakyti dar kažką, tačiau nutilo.
- Gerai, pasakysiu, o dabar einu, nes ji turbūt jau miršta.
    Aurelija grįžo į Marijos kambarį ir padavė jai stiklinę mineralinio. Ji niekaip nedrįso prabilti jai apie Tomą ir jo dovaną, skirtą Marijai. Bet ji perlipo per save ir prabilo:
- Marija, aš restorane sutikau Tomą, jis tau perdavė šią dėžutę ir prašė, jog vakare ateitum prie jūros, ant tilto.
- Niekur aš neisiu, jaučiuosi ne itin gerai, be to, šiandien jau ruošiuosi grįžti į namus, - Marija pagriebė dovanėlę ir stengėsi ją kuo greičiau išvynioti, tarsi kas nors norėtų ją iš jos atimti. Ji nebuvo tikra, kad Aurelija neatims iš jos ir pasimatymo su Tomu.
- Aš manau, jog tau reikėtų nueiti su juo susitikti, juk nieko neprarasi. Namo galėsi grįžti rytoj ryte, - tai siūlydama Aurelija džiaugėsi, kad jai vaikinai siūlo praleisti kartu laiką, galbūt, lyg žinodami, kad Marijai ne pats lengviausias laikas.
- Pažiūrėk, kokia dovana! – Marija suklykė iš džiaugsmo, tarsi mažas vaikas, gavęs saldainių. – Tai laiškelis ir trys sudžiovintos rožės.
- Banalu. Vaikiška. Kvaila, bet romantiška. Kaip manai, ką tai galėtų reikšti? – Aurelija mirksėjo savo ilgomis ir tankiomis blakstienos ir klausiamai stebėjo, kaip Marija nebyliais prisilietimais liečia rožes.
- Paklausyk, ką jis rašo:
    Labas, Marija,
    Galbūt tau visai netikėta, jog aš tau rašau, tačiau noriu paklausti tavęs vieno klausimo. Atsakymo lauksiu šiandien, ant tilto, prie jūros. Ar sutinki būti mano mergina?
    Aurelija neteko žado, Marija vėl susmuko ant pagalvės ir nieko nebesivokė. Jos abi buvo tarsi užhipnotizuotos. Tokioje būsenoje buvo maždaug dešimt minučių, kol pirmoji atsigavo Aurelija.
- Ne, netikiu, jis turbūt juokauja. Kas čia po velnių vyksta? – užgiedojo nesavu balsu Aurelija ir pradėjo purtyti Mariją. Tačiau Marija vis dar neatsigavo. Akys buvo įsmeigtos į lubas, rankose tebebuvo laiškelis, sudžiuvusios rožės mėtėsi ant žemės. Pro langą šypsojosi saulė, tarsi džiaugdamosi dėl Marijos. – Marija, atsipeikėk ir galvok, ką jam atsakysi.
- Nemanau, kad šis jo klausimas sulauks atsakymo. Gal jis ir galvoja, kad gali žaisti su manimi, bet aš nepasiduosiu. Tik ne jam.
- Iš kur žinai, kad jis žaidžia su tavimi? Nemanau, kad tokiais rimtais pasiūlymais žaidžiama.
- Tokie rimti pasiūlymai neatsiranda iš niekur, Aurelija. Jis manęs nematė dvejus metus, o dabar pabendravęs vos kelias valandas, nusprendė, jog nori, kad būčiau jo mergina. Kažkoks absurdas. Aš nueisiu prie jūros, bet išrėžiu viską, ką galvoju apie jį! Jis nežais su manimi, kaip su lėlyte, - Marija iššoko iš lovos, suglamžė Tomo laiškelį, sutrupino sudžiuvusias rožes ir išmetė jas pro langą. Jų dulkelės skriejo pavėjui, o Marijos akimis riedėjo ašaros.
– Aurelija, gal galėtum mane palikti vieną?
- Taip, žinoma, - Aurelija tyliais žingsniais nuėjo durų link ir išėjo.
    Marijos ašaras džiovino saulė, o vėjas išnešiodavo mintis po visur. Ji nusibraukė atbula ranka ašaras, užvėrė langą ir griuvo į lovą. Staiga ji pradėjo juoktis nei iš šio, nei iš to. Nuo jos juoko skambėjo visas kambarys. Ji net pati nežinojo, kodėl staiga pradėjo kvatoti lyg maža mergaitė, kuriai tėvelis kutena pilvą. Ji vartėsi iš juoko, net ašaros tryško iš akių. Galvoje kirbėjo mintis, kad ji vis dėlto nueis susitikti su Tomu.
    Marija vėl apsirengė tą suknelę, su kuria vakar buvo klube. Ji šiek tie pasidažė, pasikvėpino kvepalais, pagriebė Tomo laiškelį ir basa išbėgo jūros link.
    Ji bėgo ir bėgo, o vėjas plaikstė jos šviesius plaukus. Ji atbėgo prie tilto ir lėtu žingsniu ėjo juo. Tomas buvo pačiame tilto gale, todėl Marijai reikėjo ilgai eiti. Bet ji ėjo vistiek lėtu žingsniu, gėrėdamasi vieta, kurią jis parinko. Gražu, romantiška.
    Marija atėjo prie Tomo ir nusišypsojo. Jis tiesė į ją rankas, norėdamas apkabinti, bet ji atsitraukė vienu žingsniu atgal. Ji atgniaužė savo delną, kuriame buvo jo laiškelis. Paėmė laiškelį į rankas, perplėšė, popieriaus skiauteles išmetė į jūrą ir nubėgo. O Tomas taip ir liko stovėti lyg įbestas - paniekintas, nusivylęs, gal dėl paniekinto jo susižavėjimo Marija, o galbūt dėl to, kad jam nepavyko sužaisti žaidimo jos jausmais.
    Ji tolo nuo jo kosminiu greičiu, palikdama tik vėjo pučiamą jos kvepalų kvapą. Tomo nuostabai Marija nusirengė suknelę, likdama tik su maudymosi kostiumėliu ir įlėkė į jūrą. Ji rėkė visu balsu, kiek tik galėjo, o vėjas tarsi jai padėdamas, pūtė jos atsakymą „Taip“. Tomas tai išgirdęs, nors ir negarsiai, irgi pasileido bėgti ir įlėkė į jūrą, pačiupęs ją apkabino ir pabučiavo. O jų pirmąjį bučinį palaimino staiga pasipylęs lietus.




                                                          10skyrius


    Jų bučiniai nesibaigė net tada, kai kilo audra. Dabar jie buvo apkabinę vienas kitą ir jiems nerūpėjo nei audra, nei lietus, nei atvėsusi jūra.
    Jie atsisėdo ant kopų ir mėgavosi vienas kito rankų šiluma. Marija jame atrado ramybę, prieglobstį ir meilę. Tomas per tas kelias minutes sugebėjo po truputį išstumti Emilį iš širdies. Dabar jos širdyje liko tik kamputis Emilio šypsenos ir žodžių nuotrupos. Žinojo, kad tai laikina, bet nors akimirką ji jautėsi kaip ant sparnų.
    Lietus liovėsi ir jie atsigulė ant šlapio smėlio. Saulė jau leidosi į jūrą ir jiems darėsi šalta. Bet jų kūnų karštis ir aistra alsuojančios lūpos neleido sustingti. Netikėtai jų kūnai liko be drabužių, o prieš akis buvo visa ilga vasaros naktis. Tokia pati nerūpestinga kaip ir jų aistra. Ir tik vienas vienintelis žvaigždėtas dangus matė tai, kas tarp jų vyko tąnakt. Viešbutyje degė vienas vienintelis žiburys lange. Tas langas buvo Emilio. Ir jis galbūt matė du mažyčius žmones besimylinčius kopose, bet jo pačio džiaugsmui, nežinojo, kad tie du kūnai buvo Tomas ir Marija.
    Jų kūnus ėmė šildyti ką tik pakilusi saulė. Ji kilo vis aukščiau ir aukščiau, bet dar buvo vėsu. Marija pabudo pirma ir bandė susivokti, kur ji yra. Aplink buvo tik kopos, jūra ir šalia gulėjo Tomas. Ši naktis buvo pati ilgiausia jos gyvenime, nes jų aistra, atrodo, tęsėsi amžinybę. Kokia gyvenimo ironija, prieš kelis metus ji sielojosi dėl Tomo, o dabar jis sielojosi dėl jos. Tik šįkart ji pasinaudojo jo pasiūlymu ir nepaleido jo iš savo likimo.
    Kol Tomas miegojo, glostomas vėjo, Marija vaikščiojo jūros pakrante. Jos galvoje buvo minčių mišrainė. Jautėsi tarsi būtų iš kitos orbitos. O kas jeigu ji taip ir nepamils Tomo? Jam jautė tik aistrą, o dabar vėl atgimė senas susižavėjimas juo. Nors ir kiek besistengtų išplėšti Emilį iš širdies, jai nepavykdavo. Naktį jis atskrisdavo pas ją į sapnus ir džiugindavo savo šypsena. Jie būdavo kartu. Dabar. Amžinai. Bet tai buvo tik sapnai, deja, ji norėjo, kad tai prilygtų jos gyvenimui. Bet ar ji tikrai būtų buvusi laiminga, turėdama jį šalia?
    Tomas tyliai nubudo ir priėjęs apkabino Mariją.
- Kaip miegojai? – jis pakuždėjo jai į ausį ir pabučiavo į skruostą. – Gal jau būtų laikas grįžti į viešbutį?
- Manau, jog man laikas grįžti ne tik į viešbutį, bet ir namo.
- Eime į viešbutį, papusryčiausime, susikrausime daiktus ir važiuosime namo, - tai pasiūlęs, jis dar stipriau apkabino Mariją.
    Jų pirštai susipynė ir jie nuėjo viešbučio link. Buvo dar ankstyvas rytas, todėl viešbutis buvo beveik tuščias. Jie pakilo liftu ir nuėjo į savo kambarius.
    Po valandos jie susitiko viešbučio restorane. Kiekvienas paskui save tempė savo lagaminus. Jie papusryčiavo ir įsėdo į savo mašinas. 
    Dabar juos skyrė tik keli metrai nuo vienos mašinos iki kitos. Marija įsijungė radiją ir dainavo kartu su ja. Jos nuotaika buvo puiki, pagaliau ji džiaugėsi gyvenimu. Į veidą spigino saulės spinduliai.
    Po keturių valandų kelionės jie pagaliau pasiekė namus.
- Rytoj susitiksime, - Marija išlipusi iš savo džipo, kalbėjosi su Tomu, kuris vis dar sėdėjo savo mašinoje.
- Aš norėčiau, kad šįvakar mes išeitume kur nors pasilinksminti, - tai pasiūlęs Tomas iškart sudvejojo savo pasiūlymu.
- Ne, aš esu labai pavargusi, gal kurią nors kitą dieną.
- Pailsėsi rytoj. Noriu supažindinti tave su savo draugais.
- Juk bus dar tam laiko pakankamai, - buvo įsitikinusi Marija.
- Ne, mieloji. Noriu išnaudoti visas galimybes dabar.
- Gerai, vakare susitiksime, - Marija nusileido Tomui. Iš tikrųjų ji nemokėjo niekam pasakyti „ne“. Ji buvo be galo geros širdies, galbūt todėl gyvenimas ją dažnai įskaudindavo. Bet ji greitai atsistodavo ant kojų, išsišiepdavo gyvenimui ir nepasiduodavo. Buvo ragavusi ir šilto ir šalto. Todėl puikiai žinojo, kad po blogų dienų ateina geros. Ir Tomas jai teikė džiaugsmo, todėl ji stengėsi išsaugoti šiuos santykius.
- Puiku, mažyle. Atvažiuosiu tavęs vakare, - jis prisiglaudė prie jos ir švelniai pabučiavo.
    Marija grįžo į namus, tokius tuščius ir nykius. Mama kaip visada buvo darbe, o daugiau su jomis niekas negyveno. Marijos tėvai nebuvo išsiskyrę, tačiau gyveno atskirai. Ji nė kiek dėl to nesijaudino. Buvo kaip buvo, jai buvo gerai ir su motina, kuri atstojo abu tėvus.
    Marijos mama buvo griežta, laikė ją už trumpo pavadėlio. Ir dabar, kai ji baigė mokyklą, galėjo padėkoti savo mamai, kad neleido jai nuklysti klystkeliais. Ji puikiai pabaigė mokyklą, netapo jauna motina, neturėjo krūvos vaikinų, bet buvo laiminga. Nes laimę sugebėjo atrasti kituose dalykuose. Laimė jai susidėdavo iš smulkmenų, paprastų dalykų, kurie kitiems gali atrodyti dėmesio nevertais.
    Vienas vienintelis žmogus, kuris visus aštuoniolika metų, jai buvo brangiausias – tai jos sesuo. Marija nežinojo kodėl būtent ji, visą tą laiką ji tai stengėsi išsiaiškinti, bet atsakymo nebuvo. Sesuo ją suprasdavo, patardavo, niekada nebardavo ir besąlygiškai mylėdavo. Viena kitą jos užtardavo visur, niekam neleisdavo blogai apie kurią nors kalbėti. Marija vis svarstydavo ar kada nors bus brangesnis žmogus, negu sesuo. Ji nieko taip nemylės, nebrangins, nesididžiuos. Turbūt jos sesuo prisidėjo prie to, kokia Marija yra dabar. Gera, nuoširdi, gailestinga, kovotoja – visai tokia pati kaip ir sesuo.
    Diena buvo tokia ilga ir nuobodi, jog Marija nežinojo, ką veikti. Ji susitvarkė namus, paruošė pietus, išsimaudė karštoje vonioje, susirado drabužius šiam vakarui. Visus darbus atliko vos per kelias valandas, o prieš akis dar buvo ilgas vakaras. Ji būtų mielai atsisakiusi kur nors eiti, tačiau pasižadėjo Tomui.
    Tvarkydama savo stalčių, ji rado didelę nuotrauką. Tai buvo dvyliktokų nuotrauka. Ji ir Emilis. Daugiau žmonių ten neįžvelgė ir nenorėjo įžvelgti. Nuotraukoje juos abu skyrė daugybė žmonių. Gyvenime buvo taip pat. Juos skyrė Aurelija, Tomas ir neaišku, kas bus kiti. Marijos skruostais pradėjo riedėti ašaros. Kodėl viskas turi būtent taip? Kodėl jie ne kartu? Kas kaltas: likimas ar jie? Marija be proto norėjo išsiaiškinti, kodėl būtent taip, tačiau tam likimas nebuvo palankus.
    Jos ašaras nutraukė suskambėjęs mobilusis telefonas. Ji greitai nusibraukė ašaras, įkvėpė oro ir pabandė nedrebančiu balsu pakelti telefoną.
- Klausau.
- Pagaliau pakėlei, kur tu dingai? Viešbutyje tavęs nėra, prie jūros taip pat. Tu mane rimtai išgąsdinai, - tai buvo Aurelijos balsas, ji jaudinosi dėl Marijos, o kai ji atsiliepė, Aurelijos balse pasijuto palengvėjimas, tarsi ji vėl rado savo pasiklydusį šunelį.
- Aš namuose, mes neseniai grįžom.
- Mes?
- Aš ir Tomas, - Marija visiškai nebuvo nusiteikusi kalbėtis su Aurelija, nes nuoskauda vėl grįžo į jos širdį.
- Tu su tuo vaikeliu??? Negaliu patikėti. Jis tau visiškai netinka, atrodo kaip vaikas, elgiasi dar blogiau. Nejaugi jau pamiršai, kad jis tave atstūmė prieš kelerius metus? – Aurelija stebėjosi tuo, ką pasakė Marija.
- Tau visi buvo blogi. Emilis nepatiko, Tomas irgi, Eimantas mergišius. Tai mano pasirinkimas ir aš renkuosi tai, kas man atrodo geriausia, - Marija supyko ir išjungė telefoną. Galbūt kiti matė tai, ko Marija nematė ar bijojo pamatyti, tačiau dabar ji buvo laiminga, aukščiau debesų ir visa tai Tomo dėka.
    Telefonas daugiau neskambėjo. Marija bijojo, kad įžeidė savo draugę, tačiau ji nesigailėjo. Nors kartą ji nenorėjo girdėti jokios nuomonės apie jos simpatijas. Tai buvo jos pasirinkimas, su kuo ji gyvens, mylėsis ar tiesiog smagiai praleis laiką.
    Kai ji pažvelgė į laikrodį, buvo jau vakaras. Tuoj turėjo atvažiuoti Tomas, o ji dar nesusiruošusi. Ji greitai apsirengė džinsinį sijoną, šilkinę mėlyną bliuskutę ir įsispyrė į batelius. Jis jai nesakė, kur jie važiuos, todėl nė nenutuokė, kuo jai apsirengti. Šiek tiek pasidažė ir laukė Tomo skambučio. Vos tik prisėdo pavartyti žurnalą, iškart suskambėjo telefonas. Tai buvo Tomas.
- Aš prie tavo namų, jau gali nusileisti, - greitomis tai pasakęs, jis nutraukė pokalbį ir Marija nespėjo nė pasakyti,, tuoj“.
    Ji paskubomis nusileido laiptais ir įsėdo į jo mašiną.
- Aš taip ir nežinau, kur mes važiuosime, - Marija pabučiavo jį ir prisisegė saugos diržą.
- Mes važiuosime į mano draugo gimtadienį.
- Ar aš pažįstu jį?
- Nemanau, bet susipažinsit, - jis užvedė mašiną ir paspaudė greičio pedalą. Marija suprato, kad greitis buvo jo draugas. Jai irgi patiko greitis. Taigi nors vienas dalykas juos vienijo.
    Jie atvažiavo greičiau, negu Marija tikėjosi. Tomas pirmasis išlipo iš mašinos ir atidarė jai mašinos dureles. Ją tai nustebino. Niekad nemanė, kad jis toks džentelmeniškas. Visus tuos du metus, kai ji matė jį mokykloje, jis pasirodė toks vėjavaikiškas, vaikiškas, tarsi neturėtų jokių rūpesčių. O dabar jis tikras vyras, suaugęs, bet ūgio vistiek mažo. Jo šypsena išliko tokia pati šilta, o akys tokios pačios spinduliuojančios, kaip ir anksčiau. Tik dabar tas lūpas ji galėjo bučiuoti, o tos akys galėjo paskęsti jos akyse. Dabar jie buvo kartu. Bet Marija jo nemylėjo. Jos širdyje vis dar gyveno Emilis, ir tik vienas laikas žino, kada jis iš ten pasitrauks.
    Tomas jai buvo tik užuovėja nuo skausmo. Tiesą sakant, Marija Tomu naudojosi. Dabar viskas grįžo bumerangu. Linui patinka Marija, o anksčiau buvo atvirkščiai. Kai Tomas nekreipdavo dėmesio į Mariją, ji su Aurelija, buvo prisigalvojusios, kad galbūt Tomas gėjus. Tai prisimenant, Marijos veide nušvisdavo šypsena. Viską suvertė jo lytinei orientacijai tam, kad taip beprotiškai neskaudėtų širdies, jog Marija ne tokia, kokios reikia Tomui.
    Kai ji atėjo į vakarėlį, atrodo, niekas jų net nepastebėjo. Marija jau ėmė galvoti, kad Tomas šiame vakarėlyje yra nelaukiamas, bet po kelių minučių visi pradėjo sveikintis su juo. Marijos irgi nepaliko nuošalyje. O Tomas irgi nesitraukė nuo Marijos nei žingsnio, nes turbūt bijojo, jog niekas jos nenuviliotų.
    Ji jautėsi šiek tiek suvaržyta, dėl jo tokios perdėtos apsaugos, tačiau puikiai jį suprato. Ji irgi norėtų apsaugoti Emilį nuo kitų merginų, pasisavinti jį vien tik sau ir niekam neleisti net žvilgtelėti. Juk dažniausiai taip ir būna: kai tu ko nors neturi, nenori, kad ir kiti tai turėtų, nes jeigu tai ne tavo, nebus ir kitų. Ji visaip stengėsi atsikratyti šio egoistiškumo, bet nepavyko.
    Vakarėlis tęsėsi iki ankstyvo ryto. Tomas net neketino grįžti į namus, o Marija jau buvo pavargusi. Jis siūlė jai pasilikti, bet ji kategoriškai nesutiko. Surado šimtus priežasčių, kodėl negali, todėl paskui save tempė ir Tomą.
-Tomai, aš noriu namo, gal galėtume eiti? – lyg mažas vaikas, prašydamas nupirkti mamos norimą lėlę, ji maldavo jo, bet jo atsakymas buvo vienas vienintelis,, ne“.
- Aš nenoriu, kai visi pabus, vėl prasidės linksmybės. Prieš akis mums daugybė laiko, - jis paglostė jos plaukus ir susvyravo. Tomas visą vakarą gėrė, todėl vos stovėjo ant kojų, ką ir bekalbėti apie rišlų ir aiškų kalbėjimą.
- Prašau, man reikia į namus, šiandien pavakariais turėsiu važiuoti į Vilnių, - ji ir toliau maldavo, bet jis negirdėjo nei žodžio.
- Daryk, ką nori, tik atstok nuo manęs, - Tomas užriko ne savu balsu ir vos per dvi dienas sugebėjo atsiskleisti visas. Marija jau sužinojo, kokia jo geroji ir blogoji pusės.
    Ji paliko jį stovėti griuvinėjantį, išsikvietė taksi ir išėjo į lauką. Taksi atvažiavo po kelių minučių. Ji paprašė nuvežti ją į namus, o bevažiuojant nebyliomis ir sūriomis ašaromis pravirko. Joje susikaupė pyktis, nuoskauda, sukilo visi buvę paslėpti jausmai. Ji atrado kažką naujo. Mariją įskaudino tai, kad Tomas ją aprėkė, kad taip su ja pasielgė.
    Jai vis labiau ėmė patikti Tomas. Be galo. Kadaise jausti jausmai, vėl atgijo. Tereikia jį pamilti ir laimė bus šalia, bet iš pradžių ji turės nugalėti meilę Emiliui.





                                                        11skyrius


    Kai Marija grįžo į namus, griuvo į lovą ir užmigo. Miegas buvo toks saldus, jog ji net nemanė pabusti. Jos neaiškius sapnus nutraukė žadintuvo skambėjimas. Jau buvo po vidurdienio. Marija lėtai išsiropštė iš lovos, užsimetė chalatą ir nuėjo į virtuvę kavos.
    Kava ją atgaivino ir ji vėl buvo atgavusi jėgas. Spintoje susirado juodas kelnes ir baltus marškinius. Taip apsirengė todėl, kad važiuos į Vilnių. Pateiks prašymą mokytis stiuardese.
    Tai buvo didi diena jos gyvenime. Ji su pasimėgavimu važiavo į Vilnių, nežinodama, ar ją priims ar ne.
    Kai įėjo į pastatą, kuriame prie pat įėjimo sėdėjo sekretorė, jos veidas persimainė, nes su sekretore kalbėjosi Emilis. Ji girdėjo, kaip jis klausė, kada prasidės pilotų kursai, kada jis galės pradėti studijuoti. Marijos vos neištiko šokas. Turbūt čia įvyko kažkokia klaida, gal ji tik sapnuoja, nes taip beprotiškai nori būti su juo kartu. Bet tai nebuvo iliuzija ar sapnas. Kai jis baigė kalbėtis su sekretore, atsisuko ir išvydo Mariją.
- Labas, - susijaudinusiu balsu jis su ja pasisveikino.
- Sveikas, - jos akys vėl ėmė spindėti, veidą nušvietė šypsena. – Ką tu čia veiki? Nesitikėjau tavęs čia sutikti.
- Pateikiau prašymą čia mokytis. Būsiu lakūnas, turbūt dirbsiu,, Ryanair“ aviakompanijoje.
- Negali būti. Juk sakei, kad studijuosi verslo vadybą, o dabar planai pasikeitė, - Marijos veidas persimainė ir ji nebesuprato nieko, kas vyksta. Likimas suteikė dar vieną galimybę jai matyti Emilį
- Pamaniau, kad piloto profesijos mokytis reikia trumpiau, negu vadybininko. Be to, dabar labai trūksta pilotų.
- Šaunu, aš irgi planuoju dirbti,, Ryanair“ aviakompanijoje.
- Jau padavei prašymus?
- Dar ne, kaip tik ruošiausi, bet sutikau tave.
- Tai eime, paskui nueisime kur nors pavalgyti, - jis nusišypsojo tokia pačia šypsena, kokia šypsojosi visus dvylika metų ir Marijos širdis ištirpo. Ji norėjo pulti jam į glėbį ir apkabinti, bet nedrįso. Be to, nežinojo, kaip į visa tai reaguos jis.
- Gal galėtum mane palydėti?
- Žinoma, eime, - Marijai atrodė, kad jis nebyliai palietė jos pečius, o gal ji tik norėjo, kad taip būtų.
    Kai Marija pateikė prašymą, jie nuėjo į kavinę. Ten linksmai šnekučiavosi, prisimindami mokyklą ir kaip viskas ten buvo šaunu. Kartais jų akys susitikdavo išsiilgusiu meilės žvilgsniu, per jos kūną nubėgdavo šiurpuliukai, ji net pati nesuvokdama imdavo drebėti. Jautė, kad ir Emiliui tas pats, bet jis neišsiduodavo.
    Kavinėje praleido visą popietę, net nejausdami kaip greitai bėga laikas. Jiems buvo gera kartu kaip niekad. Jų šypsenos, žvilgsniai, širdies spurdėjimai pakylėdavo lig dangaus.
- Na, manau, jog mums jau laikas. Man laikas grįžti į namus, - Marija pirmoji pakilo nuo stalo ir jau norėjo eiti, bet Emilis eilinį kartą ją sulaikė.
- O gal norėtum pasivaikščioti kur nors? Juk toks puikus oras, - jo pasiūlymui Marija neatsispyrė ir nedvejodama sutiko.
    Dar kelios valandos buvo praleistos vaikščiojant parke. Tai buvo vienintelė diena, kai jie buvo taip ilgai kartu. Nebuvo jokių pašalinių žmonių, tik jie ir jų jausmai.
    Saulė jau po truputį leidosi ir ėmė temti. Bet nei vienas apie tai neužsiminė, kad, galbūt, vertėtų grįžti į namus ir išsiskirti. Bet po dar vieno pasivaikščiojimo ratais, pirmasis prabilo Emilis.
- Jau tamsu, tau reikės grįžti į namus, bet prieš tai gal norėtum užsukti pas mane į namus iš gerti kavos prieš kelionę? Be to, parodyčiau, kaip aš įsikuręs.
- Gerai, kava visai pravers, laukia ilgoka kelionė, - Marijos veide atsirado plati šypsena ir jie patraukė Emilio namų link.
    Įėjusi į jo butą, ji nustebo, jog čia buvo ideali tvarka. Visi daiktai turėjo savo vietas, nė vienos dulkelės. Jis užkaitė vandenį ir po poros minučių ji jau gurkšnojo kavą. Kava iš jo rankų buvo pati skaniausia, o kai jis sėdėjo šalia ir stebėjo ją, prilygo rojui.
    Jos mintis nutraukė, jos gležnus pečius apglobusios stiprios rankos. Tai tegalėjo būti tik vienas žmogus – Emilis. Ji padėjo kavos puodelį ant stalo ir impulsyviai jį apkabino. Marijos kūnas gėrėsi jo kvapo, tokio švelnaus ir mielo jos širdžiai.
    Per kūnus bėgiojo virpuliukai. Jų lūpos susiliejo dar ir dar kartą. Ji įgavo jo vyšninių lūpų skonį, o jis jos pievų gėlių. Jie neskubino veiksmų ir mėgavosi kiekviena akimirka, nes tokios kaip ši, daugiau nepasikartos. Lūpos susiliesdavo tūkstančius kartų, taip švelniai ir nekaltai. Jų rankos slysdavo vienas kito kūnu. Marijos tobuli nagai švelniai įsikibo jam į nugarą, kai jie tapo vienu ir tuo pačiu kūnu.
    Jie skrido ir skrido. Tai buvo tobuliausias skrydis, daugiau nieko nereikėjo. Kai jie pavargo skristi, nusileido ant žemės ir suglaudę galvas užmigo.
    Marijai jis visada išliks šviesa, nostalgija praėjusiam laikui, kai nepasinaudodavo proga su juo nuoširdžiai pasikalbėti. Jis jai primins pačio nuostabiausio skrydžio prisiminimus. Ji paragavo jo lūpo skonio, pajuto kūno šilumą, jis ją privertė virpėti. Jis visada jai išliks viltimi. Ji lauks ir tikės, kad jų naktys pasikartos, nesvarbu po kelių dienų ar metų. Emilis išliks pačiu gražiausiu prisiminimu jos gyvenime. Visada. Kol jos širdis plaks.




                                                          12skyrius


    Marijai atsibudus, galvoje iškilo prisiminimai. Kambaryje buvo viskas išlikę taip pat. Išsisaugojo meilės alsavimai, šilti prisilietimai, širdies dūžių garsai, viskas buvo tartum pakibę ore, niekas nejudinta, niekas nepaliesta. Ji troško, kad visa tai išliktų per amžius. Ir jeigu ji kada nors dar įžengs į šį kambarį, viskas primins tą naktį.
    Emilis buvo pilnas energijos, vaikiško naivumo, kvailų juokelių, jam rūpėjo viskas, kas nauja ir nepatirta. O Marija buvo visiška priešingybė. Ji iš to vaikiškumo išaugo jau seniai, todėl niekad nebesitikėjo to patirti.
    Tai priminė vaikišką meilę, tokį stiprų, naivų jausmą, tik šis buvo gilesnis. Ją traukė viskas, kas susiję su juo. Viskas, kas buvo jo paliesta, jai tapo brangenybe. O dabar jos kūnas buvo toks pats. Ji prižadėjo, jog iki mirties neleis niekam paliesti jos kūno, neleis įsigerti kito kvapo, negu Emilio. Tegul ir kentės aistros badą, bet kiekvienas jos kūno odos lopinėlis primins jį.
    Kai nors akimirkai jie būdavo kartu, laikas lėkdavo nepastebimai. Ir kai jis nutoldavo, kai matydavo tik jo šešėlį, ji trokšdavo, kad jis sugrįžtų, atvertų savo glėbį ir ją priglaustų.
    Žinoma, ta naktis Mariją išgąsdino. Ji prieštaravo bet kokioms išdavystėms, juk pasimylėjusi su Emiliu, ji išdavė Tomą. Tačiau, kad ir kaip ji bandė save įtikinti, kad pasielgė netinkamai, negalėjo nuraminti savo tankiai besidaužančios širdies. Ji tiesiog negalėjo ir nenorėjo sustabdyti besiveržiančių minčių apie jį.
    Dabar, po visko, kas įvyko, ją dar labiau traukė jis. Ją traukė būti su juo, nesvarbu, ar lakstant po pievas, kartu geriant kavą, tylint ar kalbant. Meilė buvo beribė kaip dangus. Jis buvo jos sparnai, o ji jam ramus užuovėjis, ramybės uostas, kuriame galėdavo atrasti meilę ir šilumą.
    Ji tyliai apsirengė, nepalikdama nė pėdsako, jokio laiškelio, tik palikdama savo gyvenimo meilę ir išėjo kažkur. Ašaros plūdo upeliais, ji galvojo, ar kada nors išvis yra tiek verkusi.
    Marija pati nesuvokė, ką daro. Pėščia ėjo per didžiąją dalį miesto tam, kad atsidurtų pievose, kuriose žydi laukinės gėlės. Tuo metu ir ji buvo tokia kaip tos gėlės. Nors augo tarp daugybės kitų, žydėjo gražiausiomis pasaulio spalvomis, šildė saulės spinduliai, gaivindavo vasaros lietūs, jos vistiek buvo vienišos.
    Ji įgriuvo į gėlių pievą ir mėgavosi saule. Aplink skraidė drugeliai, kurie gyvena tik vieną dieną. Marijos ir Emilio meilė irgi truko vieną dieną. Tiksliau vieną naktį. Per vieną naktį jie vienas kitam išliejo savo jausmus. Giliai širdyje Marija tikėjosi, kad visa tai pasikartos.
    Juk kada nors ir jie bus laimingi, nes juk visada po tamsos ateina šviesa.




                                                        13skyrius


    Marija daugybę valandų praleido pievoje, kol ėmė temti. Ji grįžo atgal prie Emilio namų, kur paliko savo mašiną, tačiau užeiti į vidų nedrįso. Rankinėje susirado mobilųjį telefoną ir surinko Aurelijos numerį. Ilgai laukti nereikėjo.
- Labas, man verkiant reikia su tavimi pasikalbėti, - Marija tarsi iš po žemių lėtai ištarė šiuos žodžius.
- Kas nutiko?
- Papasakosiu, kai susitiksime. Tu dar prie jūros?
- Taip, bet jau ruošiausi grįžti.
- Puiku, aš tuoj pat ten važiuoju. Už keturių valandų būsiu.
    Ji užvedė mašiną ir didžiausiu greičiu lėkė jūros link. Keturios valandos pralėkė nepastebimai. Kelyje jau beveik nebebuvo mašinų, todėl Marijai buvo lengviau vairuoti. Ji buvo viena su savo mintimis, kurios lėkė greičiau už pačią mašiną.
    Nuo šiol jūra jai priminė tris vyrus, kurie pakeitė jos gyvenimą šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Iki tol jos gyvenimas buvo tarsi sudėliotas į lentynėles. Jokių netikėtumų, jokių paslapčių, jokių vyrų. O štai dabar, ji, per kelias dienas, spėjo pasimylėti su trimis vyrais, susirado vaikiną, kurį išdavė su savo gyvenimo meile, patyrė draugės išdavystę ir pasimylėjo su vyru, kuris kadaise norėjo ta drauge pasinaudoti įsitemdamas į lovą.
    Jeigu koks nors nepažįstamasis visa tai išgirstų, pamanytų, jog tai pasaka, meksikietiška muilo opera. Tačiau viskas buvo tikras gyvenimas ir čia nieko nebuvo išgalvoto. Bet, žinoma, palyginus su ankstesniuoju Marijos gyvenimu, šios kelios prabėgusios dienos panėšėjo į magišką laiką.
    Kai Marija pasiekė Palangą, jau buvo vidurnaktis. Viskas buvo tylu, nurimę. Ji patraukė jūros link, nes ten jos jau laukė Aurelija.
    Aurelija sėdėjo patogiai įsisupusi į storą megztinį, žvelgdama į neramiai banguojančią jūrą, ir laukė ateinančios Marijos.
- Sveika, - Marija lėkte prilėkė prie Aurelijos ir ją apkabino. Dabar jai trūko peties, ant kurio galėtų išsiverkti ir išlieti viską, kas buvo paslėpta giliai širdyje.
- Verk, išliek viską, kas blogai.
- Ačiū, tu tiesiog nuostabi, - tai pasakius iš Marijos akių ėmė trykšti ašaros. Pastarąsias dienas ji vis verkė ir verkė. Tą verkimą sustabdydavo tik aistringos naktys. Trys naktys, trys skirtingi vyrai. Marija jautėsi kaip kekšė. Nei garbės, nei orumo. Tik noras pamiršti ir atsipalaiduoti.
    Nuo tos nakties, kai pasimylėjo su Emiliu, ji galės jį lyginti su kitais. Ji galvos, ką kitas vyras darytų kitaip, ką sakytų, kaip bučiuotųsi. Žinoma, nei vienas neprilygtų jam.
    Jis jai buvo tarsi vaikščiojanti viltis, kai jis būdavo šalia ji galėjo sakyti, kad viskas jai bus, - na, tegul ir ne fantastiška, ne itin laiminga, ne amžinai, - bet bus gerai.
    Bet po tos nakties niekas nebuvo gerai. Jai tik dar labiau skaudėjo širdį. Jie per daug vienas kitą prisileido ir dabar bus dar sunkiau vienas kitą pamiršti.
    Po geros valandos, sėdėdama šalia Aurelijos, Marija prašneko:
- Žinai, aš pasimylėjau su Emiliu... – atrodė, kad Aurelija net negirdėjo, ką pasakė jai, nes kelias minutes nebuvo jokio atsakymo.
- Bet juk draugauji su Tomu... – į Mariją ji pažvelgė tarsi į beprotę, bet greitai nusuko žvilgsnį.
- Todėl ir jaučiuosi prastai... Išdaviau Tomą, nors vistiek jo nemyliu. Atrodo, turėtų būti nesvarbu, juk mylėjausi su Emiliu, bet man rūpi ir tai, kad aš buvau neištikima Tomui.
- Juk tikslas pateisina priemones. Jeigu Tomo nemyli, tai kodėl su juo draugauji? – Aurelija troško viską išsiaiškinti iki smulkmenų, nes irgi jautėsi prisidėjusi prie šitos nesąmonės.
- Su Tomu jaučiuosi gerai. Jis be galo švelnus, mielas, teikia ramybę ir šilumą, bet, deja, jame nerandu tos meilės, kokios noriu. Tiesiog jis ne Emilis, - Marija jau nebeverkė, bet kalbant lūpos virpėjo.
- Nori pasakyti, kad ieškai ramybės kitų glėbyje? Juk tau visi keliai atviri būti su Emiliu, bet klaidžioji pas kitus vyrus, - Aurelija tarsi motina, bandė ir rėkti, ir aiškinti Marijai, bet Aurelija, turbūt, nesuprato, kaip viskas tapo painu.
- Gal ir būtų buvę visi keliai atviri, jeigu ne jūsų bučinys, kuris mane privertė eiti per vyrų lovas, mylėtis su jais, vien tam, kad per aistros naktis, pamirščiau Emilį. Manai, jog tai lengva? Ne, nė velnio. Bet kitaip negaliu. O dabar likimas ėmė ir atsiuntė Emilį vienai nakčiai. Aš priėmiau šį likimo išbandymą, bet, turbūt, jo akyse pasirodžiau kaip kekšė, nes iškart puoliau į jo glėbį, - Marija pasakė tiek daug, kad Aurelija vos spėjo klausytis.
- O ar nemanai, kad jis tave myli?
- Mylėtų – būtų kartu.
- Aš tau nesakiau vienos svarbios detalės. Tada, kai mus užtikai besibučiuojančius, iškart išlėkei. Emilis manęs paklausė, kas tau nutiko. Jam viską papasakojau ir jis prisipažino, kad jaučiasi lyg budelis. Jis irgi tave myli, bet supratęs, kad įskaudino su tuo bučiniu, ėmė slopinti meilę.
- Tu tikriausiai viską išsigalvoji, kad nuramintum mano širdį, - Marija jau norėjo patikėti Aurelijos žodžiais, bet protas prieštaravo.
- Ar pameni visus tuos metus, kai jūsų bendraklasiai sakė, jog Emilis tave įsimylėjęs? Tu lyg ir norėjai tuo patikėti, bet bijojai. O viskas buvo tiesa. Juk dažniausiai aplinkiniai mato viską geriau, negu mes patys. Jie matė viską, tik tu nepastebėjai jo jausmų, o gal nenorėjai, nes pagal tavo lygį jis buvo netinkamas. Taip prašvaistei daugybę metų, kai galėjai jaustis mylima ir mylinti, o dabar kankiniesi pati, - Aurelija atvirkščiai negu Marija, kalbėjo lėtai. Norėjo, kad Marija įsisąmonintų tai, ką pasakė.
- Kai jie taip kalbėjo aš bandžiau patikėti. Ėmiau vis labiau pastebėti jį. Matant jį, šypsena visad spindėdavo veide. O viskas, ką jis man sakydavo, ilgainiui priversdavo širdį vis labiau spurdėti. Jausmai manyje per ilgai brendo...
- Tu bijojai juos įsileisti į save. Neleidai. Laikei širdį užrakintą, - Aurelijos žodžiai tarsi peiliu dūrė Marijai į širdį. Ji buvo teisi. Marija per daug užsisklendė savyje, jog bijojo atsiverti.
- Ir bandžiau žavėti kitus vyrus... Iškeičiau vieno meilę į šimtų vyrų geidulingus žvilgsnius.
- Bet dabar pabandyk atsigriebti už tuos metus. Prisileisk jį, leisk būti prisijaukinamai ir per ilgai nelauk, kol jo jausmai tau visiškai išblės.
- Jis bus lėktuvo pilotas. Vakar padavė prašymą mokytis, - Marija su viltimi akyse ištarė šiuo žodžius ir buvo pasiryžusi pereiti net didžiausius kalnus, perplaukti vandenynus, nuskristi į kosmasą, vien tik tam, kad būtų su juo.
- Tau likimas tiesiog siunčia signalus. Nepražiopsok savo progos, - Aurelija apkabino Marija ir atsikėlė. Ji pamojavo jai ir nuėjo. Buvo tarsi angelas, nusileidęs iš dangaus į žemę vien tam, kad padrąsintų Mariją. Juk ji nieko nepraras, tik galbūt turės tai, ko taip seniai laukė – tikrąją meilę.




                                                              14skyrius


    Marija dar pora valandų pasėdėjo prie jūros viena, tik su savo mintimis. Jos galvoje vis skambėjo tai, ką Aurelija pasakė. Ji tiek daug naujo sužinojo apie Emilio jausmus, Aurelija ją padrąsino, suteikė jėgų eiti pirmyn ir nepasiduoti. Marija žinojo, - net jeigu ir nepavyks, net jeigu šalia ir nebus Emilio, - ji nesisielos dėl to, jog nepavyks, bet žinos, kad bent jau pabandė būti su juo
    Jautė, kad jau švinta. Nežinojo, kiek dabar valandų, bet jautė jog artėja rytas. Įdomu, kelintą jis keliasi, ką valgo, ką veikia visą dieną, kelintą eina miegoti, ar su kuo nors leidžia naktis, ar jo lova ir sapnai tokie pat vieniši kaip ir Marijos. Jeigu jie būtų kartu, ji žinotų visas detales apie jį, todėl nereikėtų laužyti sau galvos ir spėlioti.
    Ji lėtai pakilo nuo jos kūno įkaitintų kopų, lėtu žingsniu eidama jautė smulkų smėlį, kutenantį jai pėdas, ir gėrėjosi vis išryškėjančiais bangų kontūrais. Kaip viskas šiame pasaulyje atrodė paprasta, bet kartu ir paslaptinga. Atrodė, tokie paprasti dalykai kaip jūra, bangos, smėlis, taip sunkiai suprantami.
    Visas jos gyvenimas aštuoniolika metų buvo labai paprastas ir aiškus. Tėtis gyveno kaime, mama buvo užsiėmusi savo darbu, tačiau visas savo jėgas ir sveikatą atiduodavo Marijai. Sesuo iki trisdešimties metų gyveno laisvos, neįsipareigojusios moters gyvenimą, bet, kai sutiko savęs vertą vyrą, po trijų mėnesių pažinties ištekėjo. Turbūt nebenorėjo laiko švaistyti ieškodama princo.
    Marija vaikystėje dažnai laiką praleisdavo kaime, kur artimai bendraudavo su tetomis ir tėčiu. Vėliau toks artimas giminystės ryšys nutrūko, kai jai tebuvo penkiolika. Mamos troškimas dėl geresnės dukros ateities privertė ją susipykti su visa vyro gimine. Nors ir anksčiau jie itin artimai nebendravo, bet po teismų, bylinėjimųsi santykiai dar labiau ėmė komplikuotis.
    Dienas keitė dienos, metus metai. Laikas bėgo nepastebimai. Daugiausia laiko praleisdavo mokykloje, kur buvo visko. Iš ten ji prisimena daugiausiai įvykių, patirtų per dvylika mokslo metų.
    Pirmoje klasėje ji buvo įsimylėjusi vieną berniuką. Ji rašė jam meilės laiškus apie saldų vyną, rūmus, tarnaites, lovą, nė pati nesuvokdama, kas tai per pojūčiai, jausmai, kaip tai patiriama. Juk septynmetė nelabai ką galėjo suprasti apie meilę.
    O ją pačią pradinėse klasėse buvo įsimylėjęs bendraklasis Saulius. Visi iš jo tyčiodavosi, nemėgo, nebendraudavo su juo. Marijai jis irgi nepatiko, nes ji buvo viena iš tų, kuriems dėl neaiškios priežasties nepatinka, koks nors žmogus. Jų suvokimu jis buvo kitoks. Galbūt todėl, jog dažnai dėvėdavo megztuką su meškiukais, gal todėl, kad buvo švelnūs veido bruožai, tačiau visa tai buvo tik pretekstai nemėgti žmogaus.
    Perėjus į kitą mokyklą viskas vėl pasikeitė. Atsirado naujų bendraklasių, kurie beveik visi buvo bjaurūs ir nemalonūs. Ypač berniukai. Jie bjauriai elgėsi su mergaitėmis, jas įžeidinėdavo, šaipydavosi, sakydavo esą jos blogesnės, bjauresnės. Prie tų įžeidinėjimų prisidėdavo ir Emilis. Jis pasakydavo nedaug, bet jo žodžiai buvo ypač kandūs. Bet Marija jam vieninteliam sugebėjo atleisti ir pamiršti. Galbūt jis jai patiko jau seniai, tik ji to nesuprato, bijojo suvokti.
    Metai gimnazijoje prilygo rojui. Visi buvo draugiški, o dar tas keistas Emilio dėmesys Marijai, vertė ją jaustis ypatingai, laimingai ir pagaliau atradusiai laimę. Tačiau laikas bėgdavo taip greitai, jog ji nespėjo pastebėti, kad jie užaugo ir teko palikti mokyklą bei nerūpestingą gyvenimą.
    Visus dvylika metų jos gyvenimas buvo ramus. Tarsi viskas buvo suplanuota, numatyta, kas bus, be jokių netikėtumų. Net jeigu ir būdavo netikėtumų, tai jos per daug nestebindavo, nes prie daugumos pasikeitimų buvo prisidėjusi pati.
    Ji niekada nebūtų pagalvojusi, jog permiegos su trimis vyrais vos per savaitę. Nebūtų pagalvojusi, jog kadaise ją atstūmęs Tomas, dabar norės būti su ja kartu. Jog Emilis rimtai ją myli ir visa tai nebuvo bendraklasių išsigalvojimai. Emilio ironiškoji pusė buvo tik kaukė, visas jo švelnumas atsiskleidė, kai jie mylėjosi.
    Marijai vis dar buvo sunku patikėti tuo, kas, atrodė, taip sunkiai buvo įmanoma. Ji nieko panašaus nesitikėjo, bet štai likimas nusprendė iškrėsti pokštų ir viską apvertė aukštyn kojom. Visi stereotipai dingo, pasirodė tikrieji veidai, jausmai.
    Ji niekaip neprisivertė užvesti mašinos ir grįžti į namus. Jautė, kad grįžus ten, nieko gero nebus. Gimtasis miestas jai primins Emilį, o namuose netyčia užtiks ką nors, kas primena jį. Bet jos pačios kūnas jau priminė Emilį. Kad ir kur ji bėgtų, kūnas vistiek važiuos kartu, nepaliks jos, tarsi praeities šešėlis, kuris teikia nemalonius prisiminimus.
    Jos mintyse dar kartą atgijo tos nakties vaizdai. Viskas buvo taip nežemiška, svaigu, šilta ir miela. Jokio jaudulio, tik visi jausmai prasiveržę lyg audra.
    Emilio švelnūs bučiniai neleido galvoti. Jo prisilietimai buvo tarsi ramus vėjas, kuris švelniai, nebyliai liečiasi ir atgaivina kūną. Nebuvo jokių žodžių, veiksmai kalbėjo patys.
    Marija mėgavosi visais jo prisilietimais. Kambarys buvo įsigėręs jų aistros, kuri neblėso per visą naktį.
    Jie skrido tartum lengvos plunksnelės blaškomos neramaus vėjo. Buvo tik jis, ji ir jų meilė. Pirmoji tikroji meilė. Nenumaldoma aistra, drugeliai pilve, neramūs širdies dūžiai, vienas kūnas ir viena siela. Nors viskas vyko tik vieną naktį, bet joje sutilpo viskas, ko kartais dauguma žmonių nepatiria per visą gyvenimą.
    Po tos nakties Marijos viduje vėl atgijo aistra. Ir ji vėl buvo įkalinta.
    Marija paspaudė greičio pedalą ir išvažiavo Emilio namų link. Jai vėl reikėjo sparnų. Dar vieną naktį. Ir visą gyvenimą. O gal pavyks...




                                                          15skyrius


    Ankstų rytą Marija jau buvo prie Emilio namų. Ji niekaip nesiryžo išlipti iš mašinos, nes bijojo grįžti pas jį. Juk ji pabėgo, paliko jį vieną, o dabar lyg nebūtų taip pasielgusi, nusprendžia grįžti pas jį ir vėl pasimylėti.
    Ji pakilo laiptais jo buto link ir giliai įkvėpusi paspaudė durų skambutį. Spaudė dar ir dar. Tačiau niekas neatvėrė durų, neapglėbė tvirtomis rankomis ir nepabučiavo.
    Dažniausiai jos svarbiausias mintis kažkas nutraukdavo ir ji turėdavo vėl iš naujo ką nors permąstyti. Taip buvo ir tąkart. Kol ji sėdėjo ant laiptinės laiptų, nusprendusi palaukti Emilio ir galvodama, ką jam pasakys, jos mintis nutraukė skambantis mobilusis. Ekrane rodė užrašą  „Tomas“.
- Labas, mieloji, kur tu dingai? – Ji jautė Tomo balse nerimą ir susirūpinimą.
- Aš Vilniuje.
- Kokio velnio tau ten prisireikė?
- Nuvežiau prašymą dėl stiuardesės kursų, o paskui susitikau draugę, todėl mes šiek tiek pasilinksminome, - Marijos balse girdėjosi nerimas, tačiau Tomas to nejautė. Matyt smegenyse dar buvo likę alkoholio likučių.
- Damn, kodėl manęs nepasikvietei?
- Nes maniau, jog tu dar miegi, - Ji šaltu balsu ir be lašelio susirūpinimo kalbėjosi su juo.
- Kodėl tu pabėgai? Kai atsibudau tavęs nebuvo. Labai negražiai pasielgei, - Tomas tai pasakė su begaliniu rūpesčiu, tarsi tėvas aiškintų savo dukrai, jog nedera taip elgtis.
- Tai buvo man atsakas į tavo dar negražesnį elgesį.
- Damn, ką aš padariau? Kodėl aš nieko neatsimenu?
- Mes tiesiog susipykome. Viskas, aš jau mašinoje, turiu važiuoti, - Marija tikėjosi, jog apgaus Tomą pasakydama, kad turi važiuoti, taip stengdamasi kuo greičiau nutraukti su juo pokalbį. Bet Tomas, pasirodo, nebuvo toks kvailas ir sugadino jos visą melą.
- Aš jaučiu, jog tu sėdi kur nors ramioje vietoje, pas kažką, ir tyliai su manimi kalbiesi.
- Taip, tu atspėjai. Tiesiog aš esu šiek tiek pavargusi. Pabūsiu pas draugę dar keletą valandų ir grįšiu į namus, - Marija kuo skubiausiai sumurmėjo jam šiuos žodžius, išjungė mobilųjį ir toliau laukė.
    Marija ant laiptų pasėdėjo dar keletą valandų, bet taip ir nesulaukusi Emilio, nusprendė grįžti į namus. Ji išėjo iš namo laiptinės be jokios vilties, su didžiausiu nusivylimu širdyje ir nuoskauda. Juk ji pati buvo kalta, kad pabėgo, palikusi jį nežinioje. O dabar jis turbūt gėrė kur nors baruose, bandydamas nuvyti liūdesį. O gal jis sugalvojo užsimiršti kitų merginų glėbyje, kaip Marija užsimiršdavo kitų vyrų glėbyje.
    Jai buvo dar skaudžiau palikti Emilio namus, negu praeitą kartą, kai bėgo. Bet ji susitaikė su likimu jau seniai. Marija buvo stipri. Perėjo ugnį ir ledą, pereis ir tai. Išgyvens be Emilio, juk turi Tomą. Ir nori tik vieno – sukurti su Tomu šeimą. Ji tai įgyvendins ir bus pati laimingiausia. Na, gal ne pati laimingiausia, bet laiminga tai tikrai.
    Kol atvyko į namus jau įdienojo, saulė švietė vis karščiau. Nors buvo dar tik birželio mėnesis, Marija jautėsi taip, tarsi jau būtų rugpjūtis ir vėl tuoj reikės sugrįžti į mokyklą. Tačiau mokyklos era baigėsi, prasidės nerūpestingas studentiškas gyvenimas, kurio Marija be galo laukė.
  Marija vos tik įžengusi į namus, surinko mobiliajame telefone Tomo numerį ir laukė, kol jis atsilieps. Ilgai laukti nereikėjo ir išgirdo tą mielą, šiltą, bet nemylimą balsą.
- Klausau, tu jau namuose? – Tomas paklausė taip švelniai, jog Marija pati to nenorėdama suvirpėjo.
- Taip. Aš noriu su tavimi susitikti. Beprotiškai tavęs pasiilgau, - Marija stengėsi suvaidinti iš meilės alpstančią įsimylėjėlę, bet suprato, kad vaidinti daug nereikėjo. Tai pasakė be galo natūraliai.
- Atvažiuok pas mane, aš vienas namuose. Paruošiu tau ką nors skanaus, - tai pasakęs, jis nusiuntė oro bučinuką Marijai.
- Gerai, už pusvalandžio būsiu.
    Ją užplūdo keistas laimės jausmas. Norėjo būti tik su Tomu. Jį bučiuoti, mylėtis, juoktis, kol suskaus pilvą, kalbėtis pačiomis įvairiausiomis temomis, kartu sutikti rytus, vaikščioti susikibus rankomis, kartu eksperimentuoti su maistu, paversti savo gyvenimą pasaka, apie kokią rašoma knygose. Visa tai troško patirti su Tomu. Jos gyvenimo partneriai pasikeitė. Nebe Emilis buvo tas vienintelis princas, bet Tomas.
    Ilgai brendusius jausmus Emiliui, pakeitė viena vienintelė naktis. Pirmoji ir turbūt paskutinioji jų kartu praleista naktis, Marijos pabėgimas, ilgas laukimas prie Emilio durų, visus viduje kunkuliavusius jausmus tarsi išvertė iš verdančio puodo, todėl beliko tik keli meilės lašai ir greitai ore besisklaidantys garai.
    Tokia turbūt ir buvo jos meilė jam. Greitai prasidėjusi – greit užgeso.
    Nors, žinoma, Marija tik svajojo, kad jausmai užgestų. Viduje viskas buvo taip pat nepakeista kaip ir prieš tą naktį. Bet Marija mėgino apgauti save, kad Emilis tik užgaida, o kai ji su juo pasimylėjo ši užgaida turėtų greitai išnykti.
    Kol Marija ieškojo savo spintoje gražių drabužių, prisigalvojo įvairiausių teorijų dėl Emilio. Pati geriausia ir jai priimtiniausia buvo tokia: ji myli jį, jis ją, jie permiegojo, jų keliai daugiau nesusitiks. Viskas buvo be galo paprasta ir aišku. Vienos nakties nuotykis, kuris neturės jokios ateities.
    Marija apsirengė švelniai rožinės spalvos apatiniais, gėlėtą ir lengvai vėjo pustomą suknelę, šiek tiek pasidažė ir išvažiavo pas Tomą.
    Tomas ją nustebino ir vėl. Buvo paruošęs vakarienę, nupirkęs raudonojo vyno.
- Aš nemėgstu vyno, - Marija nedrąsiai paaiškino tai Tomui ir turbūt sugadino visas jo pastangas puikiai pasirodyti.
- Nieko tokio, tuomet gersime šampaną, - jis tarsi vėjas nulėkė į virtuvę, ištraukė iš šaldytuvo šampaną ir atskubėjo į svetainę pas Mariją.
- Na, ką tu čia pagaminai?
- Kepsnius iš jautienos nugarinės ir salotas.
- Tai mano mėgstamiausi patiekalai, kaip atspėjai? – Marija iš nuostabos net aikčiojo.
- Paskambinau Aurelijai ir paklausiau, - jo akys žibėjo žvakių liepsnoje ir Marija vis stebėjosi, kodėl jo vis dar nemyli.
- Ak, ta nenaudėlė Aurelija. Nejaugi tu moki gaminti?
- Kai labai reikia, galiu ir pagaminti.
- Ką nuveikei šiandien? – Marija atsipjovė
as, nežinau, ką tu valgai, bet pamaniau, jog turėtų tikti, - švelniai nusišypsojęs ir nutaisęs angelo veidelį, Eimantas padėjo padėklą ant Marijos lovos, o pats prisėdo priešais lovą esantį krėslą. – Ilgai miegojome, dabar jau antra valanda popiet.
- Negali būti, - Marija gurkštelėjo kavos ir apžvelgė kambarį. – Kieno šis kambarys?
- Tai svečių kambarys.
- Turi gražius namus. Tikriausiai smagu gyventi netoli jūros...
- Ei, aš žinau, kad tau visiškai neįdomu kalbėtis apie tai, - kiek patylėjęs Eimantas paklausė: -  Kaip laikosi tas vaikinas, dėl kurio esi pametusi galvą?
- Tarp mūsų nieko nėra, nebuvo ir nebus, - jausdama, kaip ima peršėti akis, Marija atsikando sumuštinį  ir lėtai ji kramtė, kad tik nereikėtų kalbėti apie Emilį.
- Tu jo net nesuviliojai?
- Suviliojau, tik nežinau ar aš jį, ar jis mane... Pastarasis mėnuo man labai painus, per daug vyrų pasirodė vienu metu, - Marija tyliai atsiduso ir išgėrė paskutinį gurkšnį kavos.
    Marijos laimei, kažkas atvažiavo į kiemą, nes girdėjosi automobilio variklio burzgimas.
- Turbūt grįžo mano mama. Eime, susipažinsite, - Eimantas atvėrė kambario duris ir palaukė, kol Marija išsiropš iš lovos.
    Atėję į svetainę jie jau rado Eimanto mamą, kuri pasirodė esanti visai paprasta ir miela moteris. Visai kaip ir jos sūnus.
- Labas, mama. Susipažinkit, tai Marija, mano gera draugė.
- Laba diena, aš Eugenija.
    Eugenija ištiesė ranką Marijos link, o Marija švelniai nusišypsojo ir spustelėjo Eugenijos ranką.
- Eimantas niekada nesiveda merginų į namus, tu pirmoji.
    Marija kreivai šyptelėjo, o Eimantas tik metė piktą žvilgsnį į mamą.
- Aš einu, vaikučiai, pagaminsiu jums ko nors užkąsti, - Eugenija nubidzeno į virtuvę, o Eimantas prisėdo ant sofos, ant kurios vakar sėdėdamas maloniai šnekučiavosi su Marija.
- Einu persirengti, po dešimties minučių grįšiu, - Marija nulėkė į svečių kambarį, palikusi Eimantą sėdėti vieną.
    Iš tiesų Marija troško tik ramiai apsvarstyti tai, ką pasakė Eugenija. Marija buvo vienintelė, kurią Eimantas atsivedė į savo namus... Tai buvo kažkas keisto, stulbinamo, neapsakomo. Juk Eimantas toks didelis mergišius, tiek merginų buvo pasiguldęs į lovą, o, štai dabar, Marija buvo vienintelė, kurią pristatė savo motinai.
- Na, aš jau grįžau, - Marija sugrįžusi į svetainę išsišiepė lyg saulutė.
- Mano mama tuoj paruoš mums užkąsti, o tada galėsime eiti pasivaikščioti.
    Visi trys papietavo tyliai ir ramiai, tačiau vistiek vienas kitam kartais išspausdavo dailią šypseną. Marija sukirto dvi vištos kulšeles, du didelius šaukštus ryžių ir pusę lėkštės salotų. Eimantas pasitenkino tik šaltu alumi ir keliais kasniais salotų. Marijai pasirodė, kad jis buvo paniuręs ir nepatenkintas mamos sugalvotais pietumi... O ir pati Eugenija neatrodė per daug patenkinta. Tik visoje trijulėje, vienintelė Marija jautėsi laiminga. Tarsi prie stalo sėdėtų su savo vyru ir anyta. Ne, ne... Ši mintis privertė ją kuo greičiau baigti valgyti ir eiti su Eimantu pasivaikščioti.
    Jie neskubėdami vaikštinėjo papludimiu, gėrėdamiesi jūra ir puikiu oru. Marija negalėjo tverti savo kailyje ir nusprendė paklausti jo, kodėl jis tapo toks pasikeitęs ir rimtas.
- Šias dvi dienas tu kažkoks... em... keistas, - Marija nedrąsiai prakalbo, bet atsikvėpė ir paklausė: - Kas tau yra?
- Man? Tikrai nieko... – Eimantas kiek patylėjęs pridūrė: - Iš tikrųjų aš jaučiuosi kaip niekad keistai...
- Pavyzdžiui? – Suintriguota Marija nebenustygo vietoje.
- Man nerūpi merginos, nebematau jų kaip sekso objektų. O tu kitokia, išsiskyri iš visų pažįstamų. Tu esi paprasta, miela, šiek tiek pasipūtusi, nuoširdi, - netikėtai Eimanto rankos apglėbė jos pečius, o Marijos širdis suspurdėjo, pilve ėmė skraidžioti drugeliai.
- O kaip seksuali? Nejaugi aš tavęs visiškai netraukiu?
- Ta trauka kitokia. Lyg norėčiau, kad tu būtum vienintelė mano lovos šeimininkė, - Eimantas stabtelėjo ir keistai pažvelgė į Mariją.
- Oho.
- Tai viskas, ką gali pasakyti? –Balse girdėjosi nusivylimas, tačiau Marija nelabai į tai kreipė dėmesį.
- Na, aš be galo nustebau, tačiau turbūt visa tai laikina ir tu vėl būsi senasis Eimantas.
    Eimantas nieko neatsakė, tik tylėdamas ėjo šalia Marijos. Pati Marija troško kuo greičiau paskambinti Aurelijai ir pasidalinti tokiomis neįtikėtinomis naujienomis.
    Likusią popietę praleidę prie jūros, jie tiesiog ramiai vaikštinėjo jūros pakrante, beveik nesikalbėdami. Eimantas turbūt bijojo apsijuokti, kalbėdamas apie savo jausmus, o Marija norėjo apsvarstyti jo žodžius. Juk jis tikrai negalėjo pasikeisti vos per dvi savaites... Taip neįmanoma! Juk negalėjo taip imti ir atsikratyti mergišiaus etiketės, kuri jį lydėjo bemaž visus jo nugyventus dvidešimt dvejerius metus.
    Vis dėlto su Eimantu jai buvo gera. Jautėsi laisva, atsipalaidavusi. Būnant su juo buvo neįprasta glėbesčiuotis, kartas nuo karto pasibučiuoti ar laikyti vienas kitą už rankų. Galbūt Eimantui trūko šiek tiek romantiškumo, švelnumo, tačiau, nepaisant šių trūkumų, jis buvo beveik tobulas partneris Marijai.
    Jis visada rasdavo paguodos žodžius, kai liūdna išklausydavo, kai labai norėjosi artumo – jis neatsisakydavo pasimylėti. Bet ar jis sugebės mylėti, kaip Marija troško? Šis klausimas Marijai nedavė ramybės, kol jie grįžo į jo namus. Tačiau, kai jie išėjo pasėdėti į terasą, ji nugalėjo baimę ir sukaupusi jėgas paklausė:
- Ar mes tiktume vienas kitam kaip pora? – Marija nuleidusi akis stebėjo per žolę ropinėjantį vabalą, tačiau tuo pačiu buvo susikoncentravusi į jos pačios pradėtą pokalbį.
- Nežinau. Juk, atrodo, nesame tokie skirtingi.
- Bet ar mūsų santykiai būtų pilnavertiški? – Minutėlę pamąsčiusi, Marija pridurė: - Ar mes palaikytume vienas kitą, ar būtume ištikimi, supratingi, nuoširdūs?
- Žinai, aš nebūčiau tobulas mylimasis. Nesivesčiau tavęs į romantiškus filmus, nevakarieniautume žvakių liepsnoje, patalynė nebūtų nusėta rožių žiedlapiais, nedovanočiau kiekvieną dieną gėlių ar panašiai. Tačiau, nepaisant to, aš būčiau šalia tavęs, gal ir ne kiekvieną tau svarbią akimirką, galbūt ne kiekvieną vakarą mes užmigtume kartu, o ryte nubustume žvelgdami vienas kitam į akis. Ir, turbūt, nekartočiau tau milijonus kartų, kaip tave myliu. Bet būčiau šalia, nesvarbu, ar tau būtų linksma, ar liūdna, ar pyktum, ar mylėtum...
- O kaip ištikimybė? Arba nuoširdumas?
- Pažadu, jog nebūtų jokių kitų merginų. Būčiau nuoširdus, tačiau kai ką pasilikčiau tik sau. Suprask, aš mėgstu laisvę. Negaliu pakęsti, kai esu kontroliuojamas ar varžomas. Ir jeigu tu, priimsi mane tokį, manau, mes būsime laimingi, - Eimantas iškvėpė paskutinį atodūsį ir pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti.
- Man patinka viskas, ką pasakei. Nori tikėk, nori ne, bet man ir trūko tokio vyro. Ne per daug,, skysto“, bet ir ne per daug valdingo, - kažkoks keistas jaudulys virpino Marijos širdį, lyg seniai užslėpti jausmai vėl atgijo.
- Džiaugiuosi, kad radau tai, ko reikėjo – gražią, protingą, seksualią, užsispyrusią, jautrią ir, žinoma, šiek tiek,, trenktą“ merginą.
    Po visų žodžių atėjo laikas bučiniams. O po jų, žinoma, savo eilės laukė seksas.
    Tąnakt Marija jautėsi šiek tiek sutrikusi, bet tuo pačiu ir nugalėtoja. Juk, po galais, ji nugalėjo dešimtis, o gal šimtus merginų, ir pasiekė Eimanto meilę.
    Nors ir švelniai glaudėsi naujojo mylimojo glėbyje, vistiek reikėjo Emilio. Jo naivumo ir paprastumo.
    Kad ir kiek ji turėtų mylimųjų, kad ir su kiek miegotų, vistiek savąją kertelę Marijos širdyje turėjo tik Emilis.
    Gal iš tiesų pirmoji meilė niekad nemiršta...
    Gal iš tikrųjų visą gyvenimą saugai prisiminimus apie tuos pirmuosius drugelius pilve, pirmuosius žodžius,, Aš tave myliu“, pirmąsias karčias ašaras išlietas dėl pirmosios meilės...
    Saugai, bet bijai prisiminti... Nors prisiminimai visad šalia...




                                                          22skyrius


    Išaušęs ketvirtadienio rytas Marijai nežadėjo nieko naujo, nebent dar vieną smagią dieną su Eimantu. Jie ir vėl vaikščiojo jūros pakrante, kalbėjosi apie kažką, kas buvo panašu į jų būsimą bendrą gyvenimą, naktį vėl mylėjosi... Kaip ir eilinį kartą...
    Penktadienis irgi buvo panašus. Nieko naujo, nieko stulbinančio ar kerinčio. Marijos santykiai su Eimantu buvo paprasti ir be jokių niuansų, galbūt šiek tiek nuobodoki, tačiau savitai įdomūs.
    Aurelijai penktadienis reiškė chaosą, beprotybę, kuomet turėjo nertis iš kailio, kad tik šeštadienį per Manto vestuves atrodytų stulbinamai ir būtų gražesnė net už pačią nuotaką.
    Ji jau turėjo nuostabią suknelę, puikius batelius, tereikėjo tik nueiti pas kirpėją.
    Penktadienį ryte nubudo anksčiau negu tikėjosi. Laikrodis rodė tik šešias ryto. Taigi nulėkė į dušą, išgėrė kavos, pažiūrėjo filmą „P. S. Aš tave myliu“. Jau seniai nebuvo žiūrėjusi šio filmo, tačiau, dabar, kai vėl sutiko Edvardą, ji pradėjo žiūrėti šį filmą, nes tai priminė jį. Viskas, kas vyko prieš ketverius metus, vėl iškilo į paviršių... Tik ar šįkart viskas susiklostys laimingai? Ar Aurelija vėl prisimins nepakartojamai malonius šiurpuliukus po kiekvieno jo prisilietimo, ar vėl statys svajonių pilis... Jeigu tik abu labai to norės, svajonės galbūt pavirs tikrove.
    Po kelių valandų Aurelija jau sėdėjo kirpėjos salone ir vartė žurnalus. Ieškojo šukuosenos, kuri tobulai jai tiktų ir patiktų.
    Prasėdėjusi dvi valandas pas kirpėją, Aurelija išėjo į Londono gatves ir įkvėpė gaivaus oro. Staiga ji prisiminė, jog turės paskambinti Edvardui ir susitarti dėl susitikimo. Slenkant laikui viskas panėšėjo į pasaką – kaip pelenė virsta princese.
    Grįžusi į namus, Aurelija iš piniginės išsitraukė Edvardo vizitinę kortelę ir drebančiomis rankomis pasiėmė mobilųjį telefoną. Per kūną šiek tiek lakstė šiurpuliukai, rankos drebėjo, o akys nevalingai vis žvilgterėdavo į laikrodį, lyg klausdamos, kada gi pagaliau surinkti jo telefono numerį... Ji bijojo... Bijojo patirti tą jausmą, kai mėgaudavosi jo tyru balsu, kai girdint dainą, kuri primena jį, suvirpėdavo jos širdis. Paniškai bijojo išlieti bent vieną ašarą dėl jo, kaip liedavo prieš ketverius metus, kiekvieną vakarą.
    Noras pamilti ir net kentėti nebebuvo toks stiprus kaip anąkart. Jai reikėjo daugybės pastangų, kad sugebėtų grįžti į realybę ir negyventi vien prisiminimais, kurie žudė ją iš vidaus. Troško jausti jį šalia, sugrąžinti praleistas akimirkas kartu, bet likimas nebuvo palankus. Nors, tiesą sakant, jos likimas buvo Edvardas.
    Tai jis nutraukė visus juos siejusius draugystės ryšius. Ėmė ir nutilo, tarsi į kalėjimą nusiųstas belaisvis. Galimybių toliau bendrauti su Aurelija jis turėjo daug, tačiau pasidavė savo geriausio draugo Manto įtakai, kuris po kelerių metų jį aptalžė kavinėje.
  Bet Aurelija nepasidavė ir atsitiesė po tokio poelgio. Nepaisant visko, ji Edvardui linkėjo tik gero.
    Per tuos metus gyvenimas nepagailėjo vyrų dėmesio, tačiau taip rimtų santykių ir neužmezgė. Buvo per daug stipriai nudegusi, kad pradėtų lipdyti kažką naujo. Visgi nuoskaudos privertė elgtis atsargiau.
    O dabar, jai sėdint ir rankose laikant mobilųjį telefoną, o šalia prie delno prispaustą vizitinę kortelę, jausmai budo iš naujo.
    Nubudusi iš prisiminimų, pagaliau ji ėmė rinkti Edvardo telefono numerį ir laukti, kol pasigirs jo tobulas balsas.
    Deja, Aurelijos nusivylimui, niekas neatsiliepė. Ji bandė penketą kartų, tačiau taip ir neišgirdo jo balso.
    Nusivylimas netikėtai ją užpuolė ir vėl ėmė gniuždyti. Po keletos bandymų prisiskambinti, ašaros jau ritosi jos veidu, ką tik pradėti santykiai griuvo iš naujo... Bet argi apskritai vertėjo lipdyti suskilusius santykius? Jau geriau vertėjo palikti juos sudaužytus, negu dar labiau save skaudinti rankiojant jų šukes.
    Aurelija atbula ranka nusibraukė ašaras ir pasistengė valdytis, kad vėl nepravirktų. Sekėsi gana sunkiai, tačiau sukaupė visas jėgas ir ėmė tvarkytis. Išsiurbė kilimus, nuvalė dulkes, puriai nugulusias ant medinių paviršių, susitvarkė rūbų spintą ir pasigamino sau pietus. Diena praėjo nepastebimai, todėl vakare jautėsi išsekusi ir paniurusi. Ji vis dar nieko nežinojo dėl Manto vestuvių... Net abejojo, ar išvis ten eis.
    Trumpam prisėdusi ant sofos, Aurelija turėjo netrukus vėl atsistoti ant šalto parketo, nes netikėtai suskambėjo telefonas. Ekrane buvo Edvardo numeris. Ji įkvėpė oro ir iškvėpė, dar kartą ir dar. Pakartojo taip kelis kartus, prieš atsiliepdama.
- Klausau, - balse girdėjosi susijaudinimas, tačiau Edvardui buvo nė motais, kad Aurelijos balsas šiek tiek virpėjo.
- Sveika, radau daugybę praleistų skambučių, buvau svarbiame kampanijos susirinkime. Taigi, ar jau pasiruošei vestuvėms?
- Taip, viską turiu. Kelintą valandą rytoj susitinkame? – Po minutėlės Aurelija jau spindėjo šypsena, deja, Edvardas negalėjo to pamatyti...
- Vienuoliktą valandą prie kiniečių restorano. Manau, kad jis visiškai netoli nuo tavųjų namų.
- Taip, žinoma.
- Na, iki rytojaus. Pailsėk, - Edvardas paskubomis užbaigė pokalbį, o Aurelija tik ilgesingai atsiduso į mobilųjį telefoną.
    Rytoj laukė ypatinga diena. Puošni suknelė, prabangūs aukštakulniai, ideali šukuosena. Ji bus vakaro dama, o į parankę bus įsikibusi tobuliausiam vyrui pasauly.
    Užmigti sekėsi sunkiai. Atsigulusi dar ilgai planavo kiekvieną detalę, repetavo visus žodžius, kuriuos ištars Edvardui. Taip pat apgalvojo visus galimus atsakymus į Edvardo klausimus. O kai pakankamai prisisvajojo, galų gale užmigo. Miegoti teko trumpai, vos penkias valandas, tačiau nubudusi išgėrė du puodelius kavos ir nulėkė pas kirpėją.
    Kantriai prasėdėjusi dvi valandas kirpėjos kėdėje, ji atrodė stulbinamai. Aurelijos trumpučiai plaukai buvo lengvai sugarbanoti. Kol grįžo atgal į namus, paslaptinga šypsena jai nusišypsojo ne vienas žavus vyriškis, tačiau visos mintys ir jausmai buvo sutelkti į Edvardą.
    Susitikimas su Edvardu buvo šaltas ir bejausmis. Jokio apsikabinimo ar pakštelėjimo į skruostą. Jie net nesikalbėjo, kol važiavo į bažnyčią. Aurelijai tos dvidešimt minučių kelionės tapo tokios ilgos, tarsi būtų prabėgusi visa amžinybė. Ji stengėsi nežvelgti į Edvardą, tačiau kartais žvilgtelėdavo į jo pusę, bet jis visą tą laiką žvelgė pro automobilio langą.
    Kai atvyko prie bažnyčios, kurioje turėjo vykti Manto vestuvės, Edvardas padėjo Aurelijai išlipti iš automobilio ir įsikibo jai į parankę. Bažnyčioje buvo šioks toks šurmulys ir tylūs pasišnibždėjimai. Jaunųjų dar nebuvo nė kvapo ir Aureliją tai nervino. Ji norėjo kuo greičiau pamatyti būsimą Manto žmoną. Turbūt ji buvo super modelis, dėvinti tik madingiausius drabužius, naudojanti prabangią kosmetiką, uždirbanti krūvas pinigų, tačiau vis dėlto pasirinkusi paprastą juodadarbį mechaniką Mantą. Tačiau tai, ką išvydo po keletos minučių, Aureliją pribloškė ir išvertė iš kojų. Į bažnyčią atėjo nuotaka... Ne, ji nebuvo panaši nei į nuotaką, nei į super modelį, tai buvo paprasta kaimo mergaitė, apsirengusi balta trumpute suknele, kuri, atrodo, nebuvo skalbta ilgus metus. Nuotaka buvo perkarusi, perdžiuvusi ir tikrai ne super gražuolė. O ir Mantas nebuvo gražuolis. Tiesiog tobulai atitiko vienas kitą.
    Vestuvių ceremonija buvo nuobodi ir paprasta. Kaip ir patys jaunieji. Aurelijos nuojauta jautė, kad ir pačios linksmybės bus nuobodžios, taigi ji neturės, ką ten veikti... Edvardas irgi pratarė vos kelis žodžius. Aurelijos nuotaika buvo tragiška, todėl vis vylėsi, jog turės puikią galimybę pasilinksminti vakare, tačiau vos nusukdavo žvilgsnį į nuotaką, suvokdavo, kad linksmybių nebus, arba jos bus panašios į kaimiečių linksmybes.
    Pralėkus kelioms nuobodžioms valandoms, kuomet jaunieji ir svečiai vyko prie Temzės upės, Aurelija dar kartą įsitikino, kad vestuvės bus nuobodžios, lėkštos ir paprastos.
    Atvykus į pokylių salę, jau būriavosi keliolika svečių, kurie nebuvo bažnyčioje ir prie Temzės upės. Tarp svečių sukiojosi du neįprasti vaikinai. Vienas iš jų buvo juodaodis, o kitas panašus į kiną. Aureliją iškart pakerėjo juodaodis, todėl ji su nekantrumu laukė, kada galės prilėkti prie jo ir susipažinti. Jai buvo nė motais, ką pagalvos Edvardas, jeigu netikėtai ji išeis su tuo juodaodžiu susikabinusi rankomis. Aurelija reikėjo meilės, šilumos, gyventi, o ne egzistuoti ir verkti... To Edvardas negalėjo suteikti nė trupučio, todėl pagaliau atėjo laikas, kai ji turėjo galutinai išbraukti jį iš savo gyvenimo ir rasti laimę kito vyro glėbyje. Gal ir ne tokio tobulo kaip Edvardas, bet bent jau malonaus ir suprantančio.
    Įpusėjus šventei, Aurelija pagaliau rado tinkamą progą prieiti prie dviejų tarp visų žmonių išsiskiriančių vyrų. Ji lėtu ir seksualiu žingsniu nuėjo ten, kur jie sėdėjo ir atsistojusi priešais juos, švelniai nusišypsojo.
- Sveiki, kaip šventė? – kadangi jie suprato tik angliškai, Aurelija buvo pasiruošusi pasitelkti į pagalbą tobulai išmoktą anglų kalbą.
- Labas, gražuole, iš tikrųjų be galo nuobodu, o tau kaip? – pirmasis prakalbo juodaodis, o kinų kilmės vaikinas subtiliu žvilgsniu žvelgė į Aureliją.
- Ir man. Žinote, aš visą vakarą stebiu jus. Šiek tiek neįprasta jus matyti šioje šventėje, kokie vėjai jus čia atpūtė? – tiesiai šviesiai tiesą išrėžusi Aurelija, gurkštelėjo šampano ir įbedė žvilgsnį į kiną, kuris keistai stebėjo ją. – Gal tau negera? Labai keistai žvelgi į mane... – Aurelija kreipėsi į kiną, bet jis net nesureagavo.
- Jis šiek tiek išgėręs. Bet šiaip jis mielas vaikinas, - juodaodis buvo pasiruošęs atsakyti į visus klausimus apie savo draugą. – Beje, aš Mario, o kuo tu vardu?
- Aš Aurelija. O koks tavo vardas? – ji vėl pasisuko į nebylųjį Mario draugą ir su nusivylusiu veidu žvelgė į jį, nes nesitikėjo išgirsti atsakymo, tačiau, jos nuostabai, Mario draugas visgi prakalbo.
- Aš Christian, bet gali mane vadinti tiesiog Ian.
- Malonu susipažinti. Gal eime kur nors kitur? Šios vestuvės mane nervina, - Aurelija trumpai žvilgtelėjo į Edvardą, kuris sėdėjo prie stalo ir gurkšnojo vyną.
- Nuostabi mintis. Ianai, eime, - Mario kumštelėjo draugui į šoną ir pasiruošė kantriai laukti, kol jis sureaguos.
    Visi trys išėjo tyliai ir ramiai. Aurelijai buvo nė motais, kad išėjo nė neatsisveikinusi su savo dieviškuoju Edvardu. Prie jos abiejų šonų buvo prilipę du nuostabūs vyrukai. O to jai ir užteko – sužadinti tą jaudinantį aistros jausmą, kokį seniai buvo patyrusi. Meilės ji netroško, taip pat nereikėjo, kad tie vaikinai ją įsimylėtų, o po to apsiseilėję stovėtų prie jos buto durų su brangiausių gėlių puokštėmis ir gardžiais tortais. Ji troško tik flirtuoti su jais, mirktelti akimis, nevalingai rankomis perbraukti per plaukus ar netyčia prisiliesti prie jų. Tai ir buvo jos viso vakaro planas.
    Jie ėjo nežinodami, kur eina. Aurelija juos tampė po naktines Londono gatves, o du šiek tiek girti vaikinai pakluso jos norams. Nors jie ir sutiko vaikščioti Londono gatvėmis, Aurelija vistiek jautėsi keistai. Dabar jie buvo po jos padu, galėjo elgtis su jais kaip tik panorėjusi, o to ji nekentė. Tiesiog niekino vyrus, kurie lengvai pasiduodavo moterų įtakai. Jai tokie vyrai buvo panašūs į skudurus, kuriais galėjai nusivalyti savo nuodėmes, liūdesį, skausmą, ar tiesiog patenkinti norą valdyti, o paskui numesti kažkur į kampą ir užmiršti visam gyvenimui.
    Dvi valandas praklaidžioję gatvėmis, galų gale jie prisėdo parke ant suoliuko. Mėnuo buvo ryškus ir blankiai apšvietė jų pavargusius veidus. Christianas jau seniai kažkur skraidžiojo tolimose orbitose, nei kalbėjo, nei miegojo, o judesiai buvo nekoordinuoti.
    Mario su Aurelija pliurpė nesustodami, net įkvėpti gaivaus nakties oro neturėdavo kada. Rado daugybę bendrų temų, kartu kvatojosi, mėgavosi tyru vasaros oru. Aurelija surado dar vieną draugą, kuris turbūt supras ją be žodžių, kai liūdna – paguos, kai juoksis- kvatos kartu.
    Kai dangus giedrinosi, mėnulis pasislėpė ir užleido vietą saulei, Christian išsivadavo iš alkoholio gniaužtų ir įsistebeilijo į Aureliją, kuri vis dar spindėjo savo rafinuotumu, nors ir praleido beveik visą parą be miego.
    Dar po kelių minučių Aurelija sugavo Christiano žvilgsnį ir nusišypsojo. Tai buvo malonus šypsnis, nuoširdus ir paprastas. Tarsi kažkokia ugnelė būtų žybtelėjusi tarp jų. Lyg juos  būtų sujungęs pats likimas.
    Jie kantriai stebėjo vienas kitą, giliai žvelgdami vienas kitam į akis. Nors taip bežiūrint vienas kitam į akis, prabėgo tik penkios minutės, atrodė, kad prabėgo visa amžinybė.
    Christianas Aurelijos akyse įžvelgė skausmą ir neviltį, bet kartu ir troškimą vėl įsimylėti... Užgęsusias viltis kada nors būti su seniai mylėtu žmogumi, bet iki šiol nepamirštu.
    Aurelija Christiano akyse matė norą mylėti nors kartą laimingai. Nebūti paliktam merginos ar įskaudintam. Jis troško rasti tą, kuri vertins jo atkaklumą, romantiškumą neįprastą vyrui, meilumą ir jo įkyrumą įvairiuose gyvenimo atvejuose.
    Jie buvo visiškos priešingybės. Neturėjo nieko bendro, nebent tik tą didžiulį išgyventą skausmą, kai mylimas žmogus tave ištyrinėja ir po šiek tiek laiko atmeta, kaip netinkamą variantą.
    Christianas taip buvo įskaudintas daugybę kartų, šimtus kartų paliktas merginų, išduotas, paniekintas, sutryptas, pažemintas, o Aurelijai tokį skausmą teko patirti tik vieną vienintelį kartą. Bet tas vienas kartas buvo toks lyg praradus ryšius su keliolika vaikinų ir visi jie buvo be galo svarbūs.
    Šiuo atveju jie buvo panašūs. Tačiau, kad ir kaip gerai jie galėjo vienas kitą suprasti, Aurelija visiškai netroško užmegzti kokių nors ryšių su Christian. Jis netraukė jos kaip vyras nuo pačio pirmo žvilgsnio. Galbūt jis ir galėtų būti jos geru draugu, visai taip, kaip galėtų būti Mario.
    Jie visi trys eitų pasivaikščioti, su Mario ji galėtų eiti į klubus, o su Christian galėtų žiūrėti romantinius filmus su liūdnu scenarijumi, bet laiminga pabaiga, o paskui įsikniaubus į pagalvę tyliai kukčioti, kodėl jiems taip nesiseka meilėje.
    Jie visi trys būtų puikūs draugai, nepamainomi patarėjai visais gyvenimo atvejais.
    Taip Aurelijai planuojant visai smagią jos ir dviejų būsimų draugų ateitį, prapliupo Anglijai būdingas netikėtas lietus.
    Nuo jos išsidraikiusių garbanų varvėjo keli lietaus lašai, makiažas buvo nepataisomai sugadintas, o suknelė apdrabstyta purvo dėmėmis. Ji sėdėjo ir tylėjo, o Mario su Christian tik žvelgė į permirkusią Aureliją ir tyliai kikeno. Jie patys atrodė ne ką geriau, todėl ir pati Aurelija net ir nenorėdama nusikvatojo, kokie jie juokingi. O gal labiau tas juokas buvo dėl to, kad šių dviejų nepažįstamų vyrų buvimas šalia leido pamiršti, kad pasaulyje egzistuoja toks žmogus kaip Edvardas...




                                                23 skyrius


    Aurelija gulėjo namuose pasitiesusi ant lovos ir galvojo apie praleistą laiką su Mario ir Christian. Visas tas tris valandas, kai vartėsi lovoje, niekaip negalėjo savo minčių nukreipti kitur. Ją trikdė ir ramino naujieji jos draugai. O gal ji tik manė, kad jie naujieji jos draugai, o ne nauji aistros objektai...
    Mintyse perkratinėjant įvykusius pokalbius, susikirtusius jų žvilgsnius ar tiesiog kvatojimąsi, suskambo Aurelijos telefonas. Nuojauta kažkodėl jautė, jog skambina Christian, nes jis taip maldavo, kad Aurelija duotų savo numerį, jog ji ėmė ir pasigailėjo jo. Ir iš tiesų, telefono ekrane rodė Christian vardą. Aurelija visiškai nenorėjo su juo kalbėtis ar matyti, tačiau tokiam norui ji neturėjo svarbios priežasties, todėl visgi atsiliepė.
- Klausau, - Aurelija vangiu balsu atsiliepė į telefono skambutį ir vėl įgriuvo į savo minkštą lovą.
- Labas, kaip laikaisi? Ar tu labai užsiėmusi? – Christiano balsas buvo švelnus ir keliantis gailestį.
- Taip, aš užsiėmusi. Ko nors norėjai?
- Na, pamaniau, jog galėtume susitikti. Tik aš ir tu. Kokioje nors ramioje vietelėje.
- Bet juk prieš tris valandas mes sėdėjome parke, bet, deja, visą tą laiką tu buvai išskridęs į kitą planetą, - nuojauta kuždėjo, jog Aurelija įsigijo dar vieną besiseilėjantį gerbėją.
- Todėl aš ir noriu susitikti, kad ištaisyčiau šią klaidą. Ką veiksi šį vakarą?
- Drybsosiu ant sofos, valgysiu milijoną kalorijų turintį pyragą ir žiūrėsiu jausmingas melodramas. Dar klausimų bus? – Minutėlę Aurelija ėmė gailėtis, kad tokiu šaltu ir šiurkščiu tonu kalbėjo su Christianu, tačiau greitai gailestis išgaravo.
- Ar galėčiau melodramas žiūrėti kartu su tavimi? Taip pat galėtume perpus pasidalinti pyragą, todėl tau liktų mažiau kalorijų ir taip išsaugotum savo tobulą figūrą., - kad ir kaip Aurelija nenorėjo, tačiau Christian ją pralinksmino ir ji nesusilaikiusi prunkštelėjo lyg kumelė. – Be to, galėčiau sėdėti ant žemės, taigi tu galėtum puikiausiai drybsoti ant sofos.
- Pasiūlymas tikrai puikus, bet gal kitą dieną.
- Gerai. Tai susitiksime pirmadienį.
- Ką? Aš nesakiau pirmadienį, - vos išgirdusi tai, ką pasakė Christianas, Aurelija ėmė įnirtingai galvoti ar ji paminėjo žodį,, pirmadienis“.
- Tu sakei, jog kitą dieną. Kita diena bus rytoj, ir ji bus pirmadienis, - Christiano balse atsispindėjo pasitenkinimo šypsena, kuri vertė Aureliją tiesiog imti ir pradėti daužyti galvą į sieną, tačiau ji susilaikė...
- Ar tu mane ir toliau taip nervinsi? – Kadangi Aurelija buvo apimta nuovargio ir ausyse zvimbė tik Christiano balsas, ji gulėjo lovoje ir kojomis daužė lovos galus. Galvos vis dėlto pagailėjo.
- Rytoj penktą valandą prie Starbucks, - Christianas greitai išbėrė susitikimo vietą ir laiką, jog Aurelija nespėjo net paprieštarauti. – Iki rytojaus.
    Užliejusi įsiučio banga Aureliją privertė nusviesti telefoną ant žemės, o lovos galą dar smarkiau daužyti savo laibomis kojomis. Ji dar niekada nebuvo tokia įsiutusi. Aurelija norėjo susirasti Christianą ir iškaršti jam kailį. Deja, ji nė nenumanė, kur jis gyvena.
    Kaip galėjo kažkoks siauraakis mažo ūgio atlėpausis vaikinas, prispausti ją po padu. Tačiau iš vienos pusės tai buvo gal ir gerai, nes ji nemėgo vyrų, kurie visiškai paklustų jos valiai, o šis metė jai iššūkį.
    Žaidimas dar tik prasidėjo, - pamanė Aurelija ir išlipusi iš lovos nuo grindų ėmė rankioti išbyrėjusias telefono detales...
    Kadangi Aurelija buvo labai nekantri, taigi vos sudėjusi telefono detales į senąsias vietas, iškart surinko Marijos telefono numerį.
    Kol Aurelija vaikščiojo iš vieno kambario kampo į kitą, telefone pasigirdo prikimęs ir silpnas Marijos balsas.
- Klausau...
- Labas, kur esi? – Aurelija ir toliau vaikščiojo iš kampo į kampą, nerasdama vietos.
- Lovoje.
- Kokioje dar lovoje??? Juk Lietuvoje jau trečia valanda popiet.
- Gal galėtum nerėkti savo plonu balseliu? Aš ilsiuosi, tiksliau bandau atgauti jėgas, - staiga telefone pasigirdo garsus Marijos žiovulys.
- Ar tu ne viena? – Pavargusios kojos privertė Aureliją prisėsti ant sofos.
- Aš su Eimantu.
- Tomas... Kur Tomas? – Staiga Aurelijos galva ėmė suktis šimto kilometrų per valandą greičiu, nesuprasdama, apie ką Marija kalba. – Ar jūs išsiskyrėte?
- Taip, dabar aš draugauju su Eimantu, - Marija dar kartą nusižiovavo ir apsikabino šalia gulintį Eimantą, kai tuo tarpu Aurelija nerado sau vietos. – Tau kas nors nutiko?
- Man labai daug kas nutiko! Pirmiausia Manto vestuvės buvo tikra nuobodybė, o Edvardas buvo stuobrys, nes net nesiteikė su manimi pasikalbėti daugiau negu penkias minutes. Ir pats blogiausias dalykas, kad mane į pasimatymą kviečia siauraakis kinietis.
- Koks kinietis? Apie ką tu kalbi? – Dabar jau Marija negalėjo suvokti, ką jai pasakė. – Tu girta?
- Vestuvėse susipažinau su juodaodžiu ir kiniečiu, - Aurelija nespėjo pabaigti sakinio, kai ją nutraukė pajuokiantis draugės juokas.
- Tiesiog idealūs partneriai. Na, pasakok toliau, nes negaliu tverti, kaip noriu sužinoti visas naujienas.
- Taigi, vos tik su jais susipažinau, mes, visi trys, nusprendėme pasiieškoti linksmesnės vietelės ir patraukėme į parką. Kinietis, kurio vardas Christian, buvo tarsi liežuvį prarijęs, tačiau mano mobiliojo telefono numerio vis dėlto sugebėjo paprašyti. Ir, štai, praėjus kelioms valandoms, kai mes išsiskyrėme, jis jau kviečia mane į pasimatymą ir kalba apie kalorijas turinčius pyragus... Didesnio kvailio nesu mačiusi.
- Nemanai, jog likimas tau jį siunčia ne veltui? – Marija dar šiek tiek pamąsčiusi, tarė: - Nė vienas vyras nėra blogas, tiesiog ne visi mums tinka. Ne su visais mes siejame savo gyvenimą ir ne su visais lemta būti kartu, kad ir kaip to norėtume. Juk tai puiki galimybė galutinai pamiršti Edvardą.
- Tu kaip visada nusišnekėjai, bet aš nueisiu pirmą ir paskutinį kartą į pasimatymą su Christian, - giliai širdyje Aurelija žinojo, kad pasimatymų su juo bus daugybė, tačiau bandydama save raminti, ji pasakė kitaip.
- Šaunuolė, aš esu tikra, kad jums bus linksma.
- Einu ruoštis į rytojaus pasimatymą, o tu toliau smagiai leisk laiką su Eimantu. Tik man gaila Tomo... Jis toks mielas ir nuoširdus, - Aurelija atsiduso ir nutipeno spintos link.
- Toks gyvenimas. Yra tik vienas vyras, kurį myliu, - prieš tai pasakydama, Marija įsitikino ar Eimantas iš tikrųjų miega. – Smagiai praleisk laiką.
    Jų pokalbis baigėsi ir Aurelija pradėjo įnirtingai ieškoti drabužių. Tačiau viena mintis vistiek neapleido – širdyje vis dar tebegyveno Edvardas. Tik jis vienas. Ir visi kiti vyrai, kurie maišėsi jai po kojomis, tebuvo kaip tos purvo dėmės. Greitai atsirandančios ir greit išnykstančios...




                                                24skyrius
   
   
    Pirmadienį penktą valandą Aurelija jau buvo Starbucks kavinėje ir dairėsi aplinkui stebėdama aplinkinių veidus. Šis susitikimas jai prilygo didelei kančiai. Tarsi kas nors jai būtų atsiuntęs tą sunkią naštą. Taip keikiant pasaulį, kad atsiuntė jai Christian, jos akys užkliuvo už tamsaus gymio vaikino, kurio rankose buvo puokštė lauko gėlių. Tas romantikos kupinas vaikinas buvo ne kas kitas, o Christian. Jis artėjo jos link lėtu ir savimi pasitikinčiu žingsniu.
- Labas, čia tau, - jis ištiesė gėles ir Aurelija jas švelniai paėmė.
- Ačiū, jos labai gražios, - Aurelijos balsas nuskambėjo nenatūraliai džiugiai. – Ką veiksime?
- Eikime į parką.
    Aurelija iš Starbucks išėjo pirmoji, delne sugniaužusi gėlių stiebus. Tos gėlės tobulai tiko prie jos aprangos. Bet jos tai nedžiugino. Jautėsi lyg kvailelė.
    Christian spindėjo plačiausia šypsena, kokia nebuvo spindėjęs jau seniai. Jis pasivijo Aureliją ir uždėjo ranką ant jos pečių. Abu atrodė tarsi degtų meile vienas kitam, bet Aurelijos galvoje virė tik pyktis, kodėl jis ją liečia.
    Kol jie vaikščiojo, nebuvo nė vienos tylos minutės. Jeigu Christian baigdavo kalbėti, tai Aurelija nieko nelaukusi pati imdavo čiauškėti. Keletą minučių jai pasirodė, kad Christian labai mielas ir žavus vaikinas, tačiau kai jis prisitraukė prie jos arčiau ir jau norėjo pabučiuoti, ji tik nusuko galvą ir atsitraukė.
    Christian veide matėsi nusivylimas ir liūdesys. O Aurelija vis mesdama jo link bjaurų žvilgsnį trypė jį dar labiau. Ji nė pati nesuvokė, kodėl nenorėjo su juo pasibučiuoti, kodėl nenorėjo, kad jos kūną liestų vyriškos rankos, glamonėtų ją ir suteiktų malonumą. Kad ir koks Christian buvo mielas, romantiškas ir dėmesingas, jis nesuteikė Aurelijai pagrindo įsivaizduoti juos kartu.
    Praėjus gana tyliam pusvalandžiui jie nusprendė kiekvienas grįžti į savo namus. Jie pakštelėjo vienas kitam į skruostus po bučkį ir abu pasuko į skirtingas puses. Kai Aurelija pakankamai nutolo nuo parko, ji įmetė gėlių puokštę į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę ir aukštai iškėlusi galvą nužingsniavo toliau.
    Kelias namo buvo ilgas ir nuobodus. O dar tas nusivylimas ir pyktis, kam ji išvis ėjo į pasimatymą su Christian, žudė ją dar labiau. Ji buvo tokia susimąsčiusi, jog nepastebėjo gatve einančio Edvardo. Aurelija tik tada atsipeikėjo iš nusivylimo būsenos, kai Edvardas pasisveikino su ja ir stabtelėjo.
- Sveika! Koks netikėtumas, - jis žvelgė į ją tuo viską griaunančiu žvilgsniu ir tirpdė jos širdį.
- Labas, man taip pat, - ji suvebleno ir išraudo.
- Gal eime į kokį nors restoraną? Pavakarieniausime ir turėsi puikią progą man pasiaiškinti, kodėl nieko nepasakiusi dingai iš vestuvių.
    Aurelija nedvejodama sutiko su Edvardo pasiūlymu ir jie patraukė artimiausio restorano link. Nors buvo tik aštunta valanda vakaro ir buvo liepos pradžia, tačiau vakaras buvo vėsus. Beeinant Aurelija ėmė šiek tiek virpėti, nes vėsaus vėjo gūsiai skverbėsi į jos odą. Tai pastebėjęs Edvardas nusimetė savo juodą klasikinį švarką ir užmetė jai ant pečių.
- Štai, dabar nebedrebėsi.
    Tačiau švarkas tik dar labiau privertė Aureliją drebėti. Per jos kūną lakstė šiurpuliukai, kurie neleido jai ramiai eiti gatve, bet ji valdėsi ir stengėsi neišsiduoti.
    Neilgai trukus jie susirado restoraną, kuriame tvyrojo maloni ir jauki aplinka ir susiradę laisvą staliuką prisėdo. Padavėjas atnešė valgiaraštį ir jie ėmė įdėmiai peržiūrėti įvairių patiekalų pavadinimus. Kai išsirinko patiekalus, beliko šiek tiek palaukti ir jie galėjo nudžiuginti savo alkstančius skrandžius karštu maistu.
    Kad pagreitintų laukimą, jie ėmė kalbėtis.
- Na, dabar turėsi pasiaiškinti, kodėl pabėgai iš vestuvių man nieko nepasakiusi, - Edvardas kreivai šyptelėjo ir vėl sudrebino Aurelijos viduje nurimusius šiurpuliukus.
- Man ten buvo nuobodu, todėl ir pabėgau, - kiek nuvargusiu balsu Aurelija dar pridūrė: - Be to, tu nelabai bendravai su manimi.
- Nepyk, kad buvau toks beviltiškas ir neskyriau tau pakankamai dėmesio.
- Nesvarbu, pamiršk, - Aurelija išspaudė šypseną.
- Ką veiksi penktadienio vakarą? – pasiteiravo Edvardas.
- Nieko ypatingo.
- Gal norėtum nueiti į klubą?
- Žinoma, būtų nuostabu, - nušvitusi žavia šypsena Aurelija nebetverė savo kailyje.
- Aš tau paskambinsiu ketvirtadienį, susitarsime, kur susitiksime, - Edvardas netikėtai ištiesė savo ranką per stalą ir švelniai uždėjo delną ant Aurelijos rankos. – Aš žaviuosi tavimi.
    Aurelijos širdį užplūdo mažytis nerimas ir ji negalėjo ištarti nė žodžio. Jos laimei, netrukus pasirodė padavėjas su jų užsakytais patiekalais. Kol jie mėgavosi maistu, neištarė vienas kitam nė žodžio. Ta keista tyla gąsdino ir trikdė. Laikas ėmė grąžinti Aurelijai prisiminimus, kai jie leisdavo laiką kartu. Nors tų dienų nebuvo daug, bet jos buvo pačios geriausios Aurelijos gyvenime. Nuo to laiko, kai Edvardas dingo tarsi į vandenį, iki dabar, kai ji vėl galėjo matyti jo veidą ir išgirsti jo balsą, Aurelija nerado jokio kito vyro, kuris suteiktų jai tiek daug pojūčių, kiek suteikia Edvardas.
    Kai lėkštės buvo tuščios, jie užsisakė po taurę raudonojo vyno ir vėl prakalbo.
- Taigi, kaip praėjo vestuvės? – paklausė Aurelija.
- Pakankamai linksmos, gaila, kad negalėjai pamatyti jaunųjų bučinio. Viskas buvo taip romantiška ir tyra. Atrodė, kad vedė ne Mantas, o visai nepažįstamas žmogus. Meilė jį labai pakeitė.
- Man jis pasirodė toks pat, kaip ir anksčiau, - skubiai paprieštaravo Aurelija.
- Žinai, norėčiau atsiprašyti... – Edvardas nusiminusiu veidu pažvelgė į Aureliją.
- Juk jau atsiprašei, kad nebendravai su manimi per vestuves, - Aurelija išplėtusi akis žvelgė į Edvardą ir stebėjosi.
- Ne, aš ne dėl to. Aš dėl to, kas buvo prieš ketverius metus.
- Ak, tu dėl to... – Aureliją užliejo bejėgiškumas ir baimė, kad vėl gyvens tik Edvardu.
- Buvau tikras kvailys, kad taip ignoravau tavo žinutes, kad dingau nieko nepasakęs. Nereikėjo man klausyti Manto.
- Viską jau seniai pamiršau. Bet tu tikrai buvai kvailys, jog leidaisi vadovaujamas Manto.
- Ar leisi man ištaisyti šią klaidą? – Edvardas ir vėl uždėjo savo šiltą delną ant virpančios Aurelijos rankos.
- Aš jau bijau grįžti tais neapgalvotais keliais, bijau dar kartą nudegti, - ji pažvelgė į jį su susidariusiomis ašaromis akyse ir greitai nusuko žvilgsnį į šoną.
- Mes suaugę žmonės. Tąkart mums buvo vos po septyniolika, ką mes galėjome išmanyti apie poros santykius, - jis stipriau suspaudė Aurelijos ranką.
- Man reikia laiko viskam apgalvoti. Negaliu taip imti ir panerti stačia galva į santykius, kurie kadaise mane buvo sugniuždę.
- Duosiu tau laiko, tik ilgai neužtruk, nes aš negaliu laukti visą gyvenimą, - Edvardas atitraukė ranką, atsistojo ir tarė: - Man laikas į namus. Rytoj laukia svarbus verslo susitikimas.
    Aurelija irgi pakilo, tačiau nejautė žemės po savo kojomis. Jos širdis daužėsi taip smarkiai, jog atrodė, kad iššoks iš krūtinės. Gerklę gniaužė gumulas, bet ji sukaupė visas savo jėgas ir neleido sau pravirkti. Tai buvo vakaras, kuris ją pažadino, kartu pažadindamas ir prisiminimus. Jai buvo skaudu prisiminti, kad mylėjo Edvardą, bet šis vakaras taip pat suteikė lašelį vilties, kad jų likimai susipins.
    Edvardas kaip tikras džentelmenas sumokėjo už savo ir Aurelijos vakarienę, kol tuo tarpu Aurelija jo laukė lauke. Ji vis dar buvo apsigobusi jo švarku, kuris prilygo auksui.
    Netrukus Edvardas išėjo į lauką ir nusišypsojo Aurelijai.
    - Na, štai. Iškviesiu tau taksi, kad galėtum saugiai grįžti į namus, - jis išsitraukė telefoną, surinko taksi numerį ir po penkių minučių taksi atvažiavo.
    Kad ir kaip nenorėdama Aurelija turėjo Edvardui grąžinti jo švarką ir sėsti į taksi. Bet staiga Edvardo rankos apsivijo jos liemenį, o jo lūpos maloniai prisispaudė prie jos lūpų. Aurelijai užėmė kvapą, ji nežinojo, ką daryti, tik švelniai apglėbė jo kaklą ir atsakė tokiu pačiu karštu bučiniu, kokiu ją bučiavo Edvardas.
    Po  keletos akimirkų ji jau sėdėjo automobilyje ir stebėjo nueinantį Edvardą. Ji norėjo iššokti iš taksi automobilio, kol jis dar praleidinėjo važiuojančias mašinas, čiupti Edvardą į glėbį, dar kartą pabučiuoti ir niekada nepaleisti. Bet automobilis pajudėjo ir Aurelijai neliko nieko kito, kaip tik išsaugoti jo lūpų skonį bent akimirką...




                                                    25skyrius


    Kai Aurelija džiaugėsi laime ir vis lietė savo lūpas, kurias prieš pora valandų bučiavo Edvardas, Marija gulėjo šalia Eimanto ir galvojo apie Emilį.
    Marija svarstė, kodėl jie ne kartu, kodėl dabar glaudžiasi ne prie Emilio, kodėl ne penkias pastarąsias naktis ji mylėjosi ne su juo... Jos veidu pradėjo riedėti ašaros – nevilties ir skausmo. Juk jie tikrai galėtų būti kartu, juk jie pažinojo vienas kitą ne vieną dieną ir ne metus, o dvylika metų. Jie degė meile vienas kitam. Bet, matyt, jų meilei nelemta pavirsti pasaka. Tačiau kartais sunkios kliūtys tik dar labiau sustiprina meilę... Bet Marija pavargo kovoti, pavargo užmigti galvodama apie Emilį, jai buvo skaudu žvelgti į įsimylėjėlių poreles ir įsivaizduoti, kad jų vietoje galėtų būti jie su Emiliu. Ir ta meilės naktis praleista kartu... Marija negalėjo apsakyti jos žodžiais, bet ir negalėjo tylėti. Jai norėjosi išrėkti visam pasauliui, kaip viskas buvo tobula ir nuostabu. Na, iš jų meilės liko bent tai...
    Ji apsivertė ant kito šono, kad negalėtų matyti Eimanto ir tyliai verkė. Vėliau, kai ašaros išseko, ji tik žvelgė į akliną tamsą.,, Tebūnie... Pasistengsiu pamilti Eimantą, - Marija užsimerkė ir lėtai paniro į sapnus.
    Dar dvi dienas Marija mėgavosi jūra, kopomis ir Eimantu. Jie juokavo, bučiavosi, maudėsi, gulėjo kopose, glamonėjo vienas kitą. Viskas buvo nuostabu. Ir iš tiesų Marija jautėsi laiminga. Tačiau ne tokia laiminga, kokia galėtų būti su juo...
    Jau buvo liepos vidurys, kai Marija grįžo į savo namus. Ji susitarė su Eimantu, kad vėl susitiks po kelių dienų, tačiau Mariją jau pykino nuo jūros ir kasdienio sekso. Vos jie pradėjo draugauti, ji manė, kad viskas bus gražu, ne per daug romantiška, kasdieniška. Ji manė, kad jų santykiai bus idealūs, tačiau praleidusi su Eimantu dvi savaites, ji pakeitė nuomonę akimirksniu. Tačiau nebuvo kitos išeities... Marija nebenorėjo įskaudinti dar vieno vaikino, juk tai būtų taip neteisinga.
    Pamąsčiusi dar kelias minutes, ji įmetė nešvarius drabužius į skalbimo mašiną, atsidarė šaldytuvo dureles, pažvelgė į jį, kuriame, deja, nebuvo nieko valgomo, ir įsijungusi muzikinį centrą, kuris priminė tuos laikus, kai gyveno nerūpestingą gyvenimą, nusimetė drabužius ir nulėkė į dušą.
    Atgavusi jėgas, ji užkaitė elektrinį virdulį, užsiplikė kavos ir nuėjusi į balkoną mėgavosi saulėtu oru. Kaip ir dažniausiai, jos ramybę turėdavo kas nors sudrumsti. Šįkart tai buvo skambantis mobilusis telefonas. Ji padėjo dar garuojančios kavos puodelį ant palangės ir nuskubėjo atsiliepti.
    Kai atsiliepė, skambinusiojo balsas buvo nepažįstamas, tačiau netrukus prisistatęs vyriškis pareiškė, jog jis iš stiuardesų kursų mokyklos.
- Mes priėmėme jūsų prašymą dėl kursų, kadangi turite puikias rekomendacijas, todėl siūlome nuo rugpjūčio pirmosios pradėti savo kursus, - vyriškio balsas skambėjo labiai maloniai.
- Žinoma. O kurioje šalyje vyks kursai? – Marija buvo kupina džiaugsmo, jog pagaliau jos svajonė pradės pildytis.
- Na, mes galime jums pasiūlyti vykti į Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Lenkiją.
- Norėčiau vykti į Didžiąją Britaniją.
- Po kelių valandų jūs jau turėsite sutvarkytus dokumentus bei nupirktą bilietą. Skrydis bus liepos dvidešimt penktąją. Bilietą ir visus dokumentus atsiųsime paštu, iki jūsų skrydžio likus dviems dienoms. Geros dienos, viso gero.
    Marija jautėsi lyg ant sparnų. Po trijų dienų ji paliks Lietuvą ir pasiners į naująjį savo gyvenimą. Tačiau iškart atsirado ir problema – jos santykiai su Eimantu.
    Santykiai per atstumą yra pasmerkti. Kai tau labiausiai reikia, tu negali to žmogaus apkabinti, negali jo pabučiuoti, nejauti kvėpavimo, negali stebėti jo miegančio, kvatotis kartu iki ašarų irgi neįmanoma. Ir, kaip bebūtų gaila, tokie santykiai neturi ateities.
    Nors per tą laiką, kai buvo su Eimantu, jis ją tūkstantį kartų buvo sunervinęs, Marija vistiek nenorėjo nutraukti santykių su juo. Jis, žinoma, nebuvo tobuliausias vyras pasaulyje, bet jis buvo puikus pašnekovas ir draugas. Ir Marija su liūdesiu veide rinko Eimanto numerį, kad praneštų jam apie jos išvykimą.   
- Ak, kaip gaila, - tai buvo viskas, ką pasakė Eimantas išgirdęs Marijos apgailestavimą dėl jos išvykimo.
- Aš išvykstu po trijų dienų. Gal norėtum susitikti? – nors Marija turėjo džiaugtis, kad išvyksta studijuoti be galo trokštamos specialybės, jos balse skambėjo liūdesio gaida.
- Rytoj. Šiek tiek pailsėkime vienas nuo kito.
- Tuomet iki rytojaus, - Marija dar liūdnesniu balsu baigė pokalbį negu kalbėjo prieš tai.
    Nuo to laiko, kai Marija sužinojo apie savo išvykimą, jos mintis perskrodė tūkstančiai prisiminimų. Ir, savaime suprantama, jie visi buvo apie Emilį.
    Jis nebuvo tobuliausias vyras žemėje ir ji net nesistengė jam suteikti tokio statuso. Nebuvo ir gražuolis, kuriam vos pasirodžius, visų merginų širdys nusirisdavo į kulnus, o galvoje tik ir kirbėdavo mintys, kaip jį suvilioti. Ant jo kambario sienų nekabėjo ištisa eilė pagyrimų raštų už pavyzdingą elgesį ir stropų elgesį. Bet jis nebuvo toks ir blogas. Na, gal ne genijus, bet tikrai pakankamai protingas.
    Ir viskas, ką jis turėjo – tai mėlynas akis, kurios prilygo tamsiam ežero vandeniui, turėjo kartais netvarkingai susivėlusius šviesius plaukus ir paskutinis dalykas, kuo Emilis Marijai buvo ypatingas – jo šiek tiek nevykęs humoro jausmas, kuris kartais skaudindavo Mariją iki ašarų, o kartais prajuokindavo iki begalybės. Tai buvo viskas, ką jis turėjo.
    Na, atrodytų nedaug, bet Marijai daugiau ir nereikėjo. Svarbiausia, jog jis savo širdyje nešiojosi jausmus Marijai. Ir visa tai atpirko net ir pačius didžiausius trūkumus.
    Kitą rytą Marija nubudo vejama minties, kad reikia važiuoti pas Eimantą. Ji pavalgė, tylios atmosferos gaubiamus, pusryčius, apsirengė suknelę ir vėl patraukė tuo gerai pažįstamu keliu jūros link.
    Šįkart kelionė buvo ilgesnė negu įprastai, o ir mašinų, lyg tyčia, buvo pilna autostrada.
    Įveikusi šimtus kilometrų, Marija sėdėjo terasoje ir kalbėjosi su Eimantu. Temų buvo daug. Ir, Marijos manymu, tos temos neturėjo nė kruopelytės ateities.
    Ne su Eimantu ji norėjo keliauti pailsėti ten, kur įprastai traukia visi tie, kurie trokšta dykumų ir alinančių karščių. Ji neplanavo ir nenorėjo pradėti statyti namą, kuriame būtinai įrengtų vaikų kambarį. Marija nenorėjo aplink namą apsodintų įvairiausių rūšių gėlių, kurias paskui per visus jos laisvadienius turėtų kruopščiai prižiūrėti. Neviliojo net ir tokia mintis, kaip ji netikėtai pastoja, o paskui praneša tai Eimantui ir stebi jo besimainančią veido išraišką.
    Eimantas nebuvo tas vyras, su kuriuo norėtų visa tai patirti ir išgyventi. Bet vienu dalyku ji buvo tvirtai įsitikinusi: Eimantas buvo pametęs dėl jos galvą.
    Jie kalbėjosi įvairiausiomis temomis iki vėlyvaus vakaro. Bet temos apie bendrą jų ateitį nė vienas nebepalietė. Jis puikiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau jų santykiai kaip poros, vistiek nutrūks.
    Ji jam buvo mergina, kurią įsimylėjo. O jis jai buvo kaip įrankis širdies skausmui numalšinti.
- Ar tu nori nutraukti santykius su manimi? – Kai jų visos temos išseko, Eimantas netikėtai paklausė.
- Ne, tiesiog aplinkybės verčia taip elgtis. Aš septynis mėnesius negalėsiu grįžti į Lietuvą.
- Aš išnaudojau visas progas būti su tavimi kartu, tomis dienomis, kai buvome kartu, aš jaučiausi labai laimingas. Bet ar tu išnaudojai visas progas ir galimybes, kad būtum su mylimu žmogumi? Ar bent jau sakei jam, kad myli jį?
- Ne... – Mariją sukrėtė Eimanto žodžiai, jog ji negalėjo atsakyti jam nė žodžio.
- Po velnių, kodėl tuomet švaistai savo brangų laiką ir būni su manimi, kai gali būti su juo?
- Tai ne taip lengva.
- Tau viskas padėta ant auksinio padėklo! Tereikia pasiimti, bet tau per sunku žengti bent vieną žingsnį, kuris radikaliai pakeistų tavo gyvenimą. Nustok tikėtis, kad kiti žmonės, kurie tave myli, visur ir visada kovos dėl tavęs. Juk, bent kartą, galėtum ir tu pakovoti.
- Aš nežinau.
- Kai žinosi, gali būti per vėlu.
    Marija apsikabino Eimantą ir viskas, ką jie tuomet jautė tai begalinį troškimą užprogramuoti savo likimą amžinai laimei.
    Tąnakt jie nesimylėjo. Nebuvo nei glamonių, nei bučinių. Jie iki ankstyvo ryto gėrė arbatą, pasigardžiuodami Eimanto mamos keptais sausainiais. Pasakojo vienas kitam linksmas istorijas, kurias patyrė savo kailiu. Buvo akivaizdu, jog jie kaip draugai, tiko vienas kitam idealiai. Tik ta Eimanto meilė, kartkartėmis priversdavo Mariją jaustis nepatogiai.
    Kai nuovargis juos palaužė galutinai, jie vargais negalais nuėjo į Eimanto miegamąjį ir pasitiesę ant lovos užmigo.
    Vakare Marija privalėjo grįžti į anmus, nes jau kitą dieną jos laukė skrydis į Londoną. Ji leido Eimantui paskutinį kartą meiliai įsiskverbti į jos lūpas ir apkabinti.
    Viskas, ką Marija galėjo nuoširdžiai padaryti, tai apsikabinti jį.
    Jie prižadėjo vienas kitam dažnai parašyti elektroninį laišką, taip pasakojant savo liūdniausius ir linksmiausius gyvenimo momentus.
    Marija įsėdo į savo mašiną, pažvelgė pro langą ir pamojavo Eimantui.
    Taip baigėsi dar viena Marijos draugystė su nemylimu vyru.




                                                  26skyrius


    Ant apskrito stalo stovėjo du kavos puodeliai, o kiek nuošaliau savo išgyvenimas dalijosi Marija ir Aurelija.
- Edvardas velniškai nuostabus, tik aš vis dar nežinau, ką jam atsakyti, - Aurelija žvelgė į susirūpinusį Marijos veidą ir, kaip visada, tikėjosi tinkamo patarimo.
- Juk tu be galo trokšti būti su juo kartu, tai kodėl vis dar svarstai? Jau praėjo daugiau nei savaitė, o tu vis dar kiekvieną rytą atsibundi kankinama abejonių.
- Bijau vėl patirti tą skausmą, kai nebelieka vietos gyvenimui.
- O galvojau, jog čia aš bailė, - Marija nusikvatojo sarkastišku juoku, paėmė kavos puodelį nuo stalo ir gurkštelėjo kartų gurkšnį.
- O tu? Vis dar lauki, kol Emilis susiras tave ir pasakys, kaip tave myli?
- Jau seniai nustojau tikėtis šio stebuklo, - iš Marijos krūtinės atsklido apgailestaujantis atodūsis, kuris dar labiau pripildė Aurelijos namus slogios nuotaikos.
- Po mėnesio jo gimtadienis. Ar ką nors sugalvojai? – Aurelija kelis kartus pamirksėjo savo tankiomis ir ilgomis blakstienomis.
- Ne.
- Na, laiko šiek tiek turime, manau, jog mums dar šaus į galvą kokia nors ideali mintis.
    Marija nesiteikė pakomentuoti Aurelijos būsimų planų, tik ramiai išgėrė kavą ir nuėjo išsikrauti lagaminų, kurie jau tris valandas stovėjo neliečiami.
    Kitą dieną Marija sulaukė skambučio iš to paties vyro, kuris jai pranešė apie prasidėsiančius kursus. Jis jai nurodė, kur ji turėsianti nueiti rugpjūčio pirmąją dieną ir galiausiai pradėti savo kursus.
    Dienos bėgo lėtai ir nuobodžiai. Likus dviems dienoms iki rugpjūčio, Aurelija pradėjo dirbti kriminologe. Į darbą išeidavo su plačiausia šypsena veide, o vakare grįždavo su dar didesne. Nors buvo praėjusios tik dvi darbo dienos Aurelijos pirmąjame darbe, tačiau ji jau jautėsi savo rogėse. Mieli kolegos, jauki darbo aplinka, solidi direktorė ir pirmasis jos tyrimas. Viskas tiesiog spindėjo tobulumu.
    Bet pagaliau išaušo ir Marijos diena. Rytas ją pasitiko su savo spinduliais džiuginančia saule. Ji apsirengė kreminės spalvos kostiumėlį ir, palikusi tuščią Aurelijos butą, išėjo į šurmuliu dvelkiančią centrinę Londono gatvę. Eidama ji dar užsuko į Starbucks, pasiėmė puodelį kavos ir sparčiu žingsniu nuėjo savo ateities link.
    Pastatas, kuriame vykdavo stiuardesių kursai, buvo paprastas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų.
    Vidus buvo jaukus, sienos nudažytos žydra spalva, savaime suprantama, tai simbolizavo dangų. Prie registratūros stalelio buvo pakabintas paveikslas, kuriame pavaizduotas,, Ryanair“ aviakompanijos lėktuvas.
    Marija jautėsi tartum savo tvirtovėje, kurioje tik ji viena šeimininkė. Vos tik įžengusi į pastatą, ji suvokė, kad tai bus jos naujasis gyvenimas. Skrydžiai, niekaip neiškraunami lagaminai, mėlynos spalvos uniforma, šimtai keleivių, kurių veiduose atsispindi nerimas. Tai buvo jos ateitis, apie kurią ji tiek daug svajojo.
    Marija susitiko su grupės vadovu, kuris jai paaiškino taisykles, kursų laiką ir reikalavimus. Maloniai paspaudusi ranką savo mokytojui, ji išėjo iš kabineto apsiginklavusi šypsena.
    Visas Londonas jai švytėjo pačiomis ryškiausiomis spalvomis, kiekvieno praeivio veide ji matė spindinčią šypseną, nors daugelis iš tikrųjų buvo paniurę ir pikti dėl šalį užklupusios ekonominės krizės. Bet ar Marijai rūpėjo kokia nors ekonominė krizė? Vargu.
    Marijai niekada anksčiau neteko patirti to jausmo, kai esi visiškai atsakinga už savo gyvenimą.
    Kai gali viena vaikščioti gatvėmis ir netikėtai sulaukti mamos skambučio, kuris praneštų, jog laikas grįžti į namus ir atlikti namų darbus. Ji nebebijojo ir to, kad mama grįžusi iš darbo, užuostų cigarečių dūmų kvapą ir imtų kaltinti Mariją, nors balkone rūkė gera Marijos draugė.
    Dabar ji galėjo grįžti į namus kada panorėjusi, neturėjo krūvos namų darbų, kurie gulėdavo ant jos rašomojo stalo iki vėlyvos nakties, kol galų gale juos įveikdavo. Marija jautėsi ir buvo suaugusi.
    Tačiau, ką reiškia būti suaugusiai? Gal tai reiškia, jog gali kiekvieną naktį miegoti vis su kitu vaikinu? O gal tai reiškia, jog gali švaistyti savo pinigus į kairę ir į dešinę? O gal, kad bet kurią akimirką tavo meilė gali dužti į šipulius, bet tu lengvai atsitiesi, nieko nelaukusi surinksi tas šukes ir liksi nesužeista?
    Marija vis prisimindavo, kaip būdama paauglė manė, jog gyvenimas baigdavosi, kai kiekviena jos simpatija jai neatsakydavo tuo pačiu. Tuomet ji nematydavo prasmės gyventi ir kurdama savižudybės planus, galvodavo, kaip juos įvykdyti, tačiau tam dažniausiai pritrūkdavo drąsos arba ji būdavo per daug protinga, kad žudytųsi dėl vaikino, kai ateityje jų, žinojo, bus šimtai.
    O dabar ji elgėsi pakankamai subtiliai. Tiesiog gyveno su ta mintimi, kad vakaras baigsis, o rytas prasidės be Emilio. Be to, Marija niekaip nesuvokė, kas jiems trukdė būti kartu. Ji vis bėgo ir bėgo nuo meilės, kaip įmanydama neigdama gandus, jog jis ją įsimylėjęs, o, štai, dabar pati įsimylėjo, bet padaryta jau per daug klaidų...
    Butas buvo prikaitintas saulės ir kvepėjo moteriškais kvepalais. Netrukus, po dar vieno darbo dienos, turėjo grįžti Aurelija. Marija nekantriai laukė, kol galės pasidalinti savo įspūdžiais apie stiuardesių kursus.
    Laukimas žudė lėtai ir skausmingai. Praslinko dvi nuobodžios valandos, o Marija vis vaikščiojo iš kampo į kampą.
    Galiausiai pasigirdo durų trinktelėjimas ir prie svetainės durų jau stovėjo labiau už saulę spindinti Aurelija.
- Mes pora! – Aurelijos veidas nušvito dar didesne šypsena.
- Tu juokauji?! – Negalėdama tuo patikėti, Marija įnirtingai stengėsi suvirškinti draugės pateiktą informaciją.
- Mano vaikinas yra Edvardas. Jis dievina mane, o aš jį dar labiau. Mudu turėsime tuziną vaikų, didžiulį namą su medinėmis grindimis, auginsime du šunis. Edvardas mano ateitis. Aš tiesiog velniškai laiminga.
- Džiaugiuosi už tave, - Marija nieko nelaukusi nulėkė prie Aurelijos ir ją apkabino.
    Veidu tekėjo ašarų upelis, blakstienų tušas paliko baisias dėmes ant akių, o nosis buvo raudona kaip burokas.
    Marija tysojo ant lovos, o aplinkui mėtėsi krūva popierinių nosinaičių. Aurelija jau seniai miegojo ir, turbūt, sapnavo savo rožinę ateitį su Edvardu.
    Ji džiaugėsi dėl Aurelijos ir nuoširdžiai linkėjo jiems pačios didžiausios įmanomos laimės, tačiau pati kažkodėl visai nesistengė kovoti dėl savosios laimės, nors ji buvo vos per žingsnį nuo jos...




                                                    27skyrius


    Svetainė buvo menkai apšviesta. Ant apvalaus stalelio stovėjo trys dailios žvakės, įspraustos į žvakidę.
    Kambarys šiek tiek priminė būrėjos kambarėlį, į kurį kasdien sugužėdavo žmonės, besidomintys savo miglota ateitimi.
    Tačiau, nepaisant šiek tiek magiškos aplinkos, svetainė spindėjo, ne, ji tiesiog blizgėjo nuo darbščių Aurelijos rankų. Kiekvienas daiktas turėjo savo vietą, kilimas buvo vos prieš porą valandų išsiurbtas.
    Aurelija dar kartą brūkštelėjo per blakstienas juodu tušu, pirštais perbraukė per glotnius plaukus ir dar kartą pasipurškė savo mėgstamų kvepalų. Prie veidrodžio kiurksojo jau daugiau nei valandą, tačiau vis dar nesijautė gražia.
    Ji niekada nemanė, jog yra graži ar netgi patraukli, kad sužavėtų tokį vyrą kaip Edvardas. Kreiva nosis, nuolat atsirandantys juodi ratilai po akimis, milžiniška krūtinė, dėl kurios negalėdavo aptemptos palaidinės, nes visos sagos greitai iškrisdavo ir, žinoma, daugelio moterų problema – kojos kankinamos celiulito.
    Dažniausiai Aurelija persistengdavo save vadindama bjauria, visiškai nepatrauklia verksne, kuri visiems tik pridaro bėdų.
    Daugelis žmonių net nematė šių jos trūkumų, kuriuos ji puikiai mokėdavo užmaskuoti, ir visiems ji būdavo rafinuota, elegantiška, savimi pasitikinti mergina.
    Gaila, kad Aurelija negalėjo paklausti Marijos, kaip ji atrodo, nes išsiuntė ją pasilinksminti į klubą ir bent jau iki vėlyvo ryto negrįžti.
    Butas ir Aurelijos širdis suvirpėjo nuo durų skambučio ir ji net griūdama nulėkė įleisti savo svečio.
- Sveikas, smagu tave matyti, - Aurelija pabučiavo Edvardą ir nugrimzdo į jo glėbį.
    Po valandėlės Aurelija patiekė savo pačios pagamintą vištieną su ananasais, o Edvardas atkimšo butelį šampano.
    Jie susidaužė šampano sklidinomis taurėmis ir nusišypsojo vienas kitam.
    Ji dar niekada nesijautė tokia graži, kaip tąvakar, kai į ją žvelgė tos gilios Edvardo akys.
- Šiandien lygiai dvi savaitės, kaip mes draugaujame, o aš jau valgau vakarienę tavo namuose.
- Kam švaistyti laiką veltui? Aš tiesiog skubu mėgautis gyvenimu, - Aurelija nusišypsojo ir Edvardas atsakė tuo pačiu.
- Praeities šešėlis ar ne? – Edvardas pasmeigė šakute ananaso gabalėlį ir įsimetė į burną.
- Galima sakyti ir taip, tačiau štai tu atėjai ir pasirodei mano gyvenime dar kartą, parodydamas visas klaidas, kurias kartojome, todėl tikiuosi daugiau tokių klaidų nebebus.
- Aurelija, daugiau nebegaliu tylėt. Tu tiesiog begėdiškai graži ir aš dar niekada taip stipriai nesižavėjau jokia kita moterimi kaip tavimi, - Edvardas padėjo šakutę į lėkštę, atsistojo ir nuėjęs prie jos, švelniai sužnibždėjo: - Manau, jog įsimylėjau.
- Tu tik manai, bet nesi tuo įsitikinęs, - savo pirštais ji perbraukė jam per rudus marškinius ir jautė raumenų kauburėlius, kurie tik dar kartą įrodė, koks jis buvo tobulas.
- Ar tu flirtuoji su manimi? – jo rankos švelniai slydo per jos plaukus.
- O tu? – Aurelija vėl pasinaudojo savo kerinčiomis blakstienomis ir kelis kartus sumirksėjo.
- Žinoma.
    Daugiau žodžių nebebuvo, o jų ir nebereikėjo. Jie nebegalėjo daugiau slėpti, kaip vienas kito trokšta.
    Aurelija kvepėjo nerimstančia jūra, kurios bangos daužėsi į tvirtas uolienas prilygstančias Edvardui.
    Saldūs bučiniai ir nerimstančios širdys leido suprasti, kad tai turėjo būti pati aistringiausia naktis, kokią jie kada nors yra patyrę.
    Po šiek tiek per ilgų grumtynių su Aurelijos liemenėle, jo rankos slinko vis žemyn ir žemyn, kol jo ausis pasiekė dejonė.
    Viskas buvo tik pradžia: karšti bučiniai, atodūsiai iš malonumo, žaidimai su jų kūnais.
    Galutinė stotelė buvo tada, kai Aurelijos kūnu nuvilnijo deginantis šiurpulys, užgniaužė kvapą, o paskui apėmė jausmas, kad ji nebeliečia žemės.
    Ji dar ilgai mėgavosi finaline pabaiga, o Edvardas tik glostė jos plaukus. Aurelija pasislinko arčiau, įsikniaubė jam prie krūtinės ir tyliai galvojo.
    Minčių buvo begalė ir įvairiausių. Ji džiaugėsi dabartiniu savo gyvenimu, nuolatiniu skubėjimu, bet ir sugebėjimu rasti laiko savo poreikiams.
    Kai buvo šilta ir jauku gulėti mylimojo glėbyje, ją užplūdo ir tamsios mintys.
    Baimės šešėlis, kad viskas vėl gali baigtis, kai nueita dar toliau nei anksčiau, ją trikdė ir vertė drebėti ramybę atradusią širdį.
    Bet šiltas ir vyriškas Edvardo glėbys greitai nuvyjo blogas mintis ir vėl grąžino prie ką tik įvykusios nuostabiausios nakties.




                                          28skyrius


    Rugpjūčio 25-oji. Daugeliui žmonių ši diena tebuvo eilinė diena, kuomet reikėjo skubėti į darbą, vykti į verslo keliones. Kas nors šią dieną gimė, mirė, kiti prisipažino meilėje, dar kiti nutraukė santykius, o Marija tiesiog rinko telefono numerį, kad galėtų pasveikinti Emilį su gimtadieniu.
- Kuo nuoširdžiausiai sveikinu su gimtadieniu! Būk laimingas, - Marija lyg žirniais į sieną pabėrė savo sveikinimą ir laukė Emilio atsakymo.
- Koks netikėtumas, labai malonu, - jo balsas skambėjo taip pat švelniai kaip ir anksčiau.
- Tiesiog pasveikinau ir tiek.
- Gal norėtum atvykti į mano gimtadienio vakarėlį?
- Aš Londone, man stiuardesių kursai, - atrodė, kad griūna dar viena apsauginė Marijos siena nuo ašarų...
- Bet juk šiandien penktadienis, galėtum atskristi savaitgaliui.
- Gerai, pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.
    Vos baigusi pokalbį, Marija iškart paskambino į Londono oro uostą ir užsisakė bilietą artimiausiam skrydžiui į Vilnių.
    Devintą valandą, vakare, ji jau sėdėjo lėktuve ir kruoščiai dažėsi, norėdama sutaupyti laiko ir iškart vykti pas Emilį.
    Jai buvo keista, kad jis ją pakvietė į gimtadienį, ko nebuvo daręs ištisus dvylika metų. Bet praeitis jai buvo nebesvarbi, ji norėjo susikurti ateitį su Emiliu ir nors kartą rimtai pasistengti dėl jo.
    Aurelijos bute Marija jai paliko raštelį, kad išvyksta ir nesijaudintų dėl jos, nors žinojo, jog taip nebus, nes ji žadėjo su Edvardu savaitgalį praleisti prie jūros.
    Lėktuvas nusileido lengvai ir ramiai, todėl Marija galėjo lengviau atsikvėpti ir nuvyti savo baimę dėl neišsiskleidžiančių lėktuvo ratukų.
    Į namus, nuo oro uosto, važiavo su taksi, nors žinojo, kad toks transporto priemonės pasirinkimas gerokai suplonins jos piniginę.
    Kai pasiekė Emilio namus buvo gerokai po vidurnakčio, tačiau nebuvo jokių vakarėlio požymių, tik aplinkui viską gaubianti tamsi naktis ir bauginanti tyla.
    Nešina mažu lagaminėliu, ji užlipo į antrą aukštą, paspaudė durų skambutį ir laukė. Netrukus duris atvėrė Emilis, beveik pusnuogis ir apsimiegojęs.
- Užeik, jau maniau nesulauksiu tavęs, - jis paėmė Marijos lagaminėlį ir nutipeno paskui ją.
- O kur vakarėlis? – Marija apžvelgė kambarį, tačiau nebuvo jokių požymių, kad vyko linksmybės.
- Aš šiek tiek pamelavau tau, - Emilis nuleido galvą žemyn ir bijojo pažvelgti į Mariją.
- Ir koks buvo melavimo tikslas?
- Kad tu atvyktum pas mane.
- Na, atvykau, ir ką? – Marijos veide matėsi nuovargis, todėl norėjo kuo greičiau eiti miegoti.
- Tai gal baikime apsimetinėti? – Žaibišku greičiu jis prilėkė prie Marijos, apkabino ją ir pridūrė: - Nejaugi, iki šiol nesupratai, jog myliu tave?
- Supratau, bet tik dabar, kai tai išgirdau iš tavo lūpų, o ne iš kitų.
    Jie persimetė vienas su kitu šiltais žvilgsniais, Emilio rankos buvo apsivijusios mylimosios liemenį, o Marija vos vos priglaudė savo rankas prie jo.
- Jaučiuosi keistai. Atrodo, pagaliau turiu tai, ko norėjau – tave, bet tai manęs nedžiugina, kaip tikėjausi, - ji išsilaisvino iš Emilio glėbio ir nuėjo prie lango.
- Aš nesuprantu tavęs, - jis tik gūžtelėjo pečiais.
- Per lengvai atsidūrėme vienas kito glėbyje.
- Tu norėjai, kad aš pirmasis prisipažinčiau meilėje, taip ir padariau, - Emilio šypsena buvo kupina ironijos.
- Iš kur sužinojai?
- Kalbėjausi su Aurelija.
- Ak, taip, visai pamiršau, kad ji visad kišasi ne į savo reikalus.
- Ji tau norėjo tik padėti. Kodėl tu pyksti? – Emilis bandė prieiti arčiau Marijos, bet ji tik atstūmė jį.
- Nes esu egoistė kalė, kuri tik verkia ir dejuoja, kaip viskas blogai, nors per nago juodymą nesistengia, kad būtų geriau.
    Marija net pati ėmė juoktis iš to, ką pasakė. Ji stovėjo savo mylimojo tėvų bute, žvelgė jam į akis, prieš minutėlę buvo jo glėbyje, sulaukė iš jo meilės prisipažinimo, bet vistiek kaltino visą pasaulį, jog viskas blogai.
    Kartais moterų neįmanoma suprasti. Kartais pati didžiausia problema joms būna, kai turi keletą spintų drabužių, tačiau vistiek skundžiasi, jog neturi, ką apsirengti.
    Prieš eidamos į pasimatymą jos mažiausiai šimtą kartų save nužvelgia dideliame veidrodyje, jog įsitikintų, kad atrodo geriau negu storulė kaimynė iš gretimo buto.
    Jos kruopščiai skaičiuoja kalorijas ir stengiasi nevalgyti riebių pyragaičių, tačiau, kai jų simpatija neatkreipia į jas dėmesio, jos iškart skuba prisikimšti to paties pyragaičio, kurio vengė ištisas savaites.
    Moterys būna irzlios, piktos, laimingos, pavydžios, išdidžios, meilios ir švelnios, nepasidažiusios, apsiverkusios, besišypsančios, apkūnios, lieknos...
    Bet vyrai vistiek jas myli...




                                                          29skyrius


- Ačiū už puikų savaitgalį, - Marija stovėjo oro uoste apsikabinusi Emilį.
- Tokių savaitgalių bus dar daug, - pabučiavęs Marijos lūpas, jis pridūrė: - Tau laikas eiti, pavėluosi.
- Nenoriu išskristi..., - iš Marijos akių pasipylė krūva ašarų.
- Po mėnesio pasistengsiu atskristi į Londoną.
- Gerai, lauksiu tavęs.
    Abu nemėgo atsisveikinimų, nes tai jiems reiškė pabaigą. Jie neapsikabino vienas kito, nepabučiavo ir nepasakė,, myliu tave“. Visiems šiems dalykams jie turėjo visą savaitgalį, todėl dabar tų poros minučių būtų neužtekę visai meilei išreikšti.
    Jie tik pasakė vienas kitam,, iki“ ir nuėjo į skirtingas puses.
    Laimė, kuri dabar apsistojo jų gyvenimuose buvo žemiška ir paprasta. Nebuvo jokių įmantrybių, netikėtumų, siurprizų.
    O ir meilę jie išgyveno kitaip. Meilė jiems nereiškė prabangių vakarienių prestižiškiausiuoe miesto restoranuose. Jiems buvo sunku suvokti meilę, kaip tokį dalyką, kai mylimasis savo draugei ar žmonai kas vakarą dovanoja gėlių.
    Meilė jiems buvo juokas, lakstymas per balas, mėtymasis pagalvėmis. Tai buvo jausmas, kai tavo oda kvepėjo mylimuoju. Kai nusišypsai ir tau atsako tuo pačiu. Arba tiesiog susikertantys žvilgsniai.
    Galbūt jų ką tik prasidėjusi draugystė buvo pašėlusi, naivi, nerūpestinga, tačiau jausmai buvo stiprūs ir rimti.
    Dvi su puse valandas, kol Marija skrido atgal į Londoną, galvojo tik apie Emilį ir jų prasidėjusią ilgai lauktą draugystę. Tai buvo pats geriausias savaitgalis, kokį ji kada nors patyrė.
    Šeštadienio dieną jie praleido prie ežero, mėgaudamiesi gamta, gulėdami ant žolės, stebėdami, kaip saulė grimzta į vandenį. Elgėsi kvailai ir vaikiškai, bet užtat netilo jų juokas.
    Ir štai, ji sėdėjo lėktuve, aplinkui zujo stiuardesės, už lango, pūkiniuose debesyse, bandė slėptis saulė, o Marijos širdis buvo kupina džiaugsmo ir liūdesio. Ji ėmė svarstyti galimybę mesti stiuardesių kursas, grįžti į Lietuvą ir būti su Emiliu. Po poros metų jis jau valdys savo tėvo verslą, visiems miesto gyventojams siūlys sporto reikmenis, grįžęs į namus ras tik mirtiną tylą, neplautus indus, paskubomis sumestus į kriauklę, duše nebus jokio moteriško kvapo, spintoje nesuras moteriškų liemenėlių, o naktimis šalia jo bus tik tuščia vieta, kol tuo metu Marija skraidys iš vieno Europos miesto į kitą, šypsodamasi keleiviams ir tenkindama jų norus.
    Ne, Marija nenorėjo tokio gyvenimo, jai buvo baisu net įsivaizduoti tai. Begalinis noras būti kartu su mylimuoju, ją ėmė versti atsisakyti kitos didžiausios svajonės. Be to, juk ji po mažiausiai penkerių metų susilauktų kūdikio, o tai reikštų, kad jos, kaip stiuardesės, karjera būtų baigta.
    Londono oro uoste ją pasitiko dar viena įsimylėjėlių porelė – tai Aurelija su Edvardu.
- Kaip sekėsi kelionė? – Edvardas paslaugiai paėmė Marijos tą patį mažą lagaminėlį, su kuriuo ji skrido pas Emilį.
- Nuostabiai.
    Edvardas nuvežė merginas į Aurelijos namus ir ten jas paliko, o pats atsisveikinęs su Aurelija nuvyko į savuosius namus.
- Taigi, ką veikėte? – Aurelija užkaitė elektrinį virdulį.
- Linksminomės.
- Skamba smagiai, kiek kartų?
- Kvailele, aš ne apie seksą kalbėjau, o apie savaitgalį gamtoje, - Marija metė rūstų žvilgsnį Aurelijos link.
- Tu buvai gamtoje? Su aukštakulniais? – Aurelijai tai atrodė didžiausias stebuklas.
- Nesišaipyk, beje, tai tu pakišai Emiliui mintį mane pasikviesti į Lietuvą.
- Aš tik pasikalbėjau su juo, - nekaltu žvilgsniu Aurelija nužvelgė tiesiog naujai atgimusią Mariją.
- Tau nereikėjo kištis...
- Jeigu būčiau nesikišusi, tai dabar tu sėdėtum apsikrovusi popierinėmis nosinaitėmis, įsikniaubusi į pagalvę, užtinusiomis akimis ir verkšlentum, kad negali be jo gyventi. Ar to tu norėjai?
- Ne, bet būčiau susitvarkiusi ir pati, - Marija atrodė išsekusi po ilgos kelionės ir norėjo tik nugrimzti į saldų miegą.
- Taip, tu tikrai būtum susitvarkiusi... Galbūt, tik po dešimties metų per klasės susitikimą jam būtum pažvelgusi į akis, - ant stalo padėjusi du puodelius, Aurelija pripylė į juos karšto vandens ir įmerkė du arbatos maišelius.
- Būčiau pasistengusi, kad tai būtų įvykę anksčiau.
- Na, pasistengiau aš, o dabar padėkok man ir mėgaukis laime su juo.
- Ačiū, - Marija apkabino Aurelija ir pagaliau jautėsi beprotiškai laiminga.
    Likusį neilgą vakarą jos kalbėjosi apie jų brangiuosius vaikinus, apie savo ateitį, juokavo ir krykštavo kaip senais laikais. Gyvenimas akimirksniu pavirto į pasaką, kurioje visi laimingi. Marija pasikalbėjo su Aurelija apie savo studijų nutraukimą ir galutinai apsisprendė. Jos abi buvo įsitikinusios, kad taip bus geriau.
    Taigi, kitą dieną Marija nuvyko į paskaitas, bet patraukė tiesiai pas vadovą.
- Aš noriu nutraukti savo kursus, - kai tai pareiškė, ji sėdėjo minkštoje kėdėje, priešais direktorių.
- Dėl kokios priežasties? – suradęs Marijos duomenų aplankalą, jis klausiamu žvilgsniu pažvelgė į Mariją.
- Asmeninės problemos.
- Pasirašykite štai čia, - direktorius parodė su rašikliu vietą, kur Marija turėjo pasirašyti ir pridūrė: - Po kelių valandų mes jus išbrauksime iš būsimų stiuardesių sąrašo.
- Ačiū, ir atleiskite, už sugaištą jūsų laiką, - ji nusišypsojo, paspaudė direktoriui ranką ir išėjo.
    Visi Marijos daiktai buvo tvarkingai sudėti į du lagaminus. Po penkiolikos valandų ji vėl turėjo išskristi, tik šįkart ilgam. Ji nežinojo, ką darys Lietuvoje ir ar išvis, ką nors darys. Norėjo būti tik su Emiliu ir atsiimti už sugaištą laiką, kai nebuvo kartu.
    Už daugybę pastarųjų įvykių įvykusių jos gyvenime, Marija galėjo padėkoti tik Aurelijai. Kadangi abi pagaliau mėgavosi gyvenimu su savo gyvenimo meilėmis, nusprendė bent trumpam prisiminti senus laikus ir prieš išvykstant Marijai nueiti į klubą.
    Jos atrodė seksualiai ir gundomai, tačiau paliko pakankamai vietos vyrų fantazijai. Nors abi jau turėjo antrąsias puses, vistiek nemanė liautis džiuginti kitų vyrų akis. Tegul miršta iš pavydo, kad mūsų neturi, - toks buvo jų dabartinis devizas.
- Mes negalime per ilgai užsibūti čia, po dešimties valandų aš išskrendu, - kaip visada prieš ką nors darydama, Marija įžvelgdavo tik blogąsias puses.
- Na, mes pabūsime čia trejetą valandėlių ir galėsi skristi į Lietuvą.
    Draugės pasiėmė po taurę kokteilio ir žvalgydamosios laisvo stalelio, lingavo vienu ritmu su trankia muzika. Bet Aurelijos judesiai sulėtėjo, rankos sustingo, o akys įsmigo į vieną vaikiną. Ji nebuvo įsitikinusi, kad ten tikrai buvo jis, bet veido bruožai, kūno sudėjimas buvo labai panašūs.
- Ar matai tą vaikiną? – Aurelija pasisuko į Marijos pusę.
- Taip, matau.
- Manau, kad tai Ian.
- Gal juokauji? – Marija tik nusistebėjo ir toliau šoko.
    Bet Aurelijai nereikėjo daugiau laužyti galvos ar tai tikrai Ian. Jis baigė šokti ir pasisukęs pastebėjo Aureliją, gurkšnojančią kokteilį. Lėtu žingsniu jis ėjo Aurelijos ir Marijos link, o veidas švytėjo didele šypsena.
- Koks netikėtumas! Ką čia veiki? – Ian žiūrėjo į Aurelija susižavėjimo kupinu veidu ir negalėjo atitraukti nuo jos akių, netgi nepastebėjo Marijos.
- Kaip matai, aš čia ne viena, o su drauge. Koks nemandagumas, - Aurelija metė piktą žvilgsnį į Ian.
- Atsiprašau, panele. Aš esu sužavėtas Aurelijos grožiu. Beje, malonu susipažinti, aš Ian, - Ian pažvelgė į Mariją, kuri, pasirodo, irgi nenusileido grožiu Aurelijai.
- Aš Marija, taip pat malonu susipažinti. Na, aš einu, paliksiu jus vienus, - Marija padėjo savo taurę ant baro.
- Ne, niekur tu neini. Kartu atėjome, kartu ir išeisime, - neleisdama Marijai išeiti, Aurelija sučiupo jos ranką ir įnirtingai suspaudusi laikė.
- Aš tik prisėsiu prie gretimo staliuko. Beje, tai tavo gerbėjas, o ne mano, - Marija nusišypsojo ir išsilaisvino iš Aurelijos rankų.
- Marija! – Iš Aurelijos lūpų pasklido pyktis ir įniršis, kad paliko ją vieną su tuo vyruku.
    Ian tik stebėjo Aureliją, iš kurios vis sklido įniršis ir pyktis ant Marijos. Jai buvo visiškai nesvarbu, kaip tuo metu ji atrodė. Vienintelis noras buvo išspardyti Marijai subinę, kad taip storžieviškai pasielgė ir paliko ją vieną su tuo įkyriu kiniečiu. Beje, po pirmo ir paskutinio jų pasimatymo, kai Ian padovanojo Aurelijai gėlių, ji daugiau nebesiteikė su juo susitikti, nors jis skambino jai į mobilųjį kasdien, kviesdamas dar vienam pasimatymui. Tačiau Aurelija buvo užsispyrusi kaip ožka, be to, tuo metu buvo per daug užsiėmusi savo darbu ir mintimis apie Edvardą, kad eitų į pasimatymą su Ian.
- Na, tai kaip sekasi? – Ian nutraukė Aurelijos mintis.
- Gerai, sakyčiau, labai puikiai, o tau?
- Prieš tris dienas buvo mano gimtadienis.
- Ooo, sveikinu, nors pavėluotai, bet vistiek, - Aurelijos žodžiai buvo šalti it ledas.
- Gimtadienis būtų buvęs daug nuostabesnis, jeigu tu būtum atėjusi.
- Tu manęs net nekvietei.
- Bet tu neatsakei į mano skambučius! Aš tau skambinau visą mėnesį, kiekvieną dieną, rašiau žinutes, bet tu tylėjai, - jo balse girdėjosi nusivylimas ir skausmas.
- Ian, aš tau nesuteikiau jokių vilčių, kad mes galėtume būti kartu ar sėkmingai toliau susitikinėti. Tai, kad mes susitikome Manto vestuvėse buvo klaida, - Aurelijos ranka palietė Ian pečio. – Aš turiu vaikiną. Mano pirmoji gyvenimo meilė vėl pasirodė mano gyvenime ir šįkart negaliu jo paleisti.
- Bet mes galėtume būti tiesiog draugais, - atrodė, kad Ian galėtų nors ir Aurelijos kojas išbučiuoti, kad tik galėtų ją matyti.
- Tu tikrai šaunus vaikinas. Dėmesingas, romantiškas, na, gal per daug įkyrus, bet esi tikrai nuostabus. Žinau, jog tikrai surasi merginą vertą tavęs, - ji nuėmė savo dailią ranką nuo jo peties ir jau buvo pasiruošusi eiti, bet išgirdo Ian klausimą.
- O tavo draugė? Ar ji laisva?
- Ne, mes abi turime vaikinus, - tas klausimas Aureliją įsiutino daug labiau negu Marijos išėjimas. Pasirodo, kad Ian buvo tikras stuobrys, nes vos sužinojęs, kad Aurelija turi mylimąjį, ėmė klausinėti apie jos draugę. Koks storžieviškumas!
    Ji nebenorėjo girdėti daugiau nei vieno žodžio iš Ian. Tiesiog padėjo savo taurę ant baro, kaip tai padarė Marija ir išdidžiu žingsniu nuėjo ten, kur sėdėjo draugė.
- Pasikalbėjote? – Marija sėdėjo rami ir nerūpestinga.
- Jis didžiausias kvailys esantis šioje žemėje. Sugadino mūsų vakarą, eime iš čia.
- Ką jis pasakė tokio, kad esi tokia įniršusi?
- Kai pasakiau, kad turiu vaikiną, jis paklausė ar ir tu užimta, - kad ir kaip Aurelija stengėsi nesidairyti ir dar kartą pažvelgti į Ian, vistiek akys trumpam užkliuvo už jo tamsių pašiauštų plaukų.
- Sakyčiau, jis visai linksmas, - Marijai tai atrodė linksma ir ji žinojo, jog jeigu dabar nedraugautų su Emiliu, pultų  į Ian glėbį...
- Eime iš čia. Linksmybes baigsime pas mane namuose.
    Ir jos išėjo, palikusios linksmybes pačiame įkarštyje. Išsikvietusios taksi jos važiavo naktinėmis Londono gatvėmis ir mėgavosi paskutinėmis valandomis praleidžiamomis kartu. Nei viena nežinojo, kada dabar vėl teks susitikti. Gal po mėnesio, gal lapkritį per Marijos gimtadienį, o gal tik po pusmečio... Abi buvo laimingos, beprotiškai įsimylėjusios ir mylimos, turėjo tai, apie ką taip ilgai viena kitai svaičiojo, dėl ko viena kitą guodė ištisas valandas. Ir tikrai žinojo, kad jokie mylimieji joms nesutrukdys vėl mergaitiškai pasikalbėti, pakikenti ar įsikniaubus į pagalvę verkti. Jos abi turėjo tiek daug bendro, tiek daug tų pačių išgyvenimų ir patirties.
    Tai buvo ilgas vakaras ir naktis, kai jos šventė. Kėlė šampano sklidinas taures už savo laimę. Ir draugystę, žinoma.




                                                      30skyrius


- Kelias pas tave buvo toks ilgas. Maniau, kad tu niekada nebūsi su manimi, nelaikysi mano rankos, nesiglausiu tavo glėbyje ir nejausiu tavo lūpų skonio, - jie gulėjo lovoje, apsikabinę, kol Marija bandė visiškai atverti savo širdį Emiliui.
- Taip, buvo visko. Ir tie ilgi metai, kai tik aš mylėjau, o paskui Aurelija, Tomas...
- Kodėl pasibučiavai su Aurelija? – Marija tryško noru viską išsiaiškinti.
- Buvau kvailys, maniau, kad man pavyks atsipalaiduoti kitos merginos glėbyje, bet, pasirodo, klydau. Be to, maniau, kad galėčiau su ja susidraugauti ir taip daugiau sužinoti apie tave, - Emilio balsas buvo tarsi harmoninga melodija.
- Kaip matau, tau pasisekė.
- Bet įskaudinau tave.
- Aš nemoku ilgai pykti, viską atleidžiu ir, turbūt, dėl to labai kenčiu, - tai buvo tikra tiesa. Marija buvo per daug gera, kad pyktį savo širdy laikytų ilgiau negu pora dienų.
- Nepaisant visko, pagaliau mes kartu. Tai pats geriausias dalykas.
    Bučinys. Susipynusios rankos. Plazdančios širdys. Ir jie jau buvo sujungti jų sąjungininkių – meilės ir aistros. Tai buvo antrasis kartas, kai jie mėgavosi vienas kitu taip intymiai. Bet jiems to nereikėjo kaip oro, kad egzistuotų. Tam pirmenybės jie neteikė. Emilis nebuvo toks reiklus kaip Eimantas, o ir Marija su Eimantu mylėjosi vos ne kiekvieną naktį tik todėl, jog nebuvo kitos išeities. Nebuvo kito vyro, su kuriuo ji būtų pasijautusi tokia geidžiama. Bet dabar ji buvo su Emiliu ir jokie kiti vyrai jai nebebuvo reikalingi.
    Anksti ryte karštai pabučiavusi Emilio lūpas, Marija nuėjo į dušą, paleido pačią stipriausią vandens srovę ir mėgavosi krintančio vandens garsais. Jau dvi dienas ji buvo Lietuvoje, tačiau niekaip nerado laiko mintims apie jos tolimesnį gyvenimą. Metusi stiuardesės kursus ji jautėsi laiminga, nes daugiau laiko galės praleisti su Emiliu, tačiau tai padariusi, nežinojo, kur eiti toliau. Ji nusprendė pasikalbėti apie tai su Emiliu.
- Brangusis, ko norėtum pusryčių? – Kai Marija grįžo iš dušo, ji prisėdo prie Emilio, kuris vis dar gulėjo.
- Kavos ir sumuštinių.
    Emilis apsikabino Mariją ir ji įgriuvo į lovą. Ji kvatojosi kaip maža mergaitė, o Emilis nenustojo jos kutenti. Abu atrodė kaip vaikai susipešę dėl kokio nors žaislo. Emilis suvėlė Marijos plaukus ir ji atrodė tartum raganaitė, įsisupusi į gėlėtą patalynę.
- Mes elgiamės kaip vaikai, - kai baigėsi jų linksmybės, jie tiesiog gulėjo ant grindų, prie pat lovos.
- Ar tai blogai? – Emilis buvo išsišiepęs iki ausų.
- Ne, bet mes nebe vaikai.
- Nejaugi visada būsi rimtuolė? – Jo žvilgsnis buvo veriantis ir gundantis.
- Tikrai ne, - Marija papurtė savo galvą ir vėl ėmė kikenti lyg maža mergaitė.
    Jie pavalgė kuklius pusryčius, Emilis nuėjo į dušą, o tuo tarpu Marija nurinko indus nuo stalo, išplovė juos ir apsirengė. Ji jautėsi tarsi tikra namų šeimininkė, nors ji su Emiliu buvo apsistojusi jo nuomuojamame bute, Vilniuje. Staiga jos galvoje ėmė kirbėti mintys apie jų su Emiliu vestuves, kada jis jai pasipirštų, kokios būtų jų vestuvės, kur jos vyktų. Ne, mes draugaujame tik keletą dienų, negaliu kolkas galvoti apie tai, - Marija papurtė galvą ir nuvijo tokias mintis į šalį.
- Taigi, ką planuoji veikti toliau? – Emilis paklausė, kai jie vaikštinėjo po Vilniaus senamiestį.
- Nežinau, gal susirasiu kokį nors darbą, - Marijos delnas buvo pasiklydęs Emilio šiltame delne.
- Galėtum padirbėti mano tėčio įmonėje, jam trūksta vienos darbuotojos.
- Tikrai? Juk tai nuostabu! – Ji šiek tiek pasistiebė, kad galėtų pasiekti Emilio veidą ir pakštelėjo jam į lūpas.
- O kur žadi stoti kitą rudenį?
- Gal į turizmą.
    Vaikštinėdami gatvėmis, jie kalbėjosi apie būsimą Marijos darbą, taip pat apie prasidėsiančias vadybos studijas, kurios Emiliui tapo antru dalyku po Marijos. Nors jie buvo dar labai jauni - Emiliui vos buvo sukakę devyniolika, o Marija tik lapkričio mėnesį mėgautųsi devyniolikmetės statusu, visgi jie buvo pakankamai suaugę ir savarankiški. Jie jautė atsakomybę už savo gyvenimus, studijas, būsimus darbus, kruopščiai planavo savo dienas bent metams į priekį, tačiau meilė jiems šiek tiek sujaukė planus.
    Marija, pradėjusi draugauti su Emiliu, metė stiuardesių kursus, nes, kaip ir visada, jos gyvenimui diktavo širdis, o ne protas. O Emilis tapo kitoks. Kadaise jis buvęs vėjavaikis vaikinas, visuomet kupinas pokštų, tačiau po devynioliktojo gimtadienio ėmė labiau rūpintis savimi ir artimaisiais, gyvenimas jam tapo ne tik linksmybėmis, bet ir savo paties išbandymu, kuomet, net ir sunkiausiomis akimirkomis, nevalia pasiduoti.
    Ir ta aistra gyvenimui, bei vienas kitam, jungė juos, kad ir kokie jie skirtingi buvo.
    Į Emilio nuomojamą kuklų butą jie sugrįžo, kai saulė jau leidosi mėlynu dangumi. Nuovargis, pavargusios pėdos, vėsaus vėjo nugairinti veidai – tai buvo viskas, ką prabėgusi diena jiems paliko. Na, žinoma, taip pat nepagailėjo kelių saldžių bučinių, šiltų delnų, svaigių žvilgsnių ir nei iš šio, nei iš to užplūstančių laimės akimirkų.
    Naktis užvertė dar vieną jų bendros dienos puslapį. Svaigios, saldžios, meilės kupinos dienos puslapį. Ir, atrodo, Emilio ir Marijos gyvenimas ėmė panėšėti į pasaką...




                                                        31skyrius


    Ruduo skaičiavo jau antrąjį savo mėnesį. Ant medžių beveik nebebuvo pageltusių lapų, dauguma jų mėtėsi miesto gatvėse, kelių pakelėse arba jau buvo tvarkingai sukrauti į krūveles.
    Vėjas su kiekviena diena darėsi vis šaltesnis ir žvarbesnis, o žmonės savo spintose ėmė ieškoti šiltesnių megztinių, vilnonių šalikų ir dailių kepurių.
    Marija baigė dar vieną darbo dieną savo naująjame darbe. Jau penketą savaičių ji siūlė žmonėms sporto reikmenis, taip padėdama Emilio tėvams.
    Emilis buvo ką tik grįžęs iš paskaitų ir gurkšnojo karštą arbatą.
    Vienas kitą jie matydavo tik savaitgaliais, kai Emilis iš Vilniaus grįždavo į savo gimtuosius namus pas tėvus ir Mariją. Savaitgaliai mylimiesiams prabėgdavo lyg trumpa akimirka, kurios jie nespėdavo įsirašyti į savo atmintį. Kas vakarą jie palinkėdavo vienas kitam labos nakties, tačiau tik mobiliuoju telefonu. Žinoma, meilė per atstumą kartais jiems suteikdavo pagrindą liūdnoms mintims, tačiau vienas kitam apie tai neišsiduodavo. Abu susitaikė su ta mintimi, kad mažų mažiausiai metus teks prisitaikyti prie tokio gyvenimo.
    Artėjo Marijos gimtadienis. Žvarbus lapkričio oras, smarkūs lietūs, apniukęs dangus jiems nesutrukdė linksmai nusiteikti Marijos šventei, nes jos gimtadienį jie nusprendė atšvęsti Londone, pas Aureliją.
- Mieloji, aš nemanau, kad savaitgaliui prireiks tiek daug drabužių, - Emilis buvo pas Mariją namuose, kai ji krovėsi savo lagaminą.
- Bet mes važiuojame į Londoną švęsti mano gimtadienio! – Marija niekad nesuprato, kaip vyrai ruošdamiesi net ir į dviejų dienų kelionę, viską sutalpindavo į mažą kuprinėlę.
- Juk vykstame ten tik savaitgaliui. Nebūtina įsidėti tris poras aukštakulnių batelių, keturias palaidines...
- Mes juk eisime į klubą, - ji vis bandė į lagaminą įgrūsti dar vieną palaidinę, tačiau veltui.
- Vienam vakarui klube reikia tuzino drabužių?
- Na, šie juodi bateliai, - Marija pasirausė lagamine ir ištraukė vieną juodą batelį. – Tiks prie šilkinės palaidinės. O visi kiti drabužiai, - ji vėl grūdo batelį į lagaminą. – Visų kitų rūbų gali irgi prisireikti.
- Marija! – Emilis sušuko ir tai tarsi pažadino ją. – Tau nereikia šitiek rūbų vienam vieninteliam savaitgaliui. Juk ne į mados paradą važiuoji.
- Puiku, jeigu manai, kad tavo mergina turi būti apsileidėlė ir vaikščioti apsirengusi tais pačiais drabužiais kelias dienas, žinok, gali jau eiti ieškoti kitos merginos, nes aš ne tokia, - Marija bandė rėkti, bet gerklę užgniaužė pykčio ašaros.
- Aš taip nesakiau. Tiesiog tu gaišti mūsų ir taip brangų laiką, nes mes jau turėtume eiti iš namų.
- Tuomet, ko lauki? Skrisk vienas! O aš liksiu čia...
- Brangute, imk tuos drabužius, tik paskubėk, nes laiko turime nedaug, - Emilis pabučiavo Marijai į kaktą ir ėmė kišti jos palaidinę į lagaminą.
    Tai buvo pirmasis jų barnis. Dauguma pasakytų, kad ginčytis dėl tokių menkniekių tikrai neverta, bet tai negaliojo Marijai. Ji visada per daug imdavo į širdį kiekvieną kandų žodį, piktą pastabą ar rūstų žvilgsnį. Tokie dalykai ją labai lengvai galėdavo privesti prie ašarų, o jeigu ji tuomet būdavo tarp daugybės žmonių, tiesiog užgniauždavo savo ašaras viduje ir pravirkdavo tik tuomet, kai likdavo viena.
    Visiškai nieko vertas barnis buvo užmirštas, kai tik mylimieji nusileido Londono oro uoste. Londonas juos pasitiko stipriu lietumi ir šaltu oru. Jie pasiėmė Marijos didžiulį bagažą, prikimštą jos drabužių ir keliomis lauktuvėmis Aurelijai su Edvardu.
- Ak, kaip aš tavęs pasiilgau, - Aurelija vos pamačiusi Mariją iškart puolė į jos glėbį.
- Aš taip pat! Gyvenimas lekia nepastebimai, ar ne? – Dailiu Marijos veideliu riedėjo ašaros, tačiau jos buvo ne liūdesio, o džiaugsmo ašaros.
    Pasimėgavusios draugišku apsikabinimu, draugės supažindino savo mylimuosius. Visi keturi jie atrodė kaip puiki komanda, o merginos paslapčiomis tikėjosi, kad vaikinai taps tokiais pačiais gerais draugais kaip ir jos pačios.
    Kai jie atvyko į Aurelijos namus, laikrodis rodė vidurdienį. Prieš akis jie turėjo beveik visą penktadienį, ilga šeštadienį ir šiek tiek liūdnesnį sekmadienį, nes vakare Marija su Emiliu turėjo išskristi atgal į Lietuvą.
    Penktadienio vakaras nusimatė puikus ir linksmas, nes ketveriukė, pasipuošusi šypsenomis veide, patraukė į geriausią Londono klubą. Merginos, nieko nelaukusios, iškart užsisakė po kokteilį, o vaikinai, vos per kelias valandas artimai susibičiuliavę, užsisakę po stikliuką degtinės.
    Išmušus vidurnakčiui, jie ėmė šėlti kaip reikiant. Alkoholis nebebuvo reikalingas, nors jie ir taip išgėrė vos porą taurelių. Muzika judino jų kūnus, seksualūs judesiai iškėlė į paviršių aistringas mintis, o nuo visų draugų visą naktį nedingo šypsena.
    Marijos gimtadienio šūksniai nutilo tik šeštadienį ryte. Jie grįžo į Aurelijos namus ir pasitiesę lovose užmigo. Nubudo tik baigiantis šeštadienio dienai.
    Labiausiai dėl savo galvos skausmų dejavo Edvardas, kuris buvo nepratęs iškart sugerti tris stikliukus degtinės. Emilis išvis nesiskundė, o Marija su Aurelija išgėrė vaistų ir buvo vėl kaip naujai atgimusios.
    Merginos mylimiesiams paruošė sumuštinių, kol tuo tarpu jie kalbėjosi apie mašinas, krepšinį ir, žinoma, apie savo mylimąsias.
- Kada apsigyvensite kartu? – Kol Aurelija plovė indus, Marija sėdėjo prie stalo ir gardžiavosi draugės keptais sausainiais.
- Po kelių savaičių. Manau, jog šį butą parduosiu arba kam nors išnuomosiu, o pati persikelsiu pas Edvardą.
- O kaip vestuvės? Ar jis dar nepasipiršo? – Marijos smalsumas buvo begalinis.
- Ne, ir visiškai apie tai nekalbėjome. Žinai, mes niekur neskubame. Juk draugaujame vos tris mėnesius, be to, dar reikia kartu pagyventi bent pusmetį, o tada galvoti apie vestuves.
- Tu atrodai daug rimtesnė negu anksčiau.
- Nejuokauk, - Aurelija tik nusikvatojo ir, baigusi plauti indus, prisėdo prie stalo.
    Skrendant lėktuvu Marija visą laiką stebėjo Emilį, kuris buvo išblyškęs ir susirūpinęs. Ji nenorėjo per daug kištis į jo mintis, tačiau negalėjo daugiau žiūrėti į tokią susirūpinusią jo veido išraišką.
- Ar tu gerai jautiesi? – Marija suėmė Emilį už rankos.
- Taip taip... Man viskas gerai, - atsakė Emilis, nepasukdamas galvos.
- Tu atrodai įsitempęs.
- Aš tik galvojau, - Emilio balsas staiga tapo itin tylus. – Galvojau, kad mes esame laimingi...
- Bet tavo liūdnas veidas sako kitaip. Tu turi rūpesčių? – Marija tvirčiau suspaudė jo ranką.
- Ne... – jo balso tonas staiga tapo niūrus ir pavojingas.
- Juk aš matau, kad tau kažkas blogai.
- Na, gerai. Aš išgirdau, kaip tu su Aurelija kalbėjaisi apie kažkokį Eimantą.
- Tai tu dėl to toks liūdnas? – Marija nebežinojo ar imti kvatotis ar nutaisyti liūdnas akis.
- Tu mylėjaisi su juo, jūs draugavote. Vieną dieną draugavai su Tomu, o kitą jau su Eimantu.
- Ar tu pavydi? – Bandydama išspausti šypseną, Marija tik padarė kvailą grimasą.
- Tiesiog nemaniau, kad esi tokia... – Emilis nerado tinkamo žodžio Marijai apibūdinti, todėl ji pati užbaigė jo sakinį.
- Pasileidėlė.
- Na, aš nemanau taip.
- Taip, tu manai būtent taip. Be to, viską matau tavo veide, - atkirto Marija.
- Puiku! Žinok, aš tikrai manau, kad esi pasileidėlė ir, žinai, imu abejoti ar tikrai mane myli. Maniau, kad esi rimta ir subrendusi. Tu galėjai tiesiog prieiti prie manęs ir pasakyti, jog myli mane, bet ne, mylėjaisi su mano geru draugu, o paskui su dar kažkokiu vaikinu... Aš nusivyliau tavimi.
- Bet tai buvo, kai mes dar nebuvome pora! - Marija jautėsi tarsi gavusi šlapiu skuduru per veidą...
- Tai buvo išdavystė.
- Ar ne? Tai, gal aš turėjau laukti metų metus, kol meilė, kurią jaučiu tau, išnyks?
- Tu turėjai daugybę galimybių man prisipažinti meilėje, tačiau mėgavaisi kitų vyrų glėbiais, o dėl tavęs stengėsi Aurelija, - Emilio veidas tapo rūškanesnis.
- Netiesa. Po tos nakties, kai pirmąkart pasimylėjome, kitą rytą aš grįžau prie tavo buto durų, laukiau tavęs keletą valandų, bet tu taip ir nepasirodei.
- Tu tiesiog nenori pažvelgti tiesai į akis! Manai, kad tau viskas bus atnešta ant padėkliuko... Kartais tu tokia..., - Emilis ir vėl nespėjo užbaigti sakinio.
- Kalė. Taip, aš kalė. Esu savanaudė egoistė, manau, kad gyvenimas man viską suteiks be jokių pastangų. Ir taip, aš klystu. Ir, žinai, nežinau, ką veikiu čia, šiame lėktuve, su tavimi.
    Marijos akyse susitvenkė krūva mažyčių ašarų, mintyse įsmigo Emilio žodžiai. Deja, šįkart Marijai teko pripažinti, kad viskas, ką jis sakė buvo tiesa. Bet ji nebuvo iš tų, kuri taip imtų ir pripažintų tai. Ji mėgo ginčytis ir neigti tiesą, kol galų galiausiai tiesa tapdavo tokia akivaizdi, jog ji imdavo ir pripažindavo.
    Netrukus lėktuvas nusileido Vilniuje ir jų kelionė buvo baigta. Jie nepratarė vienas kitam nė žodžio, Marija pasiėmė savo lagaminą ir išėjo. Emilio niekur nesimatė, todėl ji išėjo į lauką ir išsikvietė taksi.
    Manė, kad sugebės sulaikyti ašaras, tačiau klydo... Nejuto nei pykčio, nei nuoskaudos, tik kažkodėl širdyje buvo negera... Emilis pasakė tiek daug. Tiek daug tiesos, kad Marijai neliko nieko kito, kaip tik pripažinti tai. Tačiau, atbula ranka nusibraukusi ašaras, Marija dairėsi pro lekiančio automobilio langus ir galvojo, kad galbūt vyks į Airiją, pas savo šeimą. Norėjo atsiplėšti nuo Emilio ir juos siejančių jausmų...




                                                        32skyrius


- Sesute, gal galėtum paduoti tą pipirų indelį? – Marijos sesuo ištiesė ranką.
- Taip taip, - ji paėmė nuo tolimesnės spintelės indelį ir padavė savo seseriai.
- Ar dar ilgai žadi pas mus būti?
- Dar savaitę, - Marija Airijoje viešėjo jau keturias dienas, tačiau vis dar jautė nuoskaudą dėl Emilio žodžių.
    Nuo to laiko, kai jie susiginčijo, prabėgo  keturios dienos, o Marija nieko negirdėjo apie Emilį. Nei jos mama, nei sesuo su vyru nežinojo, dėl kokios priežasties ji atvyko į Airiją. Jie net neįtarė, kad Marija draugauja su Emiliu, kurį gerai pažinojo jos šeima. Jai buvo labai sunku nuslėpti ašaras ar liūdną veidą, kai aplink vis sukiojosi šeima, tačiau šiaip ne taip įstengė apsimesti laiminga.
    Viskas, ko ji norėjo – tai ramiai atsiriboti nuo Lietuvos ir Emilio. Puikiai žinojo, jog įvykęs barnis tik laikinas dalykas, tačiau Emilio žodžiai buvo beprotiškai teisingi ir jie ją supurtė iki širdies gelmių. Ne vienas žmogus jai sakė, kad ji dažniausiai nesistengia dėl savo artimųjų, bet ji atkakliai prieštaravo tokiai tiesai. Ir tik vienintelio Emilio žodžiai privertė ją labiau susimąstyti dėl savo poelgių.
    Marija išėjo pasivaikščioti į miestą, galbūt nusipirkti keletą naujų suknelių ar naujus batus.
    Įėjusi į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ji išvydo kelias dešimtis tobulai sukabintų drabužių, o ant stiklinių lentynėlių rikiavosi įvairiausių spalvų ir formų batai. Širdyje atgimė seniai pažįstamas jausmas, kai vos įžengus į drabužių parduotuvę, akys ima nevalingai ieškoti tinkamos suknelės ar palaidinės.
    Marija grakščiai patraukė artimiausiai pakabintų suknelių link ir ėmė kiekvieną įdėmiai apžiūrinėti. Jos visos buvo dailios, gėlėtos ir vienspalvės, ilgos ir trumpos, tiesiog buvo tobulos!
    Tikriausiai parduotuvėje nebuvo nė vienos suknelės, kuri Marijai būtų nepatikusi. Keletą suknelių ji stvėrė į glėbį ir, nusinešusi į matavimosi kabiną, pasimatavo. Iš dešimties suknelių, kurias ji pasimatavo, Marija išsirinko šešias tobulai tinkančias jos lieknai figūrai.
    Ji sumokėjo už tas sukneles nemažą krūvelę eurų, tačiau dėl to nesigailėjo, nes tai jai padėjo atsipalaiduoti.
    Marija ėjo iš vienos parduotuvės į kitą, kiekvienoje atrasdama ką nors tobulo ir fantastiško, deja, pinigų dar keliolikai suknelių ji nebeturėjo, o iš tų pinigų, kurie liko, ji turėjo nusipirkti maisto ir išgyventi dar savaitę.
    Netikėtai iš dangaus pažiro bespalviai lietaus lašeliai, kurie krito it lengvos plunksnelės. Žmonės suskubo bėgti į pastatus, tik viena Marija mėgavosi netikėta dangaus išdaiga. Ji ėjo gatve net nežiūrėdama ar po kojomis telkšo purvina bala. Nuo plaukų žliaukė vanduo, lašai krito ant jos juodo palto, o Marijos akys ir širdis šypsojosi. Atrodė, tartum lietus palietė jos širdį, nuplaudamas purviną skausmą, kuris ją kankino keturias dienas. Ji taip troško, kad per tą lietų eitų ne viena, o su Emiliu, kuris buvo už trijų tūkstančių kilometrų. Troško, kad jiems bučiuojantis, lūpose jaustųsi ir sūrūs lietaus lašeliai. O ant jų blakstienų aistringą tango šoktų mažos dulkelės, kol širdys dainuotų apie meilę.
    Staiga tas kaltės jausmas, kuris ilgainiui virsdavo ašaromis, dingo. Tiesiog išnyko akimirksiu. Ir ji nežinojo, kas dėl to buvo kaltas – ar rudeniškas lietus, ar atstumas, skyręs dvi pakvaišusias širdis viena nuo kitos.
    Marija pasiėmė mobilųjį telefoną į rankas, ypač lėtai surinko Emilio numerį ir eidama per didžiules balas, laukė, kol išgirs jo balsą.
- Klausau, - po minutėlės Emilis atsiliepė.
- Labas, - Marijai pasisveikinus, stojo nejauki tyla.
- O, čia tu.
- Aš atsiprašau. Buvau karštakošė, be to, tu buvai teisus, - Marijos balse skambėjo apgailestavimas.
- Nepykstu, jau seniai tai pamiršau. Juk visi padarome klaidų. Beje, kur tu esi?
- Airijoje, pas savo šeimą. Žinai, nusprendžiau pailsėti. Grįšiu po savaitės.
- Na, aš pasiilgau tavęs. Kai tu už tūkstančių kilometrų, sapnai tapo tušti ir liūdni, kiekvienas rytas prasideda liūdna veido išraiška, - tie jausmingi Emilio žodžiai, Mariją varė iš proto.
- Dar savaitė. Septynios dienos ir mes būsime kartu. Pažadu, kad daugiau niekada neišvyksiu viena, be tavęs, - ašaros ėmė tvenktis akyse ir Marija nebegalėjo daugiau kalbėtis. Šiaip ne taip ji atsisveikino su juo ir pažadėjo rytoj vėl paskambinti.
    Septynios dienos buvo ilgos ir nuobodžios. Marija beveik visą tą laiką praleido skaitydama atsivežtą knygą ar tiesiog plepėdama su savo šeima. Emilis kiekvieną dieną eidavo į paskaitas, kuriose vis stengdavosi klausytis dėstytojo, o ne galvoti apie mylimąją.
    Airijoje dauguma parduotuvių jau ruošėsi Kalėdoms ir po truputį Kalėdinė atmosfera ėmė smelgtis į gyventojų širdis. Nors iki Kalėdų buvo likę dar mėnuo, žmonės jau ėmė dairytis Kalėdinių dovanų savo artimiesiams.
    Kadangi praėjusiais metais Marija su šeima kalėdas šventė Airijoje, šiais metais jie nusprendė švęsti Lietuvoje, o tai Marijai reiškė progą šeimai Emilį pristatyti kaip mylimąjį.
    Kai išaušo ta diena, kai Marija turėjo grįžti į Lietuvą, visa šeima, o ypač sesuo, dėl to liūdėjo. Nors ir žinojo, kad greitai vėl pasimatys, atsisveikinant vistiek nuriedėjo kelios ašaros. Tik viena Marija neišspaudė nė lašelio, o tik blankiai šypsojosi.
    Lietuva ją pasitiko ratu besisukančiomis snaigėmis, kurios lėtai smigo į žemę, sudarydamos baltus purius kilimus laukuose ir gatvėse.
    Kartu su daugybe keleivių, Marija išėjo į laukimo salę, kurioje toks angeliškai gražus, besišypsantis ir dar su puokšte gėlių. Jie puolė vienas kitam į glėbį, visiškai pamiršdami, kad vienas tarp kito suspaudė puokštę gėlių.
    Akimirka, kai paskendo vienas kito glėbyje, buvo svaiginanti ir trapi. Tuomet atrodė, kad pasaulis išnyko. O kartu su pasauliu dingo pyktis, pagieža, ašaros ir skausmas, beliko tik meilė ir džiaugsmas.
    Ir, kai jie pagaliau suprato, jog meilė ir džiaugsmas gali sutilpti vieno mylimo žmogaus glėby, tapo dar laimingesni nei buvo prieš tai.

                                                  33skyrius


- Su Šv. Kalėdomis! – Emilis, dar lovoje gulinčią Mariją, karštai pabučiavo ir priglaudė prie savęs.
- Ir tave! – Jos lūpos įsiskverbė į Emilio lūpas.
-  Kalėdų senelis tau atnešė dovanų, eime, pažiūrėsime, - Emilis ištempė Mariją iš lovos ir vedėsi ją į svetainę.
- Aš netikiu Kalėdų seneliais.
- O ką pasakytum, jeigu tas Kalėdų senelis esu aš? – Jo akys šelmiškai žvelgė į jos veidą.
- Tada patikėčiau. Na, kur mano dovana?
- Štai ten, įpakuota raudoname blizgiame popieriuje, - Emilis mostelėjo ranka dovanos link.
    Marija lyg maža, krykštaujanti mergaitė nutipeno prie dovanos. Ji nuplėšė dovanų popierių, padėjo jį ant kilimo ir atidarė pakankamai didelę dėžę. Bet, jos nuostabai, didelėje dėžėje buvo įdėta kita, šiek tiek mažesnė dėžė. Ji atvėrė ir tą, bet ten taip pat buvo dar mažesnė dėžutė. Marija jau ėmė nerimauti, kad, galbūt, atplėšė ne tą dovaną, bet, juk, jeigu būtų taip pasielgusi, Emilis būtų perspėjęs ją.
    Ji atidarė dar vieną dėžutę ir vėl ją padėjo ant kilimo. Dabar dėžučių buvo jau keturios, tačiau savo dovanos Marija vis dar nelaikė rankose. Ji paniurusiu veidu atvėrė dar mažesnę dėžutę ir, štai, pagaliau! Dėžutės dugne gulėjo mažas paketėlis, suvyniotas į tokį pat raudoną dovanų popierių kaip ir dėžė. Marija atsargiai atvyniojo šiugždantį popierių ir išvydo mažą dėžutę...
    Tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką išvydo. Ji mėgino suimti save į rankas, bet akyse mirgėjo, o širdis šoko laimės šokį.
    Emilis pamatęs Marijos veido išraišką, tarsi plunksnelė atslinko prie Marijos ir uždėjo savo ranką jai ant pečių. Ji pakėlė galvą ir matė Emilio rimtą veidą, tačiau ganėtinai šiltą žvilgsnį.
- Marija... – prabilo jis, o kambaryje įsivyravo mirtina tyla. – Būčiau beprotiškai laimingas, jeigu sutiktum būti mano...
- Taip! – Ir kambaryje tvyrojusią tylą nutraukė džiugus Marijos šūktelėjimas. – Aš sutinku būti tavo žmona.
    Emilio veidas prisipildė džiaugsmo ir kambarį nušvietė jo šypsena.
- Ar galėčiau? – Jis paėmė mažytę baltą dėžutę, kurioje buvo įsispraudęs žiedas.
    Marija negalėjo ištarti nė žodžio, nes akyse ėmė tvenktis džiaugsmo ašaros.
- Ar sutinki būti mano žmona? – Emilis išėmė iš dėžutės spindintį žiedą su mažučiu deimantu ir kantriai laukė Marijos patvirtinimo.
- Žinoma, kad sutinku, - jai ėmė trūkti oro, o širdis, atrodė, ims ir sprogs iš laimės.
    Emilis lėtai užmovė žiedą ant jos piršto ir, paskendę laimės spindesy, jie švelniai pasibučiavo.




                                                      34skyrius


    Lauke stipriai snigo. Baltos purios snaigės krito tiesiai į žemę, kol atšiaurus vėjas judino plonytes medžių šakas.
    Pasaulis skaičiavo dar vieno sausio dienas, tačiau Marijai su Emiliu tai buvo kitoks sausis negu prieš tai buvę. Kai gatvėse žmonių veidai buvo paraudonavę nuo šalčio, Emilis ir Marija tiesiog šypsojosi ir dalinosi savo rankų šiluma. Po jų kojomis girždėjo sniegas, širdys plakė vienu ritmu, o galvoje kirbėjo mintys apie jų būsimas vestuves.
    Jau beveik ištisą mėnesį jie džiaugėsi savo, kaip sužadėtinių statusu. Per kelias dienas apie tai sužinojo beveik visi jų draugai, taip pat ir tie patys bendraklasiai, kurie vis bandė supiršti Mariją su Emiliu. Visi, kurie žinojo apie juos ir jų meilę, džiūgavo ne mažiau nei patys įsimylėjėliai. Ta meilė ir jų gyvenimas buvo tarsi graži pasaka, kurioje visi pagaliau nugalėję blogį ir iššūkius, tapo laimingais.
    Kolkas jie nežinojo, kada įvyks jų vestuvės, bet norėjo, kad ši šventė būtų kuo greičiau.
- Aš tiesiog degte degu, kaip noriu, kad kuo greičiau taptume vyru ir žmona, - Emilis spustelėjo Marijos ranką ir nusišypsojo gatve einančiam vyrui su mažu vaiku.
- Aš taip pat. Žinai, galėtume vestuves surengti Airijoje, ką apie tai manai? – Marija apie tai svarstė jau seniai, tik dėl neaiškių priežasčių bijojo šia idėja pasidalinti su Emiliu.
- Puiki mintis!
    Jų meilėje nebuvo egoizmo, nes mylėjo vienas kitą su didžiausiu atsidavimu, visiškai neieškodami naudos sau. Žodis,, melas“ jų santykiuose buvo nepažįstamas ir svetimas, nes viskas, ką jie sakė vienas kitam, buvo gryniausia tiesa kad ir kokia kartais nemaloni būtų. Pykčiai ir nesantaika pastaraisiais mėnesiais irgi buvo retas svečias. Per tuos keturis mėnesius, kai galėjo žvelgti vienas į kitą laimingo įsimylėjėlio žvilgsniu, tebuvo vos keli barniai dėl visiškų menkniekių, tačiau tuo metu jiems tai reiškė jų laimės pabaigą.
    Bėgant dienoms, jų aštrūs kampučiai apsiglūdino, sudarydami vientisą harmoningą meilės ir gėrio tvirtovę.
    Kolkas artimiausiuose planuose būsimų vaikų nebuvo. Jie jautėsi dar per jauni tapti tėvais, be to, nė vienas iš jų dar nebuvo baigę studijų. O ir intymiam gyvenimui jie ėmė skirti šiek tiek mažiau dėmesio, nes Emilis daug mokėsi, o Marija pradėjo mokytis ispanų kalbos, todėl, kai jie susitikdavo norėjo tik ramiai pasimėgauti vienas kito akimis ir šypsena.
    Keletą dienų jų gyvenimas tekėjo įprasta vaga: Emilis eidavo į paskaitas, Marija ir toliau dirbo pas Emilio tėvus, o tris kartus per savaitę, po darbo, eidavo į ispanų kalbos paskaitas.
    Bėgant dienoms jie vis labiau ėmė rūpintis savo vestuvėmis, kurias galų gale nusprendė kelti Airijoje birželio pradžioje. Jie nenorėjo, kad atvyktų šimtai žmonių. Abu troško šventės sau bei tiems žmonėms, kurie labiausiai prisidėjo prie jų meilės.
    Kol vieni įsimylėjėliai rūpinosi savo būsimomis vestuvėmis, kiti įsimylėjėliai, gyvenantys Londone, svarstė apie greitai artėjantį Aurelijos gimtadienį. Abu nusprendė, jog gimtadienį atšvęs kartu namuose, prie žvakių šviesos, mėgaudamiesi nuostabiais Aurelijos gamintais patiekalais.
    Dabar Aurelijai labiausiai rūpėjo jos gyvenimo meilė, buitiniai reikalai bei jos darbas. Ji nebesilankydavo taip dažnai drabužių parduotuvėse kaip anksčiau. Pinigai, kuriuos išleisdavo be galo brangiems vardiniams drabužiams ir aksesuarams, dabar keliaudavo į jos banko sąskaitą. Kai tik Aurelija pradėjo draugauti su Edvardu ji tapo be galo šeimyniška, dar labiau moteriškesnė, taip pat ėmė jausti didesnę atsakomybę už save, savo gyvenimą, poelgius, jausmus.
    Edvardas jai buvo vyriškumo simbolis, grožio etalonas, vyras, kuriam turėjo būti visi keliai atviri. Darbai, kurių jis imdavosi tiesiog tapdavo šedevrais, o žodžiai, kuriais jis išsakydavo savo mintis ar jausmus buvo lyg vaistai nerimaujančiai Aurelijos širdžiai.
    Ji tiesiog lydėsi vien nuo tos minties, kad jie buvo pasinėrę į meilę. Tokią aitrią, deginančią iki sielos gelmių. Aurelija turėjo tą meilės lopinėlį iš nuostabios Edvardo širdies. Ne, vis dėl to tai nebuvo lopinėlis... Tai buvo visa jūra jo bučinių, blakstienų virpėjimų, kai ji galėjo jas jausti ant savo skruostų besibučiuojant. Ji buvo tiesiog bejėgė kovojant prieš tuos malonius šiurpuliukus, kurie žaibišku greičiu nuvilnydavo jos kūnu, kai Edvardas būdavo su ja. Ji niekad nepavargdavo girdėti jo balsą, stebėti kaip jis miega arba ruošti jam pusryčius.
    Pilnatvę ji jautė tik būdama su juo, o kai jo nebūdavo šalia, kažin koks stiprus nerimas versdavo ją ieškoti Edvardo paliktų pėdsakų jos mintyse.
    Kiekviena diena ir naktis, kiekvienas kartu sutiktas rytas ir palydėtas vakaras buvo brangesni už pati gyvenimą, kuriuo ji ne itin mėgavosi, kol Edvardas dar kartą nepasirodė jos gyvenime.
    Tai buvo pirmasis kartas, kai jie gimtadienį šventė kartu. Aurelija paruošė gardžias salotas, iškepė tiesiog tobulo skonio kepsnius, padengė stalą, uždegė tris žvakes ir įjungė klasikinės muzikos plokštelę.
    Aurelija apsirengė juodą klasikinę suknelę, apsiavė gana aukštu kulnu juodas basutes, kukliai pasidažė, dar kartą šukomis perbraukė per tiesius neilgus plaukus, pasipurškė savo mėgstamais kvepalais ir visa švytinti grįžo į svetainę, kur jos jau laukė Edvardas.
- Atrodai stulbinamai! Tiesiog kerinčiai... Esu sužavėtas, - Aurelijos rafinuotumas ir įgimtas grožis tik dar labiau sužavėjo Edvardą.
- Edvardai, aš turiu tau, kai ką svarbaus pasakyti, - staiga Aurelijos veido išraiška tapo rimtesnė.
- Ar kas nors atsitiko? Gal tu sergi? – Edvardas atrodė sprogs iš nerimo.
- Nežinau, kaip tu priimsi šią žinią, bet... Tai tikrai nebuvo planuota ir dabar tai sujaukė visus mūsų planus pagyventi ramiai...
- Mieloji, kad ir kas tai būtų, sakyk.
- Aš laukiuosi, - po šių Aurelijos žodžių, kambarį apgaubė nerimastinga bauginanti tyla.
- Mano meile, juk tai pats nuostabiausias dalykas! – Edvardas nežinojo, ką daryti. Jis tiesiog pastvėrė Aureliją į savo stiprų glėbį ir pakėlęs aukštyn pora kartų su ja apsisuko ratu.
- O aš maniau, jog ši žinia tavęs nenudžiugins.
- Galbūt, tau sunku suvokti, bet dar niekad nesijaučiau toks laimingas. Kiek laiko? Kiek laiko jau savyje nešioji mūsų pradėtą gyvybę? – Jis vis dar tebelaikė Aureliją savo glėbyje, nepaleisdamas nė per centimetrą.
- Jau beveik mėnuo. Nenorėjau tau nieko sakyti anksčiau, kol nebuvau visiškai tuo įsitikinusi, - Aurelijos veidą puošė šypsena, kuri bylojo, kad dabar Aurelijos gyvenimas buvo tobulas.
- Tai nuostabu. Mes būsime šeima, o tai taip nauja, nepatirta, bet kartu ir teikia palaimą.
- Bet mes nesusituokę...
- Argi, tai svarbu? Juk mes mylime vienas kitą, turėsime mažą vaikelį, o vyro ir žmonos statusas tėra formalumas, - Edvardo šypsena greitai dingo ir jis susirūpino dėl Aurelijos pasakytų žodžių apie vestuves. – Jeigu tu nori, mes galime susituokti nors ir po kelių dienų.
- Ne ne, tai tikrai visiškai nesvarbu. Dabar svarbiausia būsimasis mūsų vaikelis, kuriam turėsime atiduoti visą savo meilę ir šilumą, - Aurelija prisiglaudė prie Edvardo peties, mėgaudamasi šia akimirka.
    Vis tik, didelį Aurelijos džiaugsmą nuslopino Edvardo nenoras vesti. Ji visad svajojo apie vestuves, kuomet su puošnia balta suknele ji žengia prie altoriaus, taria amžinos priesaikos žodžius, o visa tai vainikuoja jaunųjų bučinys. O dabar, pasirodo, Aurelijai teko atsisakyti...
    O ir kūdikis buvo neplanuotas ir, galbūt, šiek tiek nelauktas... Artimiausiems dvejiems metams Aurelija neplanavo susilaukti vaikų, be to, planavo pirmiausia ištekėti, o tik tada gimdyti vaikus. Tačiau, atrodo, kuo labiau ji planavo, tuo labiau likimas griovė jos planus.
    Nepaisant to, kad jos gyvenimo planas sužlugo, ji jautėsi laiminga. Šalia glaudėsi pats geriausias vyras pasaulyje, o po jos širdimi vystėsi nauja gyvybė...




                                                            35skyrius


    Keturi žmonės, keturios kadaise neramios sielos, keturios širdys pagaliau išgyvenančios pirmąją tikrąją meilę. Galų gale, po visų audrų, neramių gyvenimo vėjų, nuopolių ir pakilimų, ašarų ir juoko, blogų ir gerų dienų, jie galėjo pasakyti, kad atrado ramybę ir meilę. Tą žodžiais neapsakomą jausmą, kuomet tavasis gyvenimas ištirpsta mylimojo glėbyje, jo balsas primena nuodėmės vertą muziką, o akys parodo neaprėpiamo pasaulio paslaptis.
    Jie džiaugėsi ir mėgavosi kiekviena tokia akimirka, net negalvodami, kas laukia toliau.
    Aurelija jau du mėnesius gyveno kūdikio laukimu, kuris pasaulį turėjo išvysti spalio mėnesį. Kolkas ji dar dirbo kriminologe, tačiau vos prasidėjus vasarai, planavo nebedirbti ir ilsėtis. Santykiai su Edvardu buvo tokie pat nuostabūs kaip ir prieš tai. Jis be galo rūpinosi Aurelijos sveikata, neleisdamas jai pavargti. Aurelija jautėsi tarsi būtų saugoma po šiltu sparneliu.
    Štai! Štai, kokios laimės ji troško! Ji taip ilgai kentėjo, verkdama kiekvieną vakarą ir kiekviena ta išlieta ašara ėjo tiesiai iš širdies gelmių, kur buvo tiek daug stiprių nenutraukiamų gijų su ta praeitimi, kai joje pasirodė Edvardas. O dabar ji norėjo tiesiog rėkti iš džiaugsmo. Ji laukėsi kūdikio, turėjo mėgstamą darbą, o šalia jos buvo taip ilgai lauktas mylimasis. Visos jos svajonės pildėsi, išskyrus vieną... Ji be galo troško ištekėti. Gyvenimas nesusituokus su tuo vyru, kurį ji brangino už viską labiau pasaulyje, jai buvo nepriimtinas. Nors Edvardas ir pasiūlė iškelti vestuves, tačiau Aurelija žinojo, kad tai buvo nenuoširdus pasiūlymas. Jis tenorėjo, kad Aurelija neliūdėtų, bet, atrodo, gavosi atvirkščiai...
    O, štai, Marija turėjo pilną teisę ir pagrindą džiaugtis savo gyvenimu, kuris pastaruoju metu buvo tobulas. Ji nebesiteikė reikalauti iš gyvenimo ko nors dar, nes turėjo viską, ką labiausiai vertino gyvenime.
    Daugelis Marijos ir Emilio draugų, turbūt, pavydėjo jiems. Pavydėjo tokių puikių santykių, laimės kupinų dienų ir virpančių blakstienų išvydus mylimojo veidą. Bet labiausiai, turbūt, pavydėjo to, kokia buvo jų meilė – teisinga, neegoistiška, tyra, abipusė, kantri, atlaidi.
    Nors Marijos mama buvo prieštaringai nusiteikusi dėl Marijos vestuvių, pati matydama tokią dukros meilę ir laimę, nebedrįso daugiau prieštarauti ir, galų gale, leido Marijai gyventi taip, kaip liepia širdis.
    Jie gyveno tam, kad vienas kitą mylėtų. O viskas, kas egzistavo gyvenime buvo jau nebesvarbu – tik palaima, užliejanti ištirpus vienas kito žvilgsnyje, svaigulis, apimantis kartu mylintis, ir baimė, kad tik vieną dieną tai nepasibaigtų.