Skaidula (I)

1.

Mėnulis nevaržomai skriejo giedru naktiniu dangumi, lydimas pačių atkakliausių žvaigždžių. Beveik visas diskas apšviestas, likusi visai menka tamsi juosta.
Darijus stengėsi pajusti greitį, kuriuo palydovas ir planeta lėkė kosmoso tuštybėmis, abu pagauti ir pritvirtinti nematomomis saulės kilpomis, negalintys ištrūkti iš amžiais uždaros orbitos. Stebint žvaigždes, tas greitis atrodė nykiai mažas, nors protingi žmonės tvirtino kitaip.
Jis stovėjo prie lango, vaduodamasis nuo neseniai praūžusio košmaro. Visko neprisiminė, tik detalės išliko. Kad ir tas lipnus veidrodis, niekaip nenorėjęs jo paleisti- vis traukė į save, lyg ketindamas praryti. Jis teregėjo savo paties akis, artėjančias ir pašaipiai besišypsančias. Atvaizdas akivaizdžiai džiaugėsi būsima pergale, įtraukdamas į stiklą jo rankas, artindamasis ir kažką kalbėdamas. Žodžių negirdėjo.
O paskui... Ne, paskui jis nieko neprisiminė.
Bjaurūs sapnai užklupdavo ypač retai. Tarsi sapnų kalvis jo viduje dailintų būsimą košmarą iki begalybės, idant jo darbas atsipirktų su kaupu. Ką gi, kol kas jis laimėdavo. Kalvis...

Darijus pažvelgė žemyn, į skersgatvį po langais. Aiškiai matė jį - tuščią, grįstą akmenimis, nutviekstą baltos šviesos, pereinantį į kuklų vidinį kiemą, apsodintą kalninėmis pušaitėmis. Vienoje vietoje akmenys spindėjo gelsvais kvadratais. Kažkas nemiegojo, kaip ir jis. Greičiausiai ir jie turėjo savo kalvius, nerimstančius tam tikromis dienomis. O gal buvo šiaip naktinėtojai, užmiegantys paryčiais...

Darijus jau ketino atsidusti, kai staiga pajuto svetimą žvilgsnį. Jam kvapas užstrigo plaučiuose, kai pastebėjo boluojantį siluetą ten, kur vos prieš akimirką nieko nebuvo.
Į jį žiūrėjo iš nušviesto lango. Ten, pasirėmusi į palangę ir patraukusi užuolaidą į šalį, stovėjo mergina. Darijų apstulbino atvirai smalsus žvilgsnis, kuriuo jį matavo, keista drąsa žiūrėti į nepažįstamąjį prietemoje. Net jam pačiam akimirką pasidingojo slėptis už užuolaidos, nutraukti tokį atvirą spoksojimą. Tačiau negalėjo pajudėti.
Jiedu žiūrėjo vienas į kitą pro stiklą, o Darijui atrodė, kad šitą veidą jau kažkur matė. Žinoma, ji juk gretimo namo kaimynė – privalėjo bent kartą pamatyti. Ir greičiausiai būtų įsidėmėjęs šią merginą visam gyvenimui – argi daug jų sugebėtų šitaip matuoti žvilgsniu, tarsi katė, nesuprantanti į ką žiūri, ir todėl žiūrinti apvaliomis, romiomis akimis?
Darijus vos vos kryptelėjo galvą į šoną, stebėdamas, kaip ji vikriai pamėgdžioja šį gestą, nepaleisdama jo iš akių. Jos blyškiame veide nebuvo daugiau jokių emocijų, išskyrus katinišką smalsumą. Juodi merginos plaukai rėmino balsvą, pailgą veidą, dengdami ausis. Tame balsvume svarbiausios atrodė akys, tokios ryškios, tarsi apvestos šešėliu. Vilkėjo tamsių atspalvių peniuarą, kuris beveik susiliejo su stiklo tamsa, palikdamas tik neuždengtus balto kūno plotus.
Jam sujudėjus, ji atkartojo tą judesį, lyg kokia lėlė, beveik mašinaliai. Net nejauku darėsi. Ėmė rodytis, kad tas apšviestas kambarys mėnulio nutviekstos merginos fone, visas tas vaizdas - tai lyg dar vienas sluoksnis sapno, iš kurio taip ir nepabudo. Daugiasluoksniai sapnai nebuvo dažni, tačiau buvo jų patyręs pakankamai. Dažniausiai visai nekaltų.
Ar gali būti, kad jo košmaras sėkmingai tęsiasi?.. Ir jeigu taip, tai koks tos merginos vaidmuo jame?
Darijus žvilgtelėjo į savo rankas. Jos vis dar buvo savo vietoje – materialios, šiurkščios. Sapne toks gestas greitai baigtųsi staigiu prabudimu. Nežinia kodėl, tačiau miegant rankos visados buvo vienas iš tabu. Jeigu sapnas patinka – nežiūrėk į rankas. Antraip pasitiks nuobodi realybė.
Mergina kitoje gatvelės pusėje irgi žiūrėjo į jo rankas. Tačiau netrukus žvilgsnis sugrįžo prie jo veido.
Norėdamas išsklaidyti slogutį, jis nedrąsiai nusišypsojo savo „pašnekovei“, po akimirkos sulaukdamas panašaus šyptelėjimo.
Regis, blogas sapnas pamažu virsta į pusėtiną?..
„Mačiau tave universitete“ – prisiminė staiga.  – „Tu retsykiais stoviniuoji su grupele studentų, laukdama kažkurios savo paskaitų. Tačiau tuomet tu būni kitokia, ne tokia įsimenanti... “
Darijus kilstelėjo antakius iš nuostabos, kai ji, tarsi atsakydama į jo mintis, pridėjo delną prie stiklo.

„Ir visgi – kas ji tokia? Ne, normalūs žmonės taip nežiūri, jie iš mandagumo privengia svetimų žvilgsnių... “
Tačiau jis taip pat neketino vengti keistosios naktinėtojos žaidimo. Nors ir atrodė keistas, jis buvo savotiškai žavus, kupinas savotiško atradimo džiaugsmo.
Vėlgi – tarsi atsakydama, ji suvirpino pirštus. Tada paslėpė ranką, lyg laukdama sekančio jo veiksmo.

„Ar tu žmogus? “
Ji šiek tiek šyptelėjo, vėl pridėdama delną prie stiklo.
„Ar mudu pažįstami? “ – skverbėsi į ją žvilgsniu Darijus, jausdamas, kaip sulig kiekvienu merginos veiksmu auga tiek smalsumas, tiek nerimas.
Ji nekantriai sudavė, suvirpindama blausų lango kontūrą, atšvaitus jame... Darijus žinojo, kad tai nebuvo atsakas į jo veiksmus – po paskutinio pamojavimo jis stovėjo nejudėdamas, šiek tiek įsitempęs, lyg dalyvautų dviejų naktinių pelėdų dvikovoje. Ir jeigu ji ką tik neatsakė į jo veiksmus, vadinasi...

„Skaitai mano mintis?.. “
Jos veidas nušvito lengva nugalėtojo šypsena, šį kartą delnas dingo nuo stiklo, tačiau ji vos vos jam linktelėjo. Vis dar nenuleisdama žvilgsnio. Lyg žinotų, kad šiame nakties žaidime bus vienintelė nugalėtoja.
Negalėdamas suvaldyti virpulio, Darijus žengė atgal. Užuolaida nuslydo į savo vietą, uždengdama priešakinio pastato fasadą, iš jos žvilgsnio palikdama tik išplaukusias nėrinių akutes, kurios vis dar švytėjo gelsva lango šviesa.
Sutapimas? Tris ar keturis kartus duoti ženklą, kai jis kažką sugalvoja, dar tas pamišėliškas spoksojimas, lyg... lyg...
Jis pabandė sutramdyti virpulį, kelissyk giliau įkvėpdamas. Keista, kad išsigando. Net jeigu nepažįstamoji iš tiesų skaitė jo mintis – ar tai labai blogai? Ar daug gyvenime įmanoma sutikti žmonių, kurie gali tave suprasti iš pusės krustelėjimo, net jeigu mato pirmą kartą?
Darijus nerangiai sugriebė užuolaidos kraštą, mintyse keikdamas save už kvailą pasitraukimą. Greičiausiai jam tik pasirodė, o sugadino tokį įdomų žaidimą.
Užuolaidos nėriniai palengva nuslydo į šalį, vos vos atidengdami švytintį langą. Mergina vis dar buvo savo vietoje, tačiau dabar atrodė šiek tiek nuliūdusi. Pastebėjusi, kad Darijus sugrįžo, ji tik vangiai vyptelėjo jam sekundės šypsena ir pasitraukė, lyg skelbdama pabaigą. Netrukus langas aptemo, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Danguje įkyriai ryškiai tviskėjo mėnulio diskas, nepasislinkęs nė per milimetrą.
„Ar tai buvo tikra?.. “ – galvojo jis, vis dar tikėdamasis, kad vizija pasikartos iš naujo. – „Aš ją tikrai mačiau universitete, ten buvo ji. Tik ne tokia. Kitokia. Bet ji... “

Žaidimas nepasikartojo, kad ir kiek atkakliai Darijus laukė.


2.


- Kaip ji atrodo? – pasmalsavo Justas, kuomet tam tikra dalis vakarykštės istorijos nukeliavo jo smegenų vingiais. – Ji tada ką nors vilkėjo, ar taip ir mojavo viskuo prieš tave?
- Tarkim, ji buvo su storais kailiniais, - vyptelėjo Darijus.
Jis ir itin plepus Justas buvo draugai dar nuo lopšio laikų, kada dalinosi vienu barškaliuku ir choru šlagerius dainavo. Nuo to laiko pasikeitė tik keli nežymūs dalykai – Justo plaukai parudavo ir susigarbiniavo, nosis ištįso, žandikauliai agresyviai atsikišo, o visa kita liko kaip buvę – tos pačios smalsios rudos akys, tas pats malimas liežuviu. Tik pastaruoju metu jis dar įsigudrino švepluoti – sakė, kad merginoms tai patinka.
Justas atrodė kiek ištįsęs, lyginant su regimuoju kūno pločiu. Ir dar su Darijumi, kurio galva tesiekė jam pažastis. Jeigu šalia nebūtų kitų studentų, Darijų būtų galima apšaukti neūžauga. Tik daugumos fone buvo aišku, kad Justas – gerokai virš dviejų metrų. Laisvalaikiu pliekė krepšinį savęs negailėdamas, tačiau tikroji aistra buvo ir liko primityvi – merginos. Darijus jau nebeskaičiavo, kiek jis jų pakeitė nuo dešimtos klasės.

Pats Darijus daugmaž lindėjo savo draugo užnugaryje. Priežastis buvo akivaizdi – nevienodas kojų ilgis. Kuomet Justas sugalvodavo kur nors žengti vieną žingsnį, Darijus automatiškai likdavo užnugaryje ir turėdavo žengti pusantro žingsnio, kad prisivytų. Tai prieš kelis metus pastebėjo Justo motina, kuomet apgirtusi sėdėjo krėsle ir nepiktybiškai traukė vaikus per dantį. Jie tuomet šventė Darijaus gimtadienį. Kurį – to jau niekas nebeprisiminė. Tačiau tuomet Justo motina itin tiksliai suformulavo dėsnį, pagal kurį Darijus turėjo nuolat kiurksoti Justo užnugaryje. Kaip ji ir nuspėjo, niekas nepasikeitė net abiem įstojus į tą patį universitetą, studijuoti tos pačios specialybės – taikomosios fotografijos. Abu net vienodai krimtosi, kad įstojo.

Nuolat atsilikdamas nuo Justo lygiai pusę žingsnio, Darijus netgi bendravo atitinkamai – leisdavo Justui sušvepluoti pagrindines mintis, o paskui pusbalsiu pridėdavo tai, kas likdavo. Daugybė žodžių nebuvo jo stichija. Darijus mielai leisdavo žodžiuose maudytis draugui, o pats klausydavosi ir, esant reikalui, grynindavo mintį. Paskui trumpai prabildavo. Dažniausiai pusbalsiu.
Kiti prie šitokio jų susikalbėjimo buvo tiek įpratę, kad bent kiek ilgesnė Darijaus frazė kaipmat priversdavo visus nutilti ir klausytis – buvo gana neįprasta, kai ištįsėlio bičiulis staiga imdavo dėstyti mintis sakiniais. Tačiau tokia šventė ištikdavo palyginti retai. Pirmą iš jų visi įsiminė ilgam...

Dar pirmame kurse visus gerokai nustebino toks apkūnokas, plikagalvis filosofijos dėstytojas, įžengęs į kabinetą skubiu, gal net kiek agresyviu žingsniu, tuo pat metu visus skvarbiai nužvelgdamas, tarsi ieškodamas priekabių. Niekas nežinojo, ko jis tuo metu buvo užvalgęs ar išgėręs, tačiau patys pirmi žodžiai buvo toli gražu ne apie filosofiją. Jis netgi nepasisveikino.
- Nėra šlykštesnio vaizdo, - pareiškė vyriškis, triukšmingai nutėškęs savo segtuvą ant stalo, - kai žmonės, giedodami savo šalies himną, stovi susirietę ir žvalgosi sau po kojomis. Kai taria žodžius, kad tik greičiau juos ištartų, kai gieda tam, kad tik sulauktų giesmės pabaigos. Kai vaiposi. Arba nutaiso tokius snukelius, lyg būtų atsikandę patys žinot, ko!
Studentai, iki jam pasirodant ramiausiai aptarinėję savo reikalus, po tokių netikėtų žodžių užsičiaupė ir auditorijoje įsivyravo tyla, kokios būtų pavydėjęs bet kuris mokytojas. Visų veiduose atsispindėjo nuostaba. Kiekvienas seniai buvo supratęs, kad čia ne mokykla, kad jų tėvų tikrai niekas nebekvies, o visas kylančias problemas teks spręsti patiems. Nė vienas nebijojo, tačiau tuo metu pasijuto ne itin jaukiai.
- Labai nedaugelį iš mūsų galima pavadinti tikrais patriotais. Tačiau žmonės viduje neabejotinai yra KAŽKIEK patriotai. Jeigu ne šalies, tai bent savo miesto, kaimo ar bent laiptinės... Manau, daugelis iš jūsų žodžius DAR prisimenate, - vyptelėjo dėstytojas. – Siūlau tuojau pat visiems atsistoti ir pradėti mūsų paskaitą šalies, kurioje esame, pagerbimu. Siūlau nesižvalgyti į žemę, neieškoti ten pamestų centų, nerakinėti nosies ar dar kurio nors plyšio. Ištieskime pečius ir pakelkime galvas, pabūkime išdidūs savo šalies žmonės!
Darijus girdėjo, ką jis sakė, tačiau net nepajudėjo – kaip ir visi jo bendraamžiai, nustebinti netikėto pasiūlymo. Vaikinui netgi pasirodė, kad tas prašymas – su užslėptu įsakymo prieskoniu. Nederėjo žodžiai „siūlau“ ir „tuojau pat“. Visai nederėjo.
- Prašau atsistoti, - pakartojo vyrukas, kuris turėjo būti filosofijos dėstytojas, šiek tiek atšiauresniu balsu. Darijus ir vėl pajuto, kad prašymas nė kiek nedera su intonacija. Žinoma, jis nė neketino giedoti himno. Nė vienas neketino. Tuo pat metu visi juto, kad bręsta savotiškas konfliktas. Kiek rimtas – to jie dar nežinojo.
- Jeigu tu iš tiesų filosofijos dėstytojas, – staiga neišlaikė Darijus, kiek kilstelėdamas iš savo vietos ir rankomis pasiremdamas į suolo atkaltę, kad jį pastebėtų iš apačios. – Tuomet aš labai abejoju, ar iš tavęs ko nors gero išmoksiu - nebent apsimetinėti patriotu ir dainuoti iškelta galva pagal įsakymus, ko nė vienas čia esantis sveiko proto žmogus nenorėtų.
Jo balsas, kaip visada, buvo tylus ir ramus. Beveik be intonacijų, tačiau kam reikėjo, tas pajuto, jog Darijus šaiposi. Studentai, nenorėję himno, pajuto išreiškiamą jų priešiškumą. Tuo tarpu plikis išraudo, išgirdęs atvirą pajuoką. Kiekvienas išgirdo tai, ką labiausiai norėjo išgirsti.
- Jūsų vardas? – burbtelėjo vyras, staiga sunerdamas rankas ant krūtinės.
- Aš nežinau tavojo, taigi, mudu lygūs. - atsakė Darijus tuo pačiu bespalviu balsu. – Kad būtume visai lygūs, galiu nulipti žemyn, kur turėsi mane įtikinti apie prievartinio patriotizmo naudą mūsų... taip sakant, ugdymui. Apie filosofinį viso šito elgesio pagrįstumą, kuris įrodytų, jog esi pilnavertis dėstytojas, galintis mus kažko išmokyti.
Bekalbėdamas jis lipo laipteliais žemyn. Plikis dar labiau išraudo supratęs, kad pats susidūrė su nežinia kuo.  Tą nemalonią nežinią jis galėjo išsklaidyti keliais būdais. Vienas iš jų buvo itin humaniškas ir jo profesijai pritinkantis – atmesti emocijas ir į situaciją žvilgtelėti iš mokslinio taško. Pasitelkti profesinį šaltumą, argumentus ir nusiteikti pokalbiui, kuriuo galbūt būtų įmanoma atsikovoti pozicijas.
Tačiau tuo metu jo smegenys virte virė, paveiktos alkoholio ir neseno barnio su žmona, kuri po savaitės planavo su juo išsiskirti. Kol kas jis nežinojo nei apie skyrybas, nei apie pokalbio su Darijumi baigtį. Tik sąmonės krašteliu suvokė, kad realūs filosofiniai argumentai, pateisinantys jo paties išsišokimą prieš visą auditoriją, būtų labai jau netvirti ir skirti žmogui su vidutiniais protiniais gabumais.
Tuo tarpu Darijus kalbėjo ilgais, itin tiksliai suformuluotais sakiniais, netęsdamas, neužsikirsdamas ir labai aiškiai tardamas žodžius. Netgi jį išgirdęs Justas akimoju įvertino, kad jis pats tų kelių sakinių fone atrodo kaip turgaus patarška. Tuo metu Darijus nepanašėjo į vidutinių protinių gabumų asmenį.
Šiek tiek apgirtęs ir studento tvirtos pozicijos prispaustas plikis nusprendė griebtis kiek kitokios taktikos.
- Aš nebandau nieko priversti. Tai buvo siūlymas. Gal neteisingai išgirdai?
- Girdėjau, - linktelėjo Darijus, sustodamas per tris su puse žingsnio nuo pašnekovo. Jiedu buvo to paties ūgio. – Girdėjau niekinančią intonaciją, pašiepiančią intonaciją, o vėliau įsakančią. Žodžius galima buvo interpretuoti daugiareikšmiškai.
- Ar aš ką nors verčiau? – nužvelgė auditoriją dėstytojas. – Kurį nors? Gal kurią nors? Kas čia...
- Jei yra manančių, kad buvo įsakinėjama, - pertraukė Darijus, kilstelėdamas delną į viršų. – Tegu pakelia ranką.
Justas beveik negalvodamas pakėlė. Ne todėl, kad būtų klausęsis kažkokių užslėptų intonacijų – tiesiog jis visados buvo pasiryžęs už Darijų kelti rankas. Jeigu reikia – net ir abi.
Kai po sekundės jis susigriebė pakelti ir antrą, rankas kilstelėjo beveik visi. Paskutiniai atsipeikėjo tie, kurie labiausiai bijojo užsitraukti dėstytojų nemalonę. Šiuo atveju jau nebeliko kur dingti.
- Ėė... – nutęsė plikis.
- Geros dienos, - atsisveikino Darijus, užsimesdamas ant peties kuprinę, kurioje voliojosi vienišas storas sąsiuvinis. Po akimirkos laiptais nudardėjo išsiviepęs Justas, pasičiupęs savo mantą.
- Jūs abu tikriausiai suprantate, kad liksite be įskaitos? – išraudęs riktelėjo plikis.
Atsistojo dar keli studentai, ketindami palikti auditoriją. Po jų lavina ėmė slinkti nebesustabdomai.

Po to įvykio Darijus daugiau nebekalbėjo sakiniais, ilgesniais nei trys žodžiai. Žinoma, įskaitą jis gavo. Studentai pareikalavo kito dėstytojo, plikis po savaitės išsiskyrė su žmona ir išėjo iš universiteto. Praėjus metams niekas nebeprisiminė jo tikslios išvaizdos, studentų sąmonėje jis išliko kaip „plikis, mėgęs giedoti himnus“.

Darijus irgi ne itin krito į akis – pats buvo vidutinio ūgio, todėl teoriškai tiko bet kuriai į porą. Plaukai lietuviškai šviesūs, kirpti banaliu ežiuku, o veido simetriją kiek žalojo du seni, lyg ir paviršutiniai randai dešiniajame skruoste, už kuriuos turėjo dėkoti tam pačiam milžinui Justui.
Vaikystėje jiedu mėgo žvejoti. Justas skolindavosi iš savo brolio spiningą, kuriuo negailėdamas jėgų mojuodavo palei ežero pakrantę, traukdamas visokias žoles, lapus, nuskendusius sportbačius – ką tik nori, bet ne žuvį. Darijus tą įnagį naudojo vos porą kartų ir tuojau pat numetė – daug mieliau pasirodė sėdėti ir stebėti plūdę. Nelaimė įvyko, kai Justas ruošėsi sviesti blizgę. Daikčiukas valo gale turėjo nuožmiai atrodantį trišakį kabliuką. Darijus nepastebėjo vos įžiūrimo valo ir blizgės su kabliuku, besiilsinčių žolėje. Jis pasilenkė paleisti į kibirą nedidelę žuvį, kuomet nusisukęs Justas užsimojo ir trūktelėjo. Valas su trišakiu kabliu smogė tarsi iš giedro dangaus, du smaigaliai įsikirto į skruostą ir drykstelėjo mėsas. Tąsyk Darijui pasirodė, kad nesuvokiama jėga tuoj nuplėš jo veidą. Iš skausmo jis po kelių sekundžių neteko sąmonės, o mirtinai persigandęs Justas ėmė klykti lyg merga. Jam pasirodė, kad iš draugo veido nieko nebeliko – tik kruvina košė.
Netoliese buvę žvejai, išgirdę nevyriškus riksmus, netruko sulėkti ir iškviesti greitąją. Deja, Darijus prisiminė viską tik iki tos vietos, kada jam aptemo pasaulis. O kai pabudo ir sužinojo, kas nutiko, džiaugėsi, kad nepabudo anksčiau. Nė už ką nebūtų patikėjęs, kad už jį Justas žliumbė kaip mažas vaikas, manydamas, kad atėjo pasaulio pabaiga.
Kai po dviejų mėnesių nuėmė paskutinius tvarsčius, Darijus abejingai paspoksojo į du randus veidrodyje, tada gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į virtuvę užkąsti košerinio maisto. Du mėnesius su aptvarstytu veidu jam buvo itin sudėtinga valgyti, tad ketino atsidžiaugti primityviais malonumais. O paskui susirado Justą ir pakvietė žvejoti.
Tačiau Justas daugiau niekada gyvenime nebepaėmė į rankas spiningo.

Tie du randai tik iš pradžių atrodė kraupiai. Po kelių metų jie bemaž susilygino su natūraliu veido reljefu. Po pirmo žvilgsnio likdavo įspūdis, kad KAŽKAS tame veide visgi ne taip, kaip turėtų būti. Daugelis instinktyviai pažvelgdavo į Darijų antrą kartą, kad pastebėtų tas smulkmenas. O kartu pastebėję ir pilkas, viską įdėmiai stebinčias akis, nuspręsdavo, kad Justui pašonėje trinasi kažkas panašaus į užsislaptinusį chuliganą, laukiantį progos. Ši nuomonė kaipmat išsisklaidydavo, išgirdus bent vieną „chuligano“ ištartą žodį.
Žinoma, jis pats nebuvo tobulumo įsikūnijimas. Tylus užsispyrimas, paaštrėdavęs netikėčiausiose situacijose, retą palikdavo abejingą. Kartais, be jokios suvokiamos priežasties, Darijus tiesiog užsisklęsdavo ir atsisakydavo vykdyti prašymą, atsakyti į klausimą ar tiesiog nustodavo reaguoti į žmogų – tiesiog apsisukdavo ir nueidavo. Tokiomis akimirkomis pašnekovas likdavo nesupratęs, kas ką tik nutiko. Daugelis susierzindavo. Merginos neretai apšaukdavo jį puspročiu. Tik jo artimiausi draugai suvokė, kad tai yra savotiška Darijaus neigiama pusė – panašiai kaip Tomas su amžinai smirdančiomis kojomis, Justo plepėjimas, kartais tampantis erzinančiai įkyriu, ar pažadų nesilaikymas. Ir tik vienas Justas žinojo, ką tokia atsiribojimo akimirka iš tiesų reiškia intravertiškam žmogui – kad Darijus staiga pagimdė mintį, kurią stengėsi pagimdyti gana ilgą laiką. Mintį, kurią brandino ilgai, tyliai, vienas pats ir be niekieno pagalbos. Kuriai staiga atėjo laikas išsigryninti ir tam reikėjo vienatvės. Štai tą išgryninimo akimirką Darijus tapdavo panašus į autizmu sergantį žmogų – jis pasinerdavo į save.
Kartais toji būsena trukdavo itin ilgai.

---

- Nagi pripažink – tai stebuklaš, - pasakė Justas.
Darijus nekrustelėjo, stebėdamas įėjimą.
- Tu pagaliau mąstai apie merginą, - tęsė Justas. – Apie galimą intymumą, apie još tobulybę, apie još... Dieve, jaučiuosi, tarsi AŠ būčiau įsimylėjęs! Nors dar net nežinau, kas ji tokia. Jaučiuosi, tarsi stebėčiau gimimo procesą... Žinai, mano tėvas žiūrėjo, kaip motina mane su seserimi gimdė. Ot ištvirkęs...
Justas retsykiais pamiršdavo, kad turi švepluoti ir imdavo berti žodžius nebesukdamas galvos dėl savo įvaizdžio.
„Greičiausiai aš ją pražiopsojau“ – pagalvojo Darijus. Jis niekaip negalėjo prisiminti, kur tiksliai buvo matęs juodaplaukės veidą. Tik žinojo, kad mato jį pakankamai dažnai. Vadinasi, nepažįstamajai tenka stoviniuoti netoli jo, laukiant paskaitos gretimame kabinete. Jeigu tenka ir jis ją pastebėjo, vadinasi, tai vyksta pakankamai dažnai. Vadinasi, jiedu susitiks bet kuriuo atveju, jeigu tik ji nesusirgo ar nenusprendė praleisti paskaitų.
Darijus šią mintį sugromuliavo skrupulingai ir apuostė iš visų pusių. Įėjimo stebėjimas galbūt ir nesibaigs sėkme, tačiau kažkuriuo momentu nepažįstamoji būtinai pasimaišys jo akiratyje.
- Negirdėjai, ką sakiau, ar ne? – kiek nusivylęs paklausė Justas.
- Tavo tėvas ištvirkęs. Girdėjau.
- Jeigu pasakytum, ką galvoji, mudu tą patį sugalvotume greičiau, - pabandė įsijausti į mažakalbio kailį draugas.
- Pavėlavai, - šyptelėjo Darijus.
- Tai kaip ji atrodo?
- Juodaplaukė. Raiškios akys. Pailgas veidas. Galbūt pablyškusi.
- Soliariume nesilankiusi? Kas čia per mergina?..
Darijus nutylėjo.
- Na gerai. Plaukai labai ilgi? Brunečių čia daugiau nei reikia.
- Beveik iki pečių. Tankūs, absoliutaus juodumo.
- Kokio?... Jėzau, tu dar spalvos kodą nurodyk. Kas taip apie moteris kalba?
Darijus šyptelėjo.
- Eime, - staiga jis nustojo ramstęs sieną ir čiupo savo rudą krepšį.
- Kur? Jau pamatei?
- Tuoj paskaita.

Darijus neišvydo jos, įžengiančios pro paradinį įėjimą. Prie kabineto durų, kur lūkuriavo būrelis merginų bei vaikinų, šmėžavo keliolika studentų iš kitos grupės, tačiau ir ten jis nerado tos, kurios ieškojo. Įsitikinęs, kad aplinkui daugiau nėra nenužvelgtų merginų, Darijus šiek tiek nusiminė, tačiau netrukus atsipalaidavo ir nusiteikė laukti. Apsimetė nepastebįs studentės, besitaikančios į jį fotoaparatu -  buvo įpratę fotografuoti vieni kitus, ieškodami vienas kito veiduose netikėtų rakursų, šešėlių ar šiaip emocijų. Lygiai taip pat įprato ir pozuoti, kvailai nespoksodami į objektyvą.
Paskaita buvo neįdomi. Anglų kalba, praturtinta specialybei būdingais žodeliais, kuriuos kiekvienas save gerbiantis fotografas išmokdavo internete. Darijus galvojo apie raiškias merginos akis, tarsi permačiusias jį kiaurai. Apie pablyškusį veidą, atsuktą tiesiai į jį. Mintyse stengėsi nupiešti jos profilį, įsidėmėti jį iki smulkmenų. Mintys nuolat maištavo, įpiešdamos atsitiktinius vaizdinius ir visaip jį erzindamos.

Pastebėjo ją praslinkus dviems valandoms mažareikšmio bastymosi iš auditorijos į auditoriją. Niauriai prasiramstęs rinkodaros paskaitoje, pasiklausęs monotoniško murmėjimo vyro, kuris save vadino specialistu, jis netgi pagalvojo, kad metas būtų visai nustoti lankytis tokioje laiką suryjančioje vietoje ir verčiau nusipirkti knygą, kurioje panašūs dalykai būtų išdėstyti su humoru. Nes tas „specialistas“ aiškiai nebemato prasmės aiškinti savo temą įtikinamai. Turbūt išsikvėpęs.
Pakeliui į reklamos psichologijos paskaitą jis staiga sustingo ant laiptų, akims užkliuvus už juodų lyg varno plunksnos plaukų, šmėstelėjusių visai netoliese. Justas, kadangi traukė pirmas, Darijaus pasišalinimą pajuto po kelių sekundžių. Netardamas nė žodžio, tylenis pasuko į šalį ir nekantriai ėmė brautis per minią studentų, ketindamas visiškai įsitikinti, kad mato kaip tik ją.
Mergina traukė koridoriumi skubiu žingsniu, lydima kažkokios iš matymo nepažįstamos šviesiaplaukės. Darijus, probrėkšmiais matydamas jos nugarą, įvertino, kad nepažįstamoji ūgiu jo nelenkia. O jei ir lenkia, tai labai nežymiai. Šviesi vasarinė striukė, melsvi džinsai. Apavo per minią neįžiūrėjo.
- Atsiprašau, - murmtelėjo, atsargiai išlaviruodamas tarp aukštesnių už jį merginų. Jos buvo liesos kaip šakaliai, tikriausiai ketino tapti modeliais. – Atsiprašau...
Srautas judėjo į pastato dalį, kur tam tikru metu didžioji dauguma studijuojančių atsidurdavo sąlyginai mažoje erdvėje. Čia buvo išsidėsčiusios vos šešios auditorijos. Pirmadieniais ir trečiadieniais tekdavo atlaikyti nemenkas spūstis ir truputį prietemos – sparno koridoriaus langai žvelgė į gana siaurą vidinį kiemą, o šiame saulės visados trūko. Fotografijai netinkama vieta. Užtai gali klausytis visko apie marketingą ir psichologiją.
Staiga Darijus sutrikęs stabtelėjo – ką tik jo sekta mergina pranyko iš akių. Jokių durų šioje vietoje nebuvo, langų taip pat. Tamsus, ne itin siauras praėjimas. Vadinasi...
Į nugarą įsirėžus keliems studentams, palinkėjusiems jam atidumo, Darijus nusprendė atsitraukti prie sienos. Ten jis ir sustingo nejudėdamas, akimis ieškodamas minioje tos vienintelės, kuri prieš kelias akimirkas buvo taip aiškiai matoma. Dabar šansai ją surasti mažėjo matematine progresija.
„Nemačiau jos veido“, - suirzęs pagalvojo Darijus. – „Galbūt aš sekiau visai ne paskui TĄ merginą“.
Kažkur kairėje žybtelėjo fotoaparato blykstė, menkai akimirkai viską nušviesdama metalo atspalviais. Darijus nustebęs dėbtelėjo į Justą, kuris mėgėjišku kadru atkreipė į save dėmesį. Niekas tokioje prietemoje nefotografuoja. Nebent mėgėjai, fiksuojantys vaizdus vardan paties proceso...
Justas išsišiepė iki ausų – jo fizionomija lindėjo iškilusi virš kitų gerus trisdešimt centimetrų. Jam buvo bepigu iš viršaus atrasti tai, ką ketino. Jis ir dar aukštaūgės, itin liesos „manekenės“ išsiskyrė iš plūstančios minios.
Justas akimirkai nuleido galvą, kad pasireguliuotų savo prietaisą. Atsitiesęs jis pakėlė fotoaparatą prie akių ir prisitaikė. Tačiau ne į Darijų, o kiek kairiau. Spragt – aplinka vėl nusidažė ryškiomis metalo spalvomis.
Nužvelgęs pasieniais stabtelėjusius studentus, Darijus kaipmat viską suprato – mergina niekur nedingo. Jai tikriausiai įkyrėjo būti minios dalimi ir ji pasitraukė į srauto pakraštį kartu su drauge. Darijus juodaplaukę tiesiog aplenkė ir ieškojo ne toje pusėje.
Šį kartą ji stovėjo veidu į Darijų ir tapo aišku, kad tai – ta pati mintis skaičiusi keistuolė. Plaukai rėmino boluojantį, pailgą veidą, o tame veide lygiai taip pat spindėjo didelės, ryškios akys. Tik šį kartą jos nežiūrėjo į Darijų.
Mergina kalbėjosi su savo drauge.
Aplinką nutvieskus trečiai fotoaparato iškrovai, Darijus buvo visiškai įsitikinęs. Jis žengė į priekį, neketindamas gaišti laiko bereikalingiems svarstymams. Nežinojo, ką pasakys. Nežinojo, ar iš viso reikės sakyti – tąsyk juodu susikalbėjo be ypatingų pastangų.
Jis sustojo per pusantro žingsnio šviesiaplaukei už nugaros, tyrinėdamas naktinės keistuolės veidą, ypač akis, kurios tąsyk padarė neišdildomą įspūdį. Kad ir kas ji buvo, dabar bendravo kaip ir visi. Žiūrėjo į savo draugę, pasakodama jai tyliu balsu. O tada, tikriausiai pajutusi, pažvelgė į Darijų.

Pirma, ką jis tuo metu patyrė, tai nenugalimą norą nusukti žvilgsnį. Instinktas buvo toks stiprus, kad Darijus vos nepasidavė. Jeigu nebūtų iš anksto žinojęs, mergina greičiausiai būtų pamaniusi, kad vyrukas šiaip dirstelėjo į ją. Tačiau jis užgniaužė instinktus. Mintyse transformavo iškilusį poreikį nusisukti į atvirą susidomėjimą, į tikslą ištyrinėti tą veidą, surasti jame ženklų, kad mergina jį pažino, prisiminė. Galbūt ji netgi prisimins savo žaidimą?..
Toks užsispyrimas žiūrėti tarsi prikaustė merginą. Ji, užsikirtusi per pusę žodžio, taip ir sustingo, stebėdama prietemoje vos švytinčias Darijaus akis.
O tada atsisuko ir šviesiaplaukė, pajutusi, kad ji nebedalyvauja pokalbyje.
Jeigu Darijaus veide kas nors ir galėjo išskaityti emocijas, tai buvo Justas, kilstelėjęs fotoaparatą kitoje koridoriaus pusėje. Jis buvo pakankamai toli, kad negalėtų išplepėti savo įspūdžių. Tačiau padarė paskutinę paslaugą – spustelėjo fotoaparato mygtuką. Ketvirtas žaibas leido Darijui ir merginai aiškiau įžiūrėti vienas kitą. Menkai akimirkai, tačiau to pakako. Mergina pastebėjo, kad į ją žiūrinčio keistuolio veidas yra kažkoks neįprastas, kad jame yra kažkoks... defektas? Randas?
Darijaus nuostabai, juodaplaukė sutrikusi trumpai pažvelgė į savo draugę, lyg prašydama paramos. Tada ėmė šaudyti žvilgsniu tai į Darijų, tai į ją. Žaidimas merginai aiškiai nepatiko.
- Ko nors norėjote? – paklausė ji kiek garsesniu balsu.
- O jūs manęs nepažinote?
- Ne.
Darijus pajuto nežymią agresiją. Atsispindėjo ir povyzoje ir balse. Jau abi merginos varstė jį žvilgsniu, tiesa, nesistengdamos nugalėti, kuri ilgiau atlaikys.
„Nepažino“ – pagalvojo jis, jausdamas šiokį tokį nusivylimą. – „Paprasčiausiai nepažino“.
- Ar jūs, - pratarė Darijus kiek pagalvojęs, - turite dvynę seserį?
- Ne, - juodaplaukės balse vis dar jautėsi dalelė agresijos.
- Atsiprašau, - sumurmėjo jis, neketindamas daugiau kvaršinti nepažįstamajai galvos savo nakties nuotykiais. Nusuko žvilgsnį ir, pasitaisęs ant peties krepšio dirželį, žengė į Justo pusę. Išgirdo, kaip už nugaros abi merginos susikuždėjo, tačiau neatsisuko pažiūrėti.
- Ir viskas? – apstulbo Justas, niekaip nepajėgdamas suprasti, ką išvydo. – Pora žodžių – ir viskas?!
- Ji manęs nepažino.
- O tu jai bent priminei? – milžinas susibruko fotoaparatą į kuprinę ir nusekė Darijui iš paskos. Netrukus pasivijo ir ėmė žingsniuoti šalia, pusiau pasisukęs į draugą šonu. – Netikiu savo akimis. Ledinė pana – o tu tesugebėjai paspoksoti į ją!
- Tai ne ta mergina, - pasakė Darijus.
- Kai spoksojai, atrodė, kad ta...
- Ir man atrodė, bet apsirikau.
Justas pajuto, kad draugą ima erzinti kalbėjimas. Nežymi gaida ramiame balse, girdėjo ją daugybę kartų, kai padaugindavo su klausimais.
- Tai ką darysim? – nusprendė pakeisti temą.
- Nieko.
- Sakyk ką nori, - atsiduso Justas, - bet kabinti panų tu visai nemoki.
- Man reikės tavo fotoaparato.
- Tai ką, visgi tai buvo ji?
- Ne... – Darijus perbraukė plaukus delnu ir sutrikęs apsidairė. Dirstelėjo akimirkai į Justą. – Sprendžiant iš išvaizdos – tai ji.  Bet kai...
- Dieve tu aukštielninkas, jis mat pasidarė išvadas po trijų žodžių! Gal merga „bilobilo“ neišgėrė šį rytą, gal jai sklerozė, ar ką... Einu, pats paklausiu!
Suraukęs antakius Darijus darsyk nužvelgė draugą. Justas dažnokai juokaudavo, tačiau dabar atrodė nusiteikęs rimtai.
- Tai ne ji, - tarstelėjo kiek garsiau, mat išstypėlis tolo septynmyliais žingsniais.
Ir visgi neketino vytis. Nuojauta tvirtino, kad neapsiriko.


3.


„O gal visa tai iš tiesų tebuvo sapnas“ – svarstė Darijus, žiūrėdamas į atspausdintą nuotrauką.
Justas visgi įvykdė savo sumanymą – grįžo prie juodaplaukės ir tiesiai šviesiai paklausė, ar tik ši naktį neužsiiminėja telepatija, stovėdama vienais naktiniais prie lango. Mergina apstulbo ir baisiausiai sutriko. Paskui ėmė juoktis.
- O ji visi miela mergina, - tąsyk pasakė Justas. – Dėl viso pikto, jeigu mergužėlė išties serga skleroze, palauksiu dvi dienas. Jeigu ir tada ji tavęs neprisimins, imsiuos jos pats.
- Su Karolina jau atsisveikinai? – nusistebėjo Darijus.
- Priklausys nuo tavęs.

Jis taip ir nesuprato – juokavo Justas, ar ne. Šis neketino aiškintis. Galbūt tiesiog norėjo prigrasinti Darijui, idant šis imtųsi iniciatyvos.
Jeigu ne tu, tada aš.

Juodaplaukė nuotraukoje buvo panaši į naktinę keistuolę kaip du vandens lašai. Ar gali būti, kad egzistuoja dvi identiškos merginos, kurios NĖRA dvynės seserys?
Atsidusęs Darijus padėjo popieriaus lapą ant spausdintuvo ir žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo pusė dešimtos.
Kiek pasvarstęs patraukė į virtuvę ir kiek įmanoma tyliau susimeistravo sumuštinį iš skrudintos duonos, „feta“ sūrio ir kelių svogūno griežinėlių. Tėvai jau miegojo, o buto sienos menkai izoliavo garsą. Laikrodžio tiksėjimą beveik nustelbė dviejų žmonių knarkimas duetu.
Sugrįžęs į savo kambarį, Darijus pirmiausiai priėjo prie lango ir pažvelgė žemyn, į skersgatvį. Suskaičiavo pušis kieme, nužvelgė apsiniaukusį dangų ir atsiduso.
TAME lange šviesa nedegė.
Jis tikėjosi dar kartą ją pamatyti. Jeigu merginai dar nepabodo – galbūt netgi sužaisti žaidimą. Gal net sužinotų, kuo ji vardu.
Ir kas tada?
Darijus palūkėjo, negalėdamas sugalvoti atsakymo į klausimą. Viena jis tvirtai žinojo – nenurims, kol neperpras nepažįstamosios. O kai jau perpras – bus matyti.
Po kelių minučių bergždžio laukimo, jis atsinešė iš virtuvės motinos veidrodėlį ir pastatė ant palangės taip, kad nuo rašomojo stalo kažkiek matytųsi apačioje esantys langai. Merginos juo nepamatys, tačiau pastebės užsidegusias šviesas.
Iki pusės dvyliktos naršė Internetą, ieškodamas informacijos apie telepatiją. Medžiagos buvo siaubingai daug. Paieškos portalas išspjovė per 40 tūkstančių straipsnių lietuvių kalba, tuo tarpu angliškų atsirado daugiau nei šeši milijonai. Per dvi valandas Darijus jų perskaitė kelias dešimtis. Straipsniuose buvo aiškinama telepatijos prigimtis, numanomi veikimo principai, kaip to išmokti ir panašiai. Žmonės rašė apie savo patirtį, nors kai kurie pernelyg nuklysdavo į religiją, misticizmą, arba imdavo reikalą aiškinti pernelyg keistomis, bereikšmėmis frazėmis, lyg berašant juos būtų apėmusi euforija viską susakyti kuo nesuprantamiau. Kai paskaudo akys, Darijus mintyse pabandė susisteminti informaciją.
Visų pirma, nebuvo jokių įrodymų. Straipsnių buvo prirašyta begalė, tačiau daugumoje jų buvo perspėjimai, kad iki šiol telepatija, kaip reiškinys, nėra įrodytas. Keli internautai savo straipsniuose paminėjo Džeimsą Randį, paskyrusį milijono dolerių atlygį tam, kuris tvirtai įrodys telepatijos egzistavimą. Sprendžiant iš kai kurių šaltinių, premija dar nebuvo išmokėta.
Pats Džeimsas Randis pasirodė beesąs kanadietis, gimęs 1928 metais. Iki šešiasdešimties dirbęs iliuzionistu, vėliau metė užsiėmimą ir ėmė tyrinėti antgamtinius bei paranormalius reiškinius. Įkūrė savo vardo fondą ir ėmėsi švietėjiškos veiklos. Suradęs jo nuotrauką, Darijus nusprendė, kad  senukas su balta barzda atrodo visai protingas. Pasiskaitęs apie fondo veiklą, surado patikslinančios informacijos – pasirodo, prizas buvo paskirtas už BET KOKIO paranormalaus reiškinio visišką įrodymą. Bandymų būta daugiau nei tūkstantis, tačiau prizas dar nebuvo niekam išmokėtas. Tai daug ką paaiškino, išskyrus šešis milijonus straipsnių, aiškinančių, kaip išmokti telepatijos.
Regis, žmonės turėjo nenugalimą norą prirašyti kalnus informacijos apie išgalvotą sugebėjimą. Pavarčius kai kurių internautų svetaines susidarydavo įspūdis, kad jie tik iš to ir tegyvena.

Antra vertus, kas nutiktų tokiam žmogui, kuris įrodytų telepatijos egzistenciją ir pasiimtų pinigus?
Darijus trumpai pamąstė nauja tema ir nusprendė, kad krislas tiesos tame visgi gali būti. Reiškia, telepatijos negalima vertinti kaip šimtaprocentinio pramano. Tiesos galimybė egzistuoja kartu su žmogiška paranoja. Juk telepatas galėtų nesunkiai sumanyti, kaip jam pakankamai užsidirbti iš savojo sugebėjimo. Pavyzdžiui, galėtų įsidarbinti tardytoju. Jam nebūtų lygių. O paėmęs milijoną rizikuotų ant savo sprando pasodinti valstybinės reikšmės tarnybas ar nusikalstamas struktūras...

Metęs žvilgsnį į veidrodėlį, Darijus pašoko nuo kėdės, jausdamas, kaip širdis ima greičiau daužytis ir skubiai priėjo prie pusiau atitrauktos užuolaidos. TAME lange ką jau kurį laiką degė šviesa, nors siluetas užuolaidų fone nešmėkštelėjo. Tik iš nežymaus šviesos žaismo galima buvo suprasti, kad kažkas vaikšto po kambarį.
Jis  bandė įsivaizduoti ją, gailėdamasis, kad jo kambarys antrame aukšte ir dar gatvelė per siaura. Galėtų atsidarę langus pažvelgti vienas į kitą iš arčiau. Arba netgi susitarti pasimatyti lauke...
Didžiam Darijaus nusivylimui, šviesa netrukus užgeso. Jis netikėdamas stovėjo ir vis dar laukė, svarstydamas įvairiausius galimus veiksmų scenarijus.
Rytoj galėtų atsikelti daug anksčiau ir pabandyti susekti ją išeinančią ryte iš namų. Jeigu mergina studentė, laiką nuspėti ne itin sunku. Ne pavasaris, atsiskaitymų metas dar toli, todėl visų studentų grafikai daugmaž vienodi. Galbūt jam pasisektų ir nepataikytų susidurti su išimtimi.

Pasiekęs žadintuvą, Darijus nustatė signalą šeštai valandai ryto. Dar kurį laiką stebėjo langą vildamasis, tačiau jis išliko tamsus. Stiklo paviršiuje vos vos atsispindėjo šlapias nuo lietaus grindinys, kuriame savo ruožtu švytėjo naktinių žibintų šviesos. Nusiminęs Darijus jau ketino užtraukti užuolaidą, kai pastebėjo kieme sujudantį šešėlį. Kažkas artinosi, ketindamas vidurnaktį išeiti pasivaikščioti. Laikydamas pusiau užtrauktą užuolaidą jis sekė akimis siluetą. Šis netrukus įžengė į siaurą gatvelę po langais, kur pakankamai ryškiai plieskė žibintas. Darijus aiškiai matė šviesią striukę, juodus, nešukuotus plaukus, laisvai krintančius ant pečių. Be jokios abejonės, tai buvo mergina. Ji sustojo kaip tik prie gretimo namo sienos, po TUO langu. Tada užvertė galvą ir pažvelgė tiesiai į apstulbusio Darijaus akis. O po akimirkos dar šyptelėjo jam.
Melsvi džinsai, šviesi vasarinė striukė. Pilki sportbačiai, kurių anksčiau nepastebėjo. Ji be jokios abejonės buvo ta pati, kurią sutiko universitete, kuri jo tada nepažino, kuri...
Kuri pamojo jam ranka, kviesdama išeiti į lauką.
„Kažkoks nenormalus sapnas“ – sužnybo ranką Darijus, pajusdamas skausmą. Pažvelgė į rankas, kurios buvo savo vietoje. Visata nesusisuko į verpetą ir neišnyko iš akių, jis nesapnavo. Ir juodaplaukė jo tebelaukė, žiūrėdama savo keistu žvilgsniu.

---

Nakties oras buvo drėgnas ir vėsus – tikra atgaiva po ilgų karščių. Kažkur tolumoje sugrumėjo griaustinis, giliai mieste kvyksėjo vieniša automobilio signalizacija. Aplink lauko žibintą ratus nenuilsdami suko nakties vabzdžiai.
Mergina lūkuriavo, atsirėmusi į sieną, nenuleisdama nuo besiartinančio Darijaus savo neįprastai atviro žvilgsnio. Atstumui tarp judviejų mažėjant, ji atsitiesė ir pati žengė artyn.
- Sveika, - pasakė jis.
Juodaplaukė šyptelėjo, trumpam uždelsdama pasakyti tai, ko vaikinas niekaip nebūtų tikėjęsis išgirsti:
- Sveikas, Darijau.

Kurį laiką jiedu tiesiog žiūrėjo vienas į kitą. Ji – lengvai šypsodamasi, jis – gerokai sutrikęs, tačiau išoriškai gan ramus.
- Vika, - ištarė mergina, lyg perskaičiusi Darijaus mintis, – mano vardas.
- O mano iš kur sužinojai?
Užuot atsakiusi, ji šyptelėjo kiek plačiau.
- Juk ten tu buvai universitete, - sumurmėjo jis. – Tai tave aš kalbinau. Kodėl apsimetei, kad nepažįsti?
- Turbūt todėl, kad negalėjau pažinti, - šypsena dingo nuo jos lūpų. – O galbūt dėl to, kad tu per mažai stengeisi. Tau reikėjo labiau pasistengti. Daug labiau.
- Tarkim, tu iš tiesų keista, - nustebęs šyptelėjo Darijus.
- Aš... negaliu daug ko paaiškinti, - tarė Vika. – Taip jau yra.
Praslystantį Darijau žvilgsnį ji pasistengė sugauti kryptelėdama galvą. Pravėrė lūpas, lyg ketindama dar ką nors pasakyti, tuoj pat susičiaupė. Kažką galvojo.
- Tau niekas nesakė, kad šitaip spoksoti nemandagu?
Darijus pirmą kartą išvydo nežymią nuostabą jos veide. Vika akimirkai nudelbė žvilgsnį žemyn, pasižiūrėdama sau po kojomis. Akimirkai, nes netrukus vėl sugrįžo prie jo veido. Iš to, kaip ji šaudė akimis, Darijus stebėdamasis suprato, kad merginai sunku NEŽIŪRĖTI į jį. Tarsi jos instinktas būtų beviltiškai sugedęs.
- Tu teisus, aš galbūt kažkiek keista atrodau, - lyg susigėdo Vika.
- Iš tiesų gali skaityti mintis?
- Skaityti? – regis, ji ką tik vėl pralinksmėjo. – Galbūt matyti, bet ne skaityti.
- Rimtai?
Vika papurtė galvą.
- Ne tam pasikviečiau tave, kad...
Ji užsikirto ir neramiai dirstelėjo į gatvelę, kiek toliau virstančią asfaltuota gatve. Darijus pajuto lengvą vėjo dvelksmą, drėgmę ir pūvančių lapų kvapą joje. Vika pažvelgė į dangų, į juodus nakties debesis, vos nutviekstus miesto šviesų. Ji dairėsi tik akimirką.
- Paklausyk, - staiga delnais suėmė jo veidą, taip gerokai sutrikdydama. – Aš tuoj eisiu namo. Ir tau patariu. Man reikia, kad rytoj, suradęs mane universitete, pasistengtum viską priminti. Viską, kas buvo šiandien. Ir vakar. Aš greičiausiai tavęs neprisiminsiu. Greičiausiai NENORĖSIU prisiminti. Jeigu būsi labai įkyrus, galiu ir supykti, bet DABAR labai nenorėčiau, kad pasiduotum. Man reikia PRISIMINTI.

Ji prigludo prie jo lūpų savosiomis, stipriai ir kartu švelniai. Tarsi antspauduodama kažkokį vienpusį susitarimą, kurio jis nepajėgė perprasti. Mintys Darijaus galvoje pašėlo suktis ciklotronu, grasindamos bemiege naktimi.
- Liko nedaug laiko, - atsiduso Vika, - skubėk į pastatą.
- Tu žinai, kad esi išprotėjusi?..
- Tučtuojau! - ji pačiupo jo ranką ir tempte nutempė, lyg pajutusi kažkokį neregimą pavojų.
Viso labo kaptelėjo pirmi lietaus lašai. Darijus neketino jai prieštarauti.
- Jeigu tai žaidimas, tai kokios jo taisyklės? –paklausė.
Vika įstūmė jį į laiptinę ir užtrenkė duris, pati likdama kieme. Darijus nesunkiai galėjo atrakinti užraktą, tačiau mergina pažvelgė į jį pro storą, šarvuotą stiklą ir papurtė galvą.  Nereikia.
Dar akimirka, ir kieme pasipylė lietus. Vikos neapsaugojo net stogelis – ją permerkė susyk. Pažvelgusi dar kartą į dangų, ji apsisuko ir nubėgo grindiniu į tamsą, tarsi jau būtų visiškai tikra, kad Darijus jos nebeseks.
- Tu gi išprotėjusi, Vika, - sumurmėjo šis, žiūrėdamas į nerimstančią liūtį. Po kelių sekundžių jau tvirtai žinojo, kad mergina pasiekė sausą, saugią vietą.
Mintys vis dar skriejo šviesos greičiu, lyg ketindamos susidurti ir įžiebti miniatiūrinę Visatą. Ant lūpų liko aviečių skonio atminimas. Giliai įkvėpęs, jis palietė kakta stiklą.

Staiga vos nesuriko – kieme tvykstelėjo tokia ryški šviesa, kad net per vokus skaudžiai nudiegė akis. Darijus atšoko nuo durų, markstydamasis tarp saulės zuikučių, trukdančių bet ką įžiūrėti tamsoje. Blyksnis truko vos sekundės dalį, tačiau jeigu tuo metu būtų atsimerkęs...
O tada tiesiai virš galvos driokstelėjo pats skardžiausias griausmas, kokį Darijui teko išgirsti per visą gyvenimą. Tik tada jis suprato, kas buvo toji šviesa. Ne, Vika neiškeliavo į pasakų šalį su šviesos efektais – tai žaibas smogė tiesiai į permirkusį kiemo grindinį, beveik išlydydamas vieną akmenį ir sukeldamas stulpą garų. Kai griaustinis liovėsi tirtinti langų stiklus, Darijus kurį laiką apsvaigęs klausėsi dviejų intensyvių garsų – liūties šniokštimo ir automobilių signalizacijų.