Pilkas šešėlis pabėgo nuo vėjo,
Nuskurus drobė supleveno rūke...
Moteris, kuri niekad netikėjo
Buvo sudeginta erezijos lauže.
Juodi jos plaukai nulynojo.
Pražilo tiesa galvoje.
Nebeliko nuvargintų kojų,
Jos degė Dievobaimingoje ugnyje.
Malkos raudonai ruseno-
Našlaičiai verkė minioje...
Tamsūs dūmai pleveno,
Virš šventų giesmių, danguje...
Ji tikėjo- ne Dievu, o meile,
Bet Bažnyčia su aukso skrynia,
Liepė vargti ir nieko neleido.
Ir dabar ji dega erezijos lauže...