Šis darbas buvo pateiktas konkursui.
Saulė pasiekia alyvų viršūnę ir žvilgteri pro langą į trobos vidų. Mergaitė sukruta, truputį pasiraivo ir pramerkia akis. Viena. Mama anksti atsikelia. Senelė! Ji vakar sirgo, visą dieną išgulėjo.
Onytė lipa iš lovos. Plaukučiai nesupinti. Kažin ar šiandien kas supins? Grindys vėsokos. Tylu. Pasitaiso plaukučius, užsimauna sijonėlį ir skuba prie Senelės.
- Nubudai? - tyliai kalba Senelė.
Neiškart išgirsta Onytė, greičiau iš lūpų spėja, ką sakė. Vos Onytė neaikteli - Senelės veidas papilkėjęs kaip pabaly smėlis.
- Noriu gerti, - garsiau paprašo.
Neša. Begerdama Senelė kosteli, pasipila vanduo ant jos rankų, lovos, grindų. Eina pašluostės ieškoti. Pavalo, pažiūri.
- Nesiseka? – Senelė kalbina mergaitę.
- Vanduo piešia.
- Vėžės?
- Kaip Vaivados kely.
- Pridenk skuduru. Užlipk su kojytėm.
- Negaliu. Mano kojos...
- Tu basa?
- Dar neradau kuo apsiauti.
- Pasislėpė?
- Aš paslėpiau.
- Kur?
- Pamiršau.
- Kada prisiminsi?
- Kai Mama ateis.
- Pažiūrėk, kas po skuduru.
- Nebėr vėžių.
- O kas yra?
- Šlapias debesėlis.
Senelė guli ir tyli. Ne, netyli. Kvėpuoja. Taip garsiai. Gal kas Senelei atsitiko?
- Nesupinsiu kasyčių. Reiks pačiai mokytis.
- Aš darysiu, va, taip, - Onytė perskiria plaukus į dvi dalis. Vieną dalį palieka, o kitą bando padalinti į tris dalis. Nesiseka. Išslysta iš rankyčių. Suima verksmas. Įeina Mama.
- Labas, miegale.
- Senelė sako, pačiai kasytės.
- Tu jau didelė, žinoma, pačiai.
Onytė žvilgteri į Senelę. Išsigąsta. Ji labai panaši į mirusią senąją Vaivadienę.
Mama atsineša šukas, pasisodina ant kelių, supina kasytes. Negi Senelė numirs? Veja nuo savęs kuo tolyn tokią mintį. Kaip be jos?
- Einu daržo ravėti, - pasisuka Mama ir išeina.
Senelė tyliai guli. Kiek pastovėjusi Onytė išbėga laukan. Kiemas tuščias. Apsidairo, pasisukioja ant vienos kojos. Ką veikti? Atsikeltų Senelė, būtų ką veikti.
- Onyte, nenueik toli nuo namų. Prie Senelės būk, - tai Mama iš daržo.
Senelė rūpinosi daržu. Aplink kiekvieną augalėlį pureno. Rado paaugusią morką, išrovė, nušluostė į prijuostę ir padavė Onytei. Ji atsikando, paliko Senelei. Abi kramtė, džiaugėsi.
- Ant prieždos yra kruopų. Gal Senelė norės, - vėl Mama, - valgykit abi.
Grįžta į vidų. Ant prieždos puodas gėlėtais šonais. Gėlės ne tokios, kokios auga pievoje.
- Senele, Mama išvirė košės.
- Nenoriu, vaikeli.
- Sakė abiem valgyti.
- Jeigu abiem - įdėk.
Pridėjo du dubenėlius, po šaukštą įdėjo.
- Senele, ateisi prie stalo?
- Neateisiu. Kojos neklauso.
Senelė valgys lovoje? Atneša jai dubenėlį. Ši atsikloja. Ims jau. Pradeda rankos drebėti. Senelė sumirksi ir ... skruostu rieda didelė ašara lenda ir antra.
- Neišlaikysiu.
Onytė ant prieždos padeda dubenėlį su koše, nubėga prie savo lovos. Ten stovi Krikštotėvo dovanotas stalelis. Stalelį pastato prie pat lovos. Ant jo atneša dubenėlį su koše. Nuo prieždos pasiima kitą dubenėlį ir į burną įsideda košės. Nuryja. Eina prie Senelės. Ji tebeguli užsimerkusi. Abiem skruostais rieda ašaros.
- Senele, išsižiok.
Onytė įdeda pusę šaukšto košės į Senelės burną. Ne visą. Kaip ją penėjo Senelė, kai sirgo. Senelė burnoje pavarto, nuryja ir šypsosi. Vėl Onytė deda. Šį kartą daugiau. Trečią šaukštą - sau į burną. Taip gera pasidaro. Ir košė skani. Dubenėlis greit ištuštėja. Ims nuo stalelio.
- Ačiū. Nebenoriu. Tu pati valgyk.
Ir Onytė nebenori. Nuneša dubenėlius ant prieždos. Suloja Vikis. Gal kas atėjo? Balsai kieme. Vikis tik kiauksi. Pro duris įeina kaimynė Kijelienė.
- Tai atagulai?
Daugiau Onytė nebegirdi. Ji kieme. Darže Mamos nebėra. Jos skarelė baltuoja už sodo prie karvių. Atsisėda ant suolelio panamėj. Viduje girdisi kaimynės balsas. Mama neša kibirą, pilną pieno. Putos kaip debesėliai danguje. Pakelia akis - ten balti debesėliai plaukia.
- Einam į rūsį, padėsi pieną iškošti, - kviečia Mama.
Puodynė sena. Senelės. Labai saugoma. Pieno kvapas kutena nosį. Netelpa. Koštuvį perkelia ant ąsočio.
- Šitą nešimės į trobą. Norėsi šilto?
- Senelė, - tyliai sako Onytė.
- Gal ir Senelė norės, - pritaria Mama, sandariai uždarydama rūsio duris. Abi ateina į trobą.
- Ko Onytė liūdna? - klausia kaimynė.
Ji sėdi ant kėdės prie Senelės lovos. Akys raudonos. Gal verkė? Stojasi.
- Tai gal aš jau eisiu. Aplankiau. Greit Joninės. Žolelių pats rinkimas. Gerai, kai savo turi.
Mama tyli. Išlydi viešnią. Grįžta. Atsisėda ant kėdės prie Senelės. Onytė prie stalo stovi.
- Pieno atsinešėm, gersi? - siūlo Mama.
- Pieno ne. Mėtų arbatos. Turėtų būti siuvinėtam maišely, - prašo Senelė.
Mama stojasi, čiupinėja maišelius.
- Potuščiai.
Senelė atsidūsta.
Mama užpliko tris puodelius. Skaniai kvepia mėtomis. Onytė ištraukia mėtos lapelį iš puodelio, pasideda ant stalo, apžiūrinėja, prisimena, kaip atrodo augalas. Ji eis rinkti. Gera pasidaro. Linksmiau maišo cukrų. Apie savo sumanymą tyli. Mama šaukšteliu Senelei pilsto arbatą į burną. Įeina tėtis. Visos sužiūra į jį.
- Praalkau.
Pamato ąsotį. Geria iš viso.
- Košės turit, - žiūrinėja ant prieždos.
- Valgysi, pašildysiu, - siūlo Mama.
- Nereikia. Su šiltu pienu kaip tik.
- Kopūstų yra.
- Viskas tiks. Kai ėjau pamiške, žemuogėm kvėpėjo, - žiūri į Onytę.
- Atnešiu Senelei, - žada ji.
- Gal šiandien geriau, Mama? - tėtis klausia Senelę.
- Košės valgė, - sako Onytė.
- Tai greit pasveiks.
Šniurkšteli Mama nosimi ir pastato puodelį ant Onytės stalelio.
- Mama, kur man rinkti uogas?
- Į tošinukę. Lentynoje, - sako Senelė.
Atsistojusi Mama randa tošinukę, padeda ant stalo.
Tėtis baigia valgyti, prieina prie Senelės, paima už rankos, žiūri į jos akis.
- Sūneli, - tyliai sako Senelė.
- Pažiūrėsim uogų.
Kieme kyla triukšmas. Vikis kažką puola. Tėtis su Mama eina pažiūrėti. Išbėga ir Onytė. Ten avytė su avinukais sukiojasi. Tėtis griebia besitempiančią virvę.
- Kuolo nebėra, - rodo Mamai.
- Gal darže buvo?
- Geras Vikis. Geras, - glosto Onytė šunį, tas glaustosi prie jos kojų.
Tėvai grįžta. Mama rodo Tėčiui daržą. Visi trys pasidžiaugia, kad gerai daržovės auga. Tik reiktų lietaus. Onytė su Tėčiu išeina. Mergaitė renka uogas, o Tėtis prie savo darbų nuskuba. Neranda daug. Parneštomis uogomis džiaugiasi net Senelė. Tik ji nenori jų valgyti. Uogos stovi ant stalo ir kvepia. Onytė uogų irgi nenori.
- Eisiu žolelių pažiūrėti, - siūlosi Onytė.
- Eik. Tik toli nenueik. Prie Senelės reikia. Ir ilgai nebūk, - leidžia Mama.
Onytė išeina. Žvirbliai čirškia alyvų krūme. Ji sumoja kelis kartus pintine. Praeina pro liepą. Vištos po slyvomis sukritę vėsinasi. Tuoj už tvarto upelis. Buvęs upelis. Dabar tik jo vaga. Atsistoja ant lieptelio, atsuka saulei veidelį. Atnešti žolelių! Stebuklingų žolelių! Senelė pasveiks ir vėl viskas bus kaip buvę. Jų turėtų būti prie didžiojo beržo. Ten reikia nueiti. Ir Onytė eina. Truputį bijodama. Nuo šakos ant šakos straksi žalvarnis. Pamatęs Onytę tuoj dingsta. Matė žalvarnį ir su Senele. Tėtis jam net inkilą padarė.
Takelis leidžiasi į pakalnę, pasisuka ir vingiuoja tarp dviejų kalvų. Namų nebesimato. Padangėje varna sukranksi. Sava. Jėgų suteikia. Onytė skuba. Šarka pakrūmėmis nardo. Ją vejasi būrys mažų paukštelių. Begėdė. Kaktelė sudrėksta. Atgalia ranka nusibraukia. Skarelės nepasiėmė. Nieko. Tuoj sugrįš. Toli užkukuoja gegutė. Ne pirmą sykį girdi. Nešiojosi su Senele po pinigėlį. Kai pirmą kartą išgirdo, pažlegino.
Takelis suka į mišką. Jai į mišką nereikia. Onytė sustoja. Kur tas didysis beržas? Kokios aukštos žolės! Stiebiasi, kad galėtų toliau pamatyti. Vieta pažįstama, bet... Dar būdavo akmuo, ant kurio ji atsisėsdavo pailsėti. Nesimato. Gal dar paėjėti? Ir paėjėjus nėra akmens. Surėkia paukštis. Onytė krūpteli. Kojelė už kažko užkliūva ir mergaitė griūna. Ji nusirita į pakriaušę. Ne iškart atsistoja. Laiko kojeles supynę aukštos žolės. Ten toliau lyg ir mažesnė žolė. Paropoja. Mažesnėje žolėje atsistoja. Nebėr takelio, kuriuo ėjo. Ima verkti. Braukia ašaras į šonus. Visas veidelis šlapias. Kiek gali verkti? Lenda uodai, musės. Užuodžia stiprų kvapą. Kas čia taip kvepia? Dar patraukia nosimi. Čiobreliai. Jie nuo kosulio. Senelei nereikia. Jai reikia stebuklingos žolelės. Saulutė šviečia, šildo. Mergaitė jaučiasi pavargusi. Atsitupia. Kojeles greit pakerta. Ji atsisėda. Trumpokas sijonėlis tik keliukus uždengia. Per blauzdeles vabaliukai ropinėja. Vieną, kitą numeta.
Kiek čia sėdėsi? Pintinės aplink nesimato. Kažkas subaltuoja. Gandras. Paukštis pakraipo galvą - lyg kviečia mergaitę eiti. Onytė atsistoja ir žengia vieną, kitą žingsnį. Gandras irgi paėjėja. Sekti paskui! Šis žingsniuoja lėtai. Mergaitė kelis kartus pargriūna. Keliasi. Gandro iš akių neišleidžia. Dar keli žingsniai ir priešais auga... stebuklingoji žolelė. Apsidairo. Daugiau tokių nėra. Greit skina. Ši nepasiduoda. Suima abiem rankom. Pagaliau nutraukia. Nenuėjo gandras? Ne. Stovi, laukia. Atgniaužia delniukus, iškrato žolelę iš nuskintųjų, stipriau suima dešine ir vejasi gandrą. Švysčioja raudonos kojos. Žolė mažėja. Onytė pamato takelį, lengviau atsidūsta. Gandras pažingsniuoja takeliu, suplasnoja sparnais ir pakyla. Vietos žinomos. Sustoja. Atsisuka atgal. Jos brydė, kuria gandras išvedė iki takelio. Pauosto gėlę, perima į kitą ranką ir bėga namo.
- Parėjai? - galvą pasuka Senelė. - Čia tavęs ieškojo. Kur buvai? Radai gegūnę. Toli buvai.
- Radau! Senele, dabar pasveiksi.
Žiedą padeda ant pagalvės.
Įeina Mama.
- Varliūkštis! Nu tu!
Onytė glaudžiasi prie Mamos.
- Senelei stebuklingą žolelę nešiau.
- O man baimės privarei.
- Paskui gandrą ėjau.
Žiūri Mama į Onytės akis. Tiki ir ne. Paima ant rankų. Abi žiūri į Senelę ir šypsosi. Pasveiks Senelė. Tikrai pasveiks.