Septyni Lašai II

          Atverti "Septyni Lašai I"

Duslus kosulys atšoko nuo grindų ir tarsi pažadino Faustą. Kurį laiką jis bijojo net pajudėti, ir gulėjo klausydamas savo kvėpavimo. Senis pamažu pajudino pečius, delnais atpažino šaltą rūsio grindinį ir susivokė kur beesąs.
- Nepavyko, - nuosprendžiu nuaidėjo atodūsis, tarsi šia mintimi užbaigdamas gyvenimą, - nepavyko…
Seniui atrodė, kad nepajėgs atsikelti. Jėgos jį apleido, tačiau atslinkusi baimė šitaip numirti ir grindų šaltis privertė atsisėsti. O paskui, įsikibus į sunkios skrynios kampą, stotis. Faustas nusvirduliavo prie stalo, barškindamas krumpliais sugraibė degtukus ir uždegė balaną. “Nepavyko…nepavyko…” – sukosi jo galvoje, kol susilenkęs ir stenėdamas ieškojo akinių. Sugraibęs juos prietemoje užkorė ant nosies ir sunkiai dribtelėjo į kėdę.
- Nepavyk… - užsikirto senis. Tiesiai į jį atsitūpusi ant stalo kampo spoksojo žiurkė. Kiek nustėręs Faustas pašoko, paskui čiupo vieną iš knygų, užsimojo, taikydamasis užploti graužiką, tačiau žiurkė akimirksniu padidėjo iki avies dyžio, jos akys blykstelėjo žarijomis, o kailis paraudo lyg įkaitinta geležis. Padaras tarsi botagu šmaukštelėjo seniui per ranką sieksnio ilgio uodega taip stipriai, kad knyga nuskriejo per visą rūsį, o senis iš skausmo susirietė.
- Fauustaai… - pašaipiai ir kiek paniekinamai išsišiepė žiurkė, vėl sumažėdama iki įprasto dydžio. - Argi taip priima ilgai lauktus svečius?
- Kkaip? – sušvokštė suėmęs sumuštą riešą senis, - aš tik…
- Tu kvietei mane, ir štai – aš čia. O ko tu tikėjais? Raguoto kanopinio, panašų į ožį? Liepsną spjaudančios chimeros ar vyruko su katiliuku? Kokių tik pavidalų man neprikūrėte jūs su savo bažnyčia, - skardoku mandagiu vyro balsu prakalbo žiurkė. - Na nežiūrėk į mane taip, pasirinkęs šį pavidalą jau senokai stebiu tave ir tavo varganą senatvę. Juk dėl jos visas šis balaganas, - mostelėjo letena į lentynas.
- Na, aš maniau… - vis dar negalėdamas patikėti tuo kas vyksta, vapėjo senis. - Maniau…
- Manei, kad tik Dievas viską žino? – nusišaipė gyvis, - Tik jis viską mato, viską girdi, o velnias tik kūrena savo pečių pragare? Blogis visada eina lygiagrečiai gėriui ir šios sąvokos gana sąlyginės. Juk tikrai žinai posakį “nėra to blogo, kas neišeitų į gera”, juk girdėjai?  Viskas taip paprasta, todėl aš ir čia. Ir prisėsk, pagaliau, gana stebeilintis į mane.
Faustas, pamažu lenkdamas sumedėjusias kojas, prisėdo ant kėdės kampo. Jis bijojo velnio, bijojo dar tada, kai pasiruošė juodajai magijai. Tiesiog žmogiškai bijojo nežinios ir nors abejojo, kad jam pavyks prišaukt piktąją dvasią, ruošėsi tam. Visai kitaip jo vaizduotė buvo nupiešusi susitikimą su nelabuoju.
Tai turėjo įvykti kažkaip iškilmingai, su sieros kvapu, dideliu ir baisiu padaru, kurį Faustas tikėjosi pasitikti oriai, na, gal iš pradžių nuolankiai, tačiau iškelta galva, pamažu nustebinti jį savo žiniomis ir, galiausiai, gudriai gauti iš velnio tai, ko su kiekviena diena seniui vis labiau reikėjo – jaunystės. Bet diskutuoti su žiurke…
- Tai tu pasiskolinai žiurkės skūrą? – kažkaip naiviai paklausė senis. – Juk galėjai man pasirodyti tikruoju pavidalu. Aš mokslo žmogus ir bet kokia tiesa man priimtina. O, pažvelgus mokslo akimis, netgi norėčiau pamatyti tai, ką nė vienas dar nesigyrė matęs. Mokslui tai būtų netgi atradimas…
- Cha-cha-cha, - nusikvatojo padaras, nuo ko seniui per nugarą perbėgo šaltos skruzdėlės. – Atradimas, cha –cha!   Dar kartą kartoju – nei ragų, nei uodegos, išskyrus šitą žiurkiškąją, tu nesulauksi. Aš esu dvasia, neturiu jokios materialios išvaizdos, jokių organų, šerių, dantų, nagų, kanopų, jokių atavizmų ir netgi kūno, tik tą kuriame įsikuriu, beje, laikinai, kaip ir viskas tavo pasaulyje. Vienu metu gyvenu milijonuose kūnų, kurie mane įsileidžia, kuriuose tarpsta mano penas – jūsų žmogiškosios silpnybės. Tau sunku tai įsivaizduot? Juk pats turi po penkis pirštus ant kiekvienos rankos ir kojos, ne vieną dešimtį raumenų, gyslų, įvairių jutimo organų, milijardus smegenų ląstelių – ir visa tai veikia vienu metu kai tu eini, valgai, dirbi, netgi kai miegi. Aš, kaip ir mano “gerasis” antrininkas – jūsų Dievas, gyvenu ir veikiu visur vienu metu, kaip ir jis ganau visas savo aveles, tegul ir juodas. Žinoma moku atlikti šimtus įvairių triukų – žmonių vadinamų stebuklais, burtais, kerais, bet čia jau mano virtuvė. Tu mane prisišaukei daug anksčiau nei įsivaizduoji, o atidžiau stebėti tave pradėjau, kai, nepavykus moksliniams tyrimams, pasukai juodojon magijon. Juokinga, kad tiek laiko nuodijus ir gaudžius, tau teks pasitenkinti tuo, ką matai, jei dar matai savo išvarvėjusiomis akimis, pro savo aprūkusius akinius.
- Nesišaipyk iš manęs! – riktelėjo pagaliau atsigavęs ir įsižeidęs senis. – Aš tau ne avis, o tu man ne ponas! Jei jau apsireiškei su trenksmais, tai dar nereiškia, kad gali iš manęs tyčiotis. Juk tai aš iškviečiau tave, tam kad...
- Gerai jau, gerai, nurimk, – pertraukė jį žiurkė. Jos balsas įgavo saldokai lipšnų atspalvį. - Visai nesiruošiau iš tavęs juoktis. Žinau ko tau reikia – aš juk visada stengiausi tik padėti tau.   Beje, per tą incidentą su knyga, pamiršau prisistatyti. Tavo nuolankus tarnas – Mefistofelis.

          Atverti "Septyni Lašai III"