Tai ne vėtra- tai švilpauja vėjas

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

„Pablas Chose Enrikė nirtulingai atmetė savo juodus kaip anglis plaukus, užkritusius ant aukštos, išraiškingos kaktos, ir sužaibavo degančiomis akimis, kurios sakė tik viena: Marija Fernando, man nesvarbu, kad tavo tėvas rančos patron, o aš tik pobre trabajador, aš trokštu tavęs, ir tu būsi mano! Raumeninga, prakaituota, įdegusi Pablo krūtinė švietė pro atlapotus marškinius ir gražiajai Marijai tirpo iš laimės širdis. Staiga Pablas nelig konkistadoras, trokštantis užgrobti naujas žemes, sugriebė savo tvirtomis rankomis merginos taliją, prisitraukė arčiau ir aistringai pabučiavo į lūpas. “
    Janina padėjo knygą ant kelių ir iš susijaudinimo drebančiomis rankomis nusiėmė akinius, kad pailsintų akis. Kurį laiką su šypsena svajingai spoksojo į knygos viršelį, kuriame vyriškasis Pablas Chosė Enrikė ruošiasi bučiuoti tą gyvatę Mariją Fernando, taip ir besitaikančią pasinaudoti vargšo „vaikelio“ naivumu, o vėliau papustyti padus su kitu. Argi ne taip buvo su Chosė Chuanu ir Chosė Antonijumi? Vaizduotėje vis dar grožėdamasi gaivališku Pablo grožiu, Janina atsiduso kaip viską suprantanti, bet nieko negalinti padaryti moteris ir keliskart nosinaite persibraukė kaktą, nors ji buvo visiškai sausa.
- Ėch, Pranai Pranai, kad mes dabar jauni būtumėm, oi, kad eitumėm duotis šitaip į kluoną... - tarė geraširdiško veido senukui, besišypsančiam nuotraukoje ant trikojo stalelio, ir juokdamasi nuėjo į virtuvę.
    Ant senos viryklės puode kunkuliavo vanduo su bulvėmis, o ant stalo baltavo dvi švarios lėkštės, kiekvienai iš pašonės tvarkingai buvo padėta po šakutę ir peilį. Už lango jau temo, vienas po kito žiebėsi miesto žiburiai, o benamis vėjas laužė medžių viršūnes ir švilpavo pro buto plyšius. Janina stipriau susisiautė liemenę.
- Kaip greitai atėjo ruduo...
    Kurį laiką stovėjo ir stebėjo jau visai beužgęstantį dangų, tačiau netrukus, kažko sunerimusi, suskubo užsikaisti arbatos. Prieš tai lyg tarp kitko pataisė užuolaidas, o iš tikrųjų slapčia apžiūrėjo priešakinę gatvelę, ar niekas neskuba link jos namo laiptinės. Blyškios žibintų šviesos ruože staigiai šmėstelėjo ir pradingo grėslios eisenos vyras, veidą slėpdamas po gobtuvu. Janinai sąnarius perliejo šiurpas, tačiau ji greitai jį nusipurtė ir nuskubėjo darytis arbatos.
    Krėslas buvo minkštas ir patogus, užsilikęs dar nuo Tarybinų laikų, kai galėdavai visko gauti per „blatą“, tai yra per pažįstamus. Jau seniai išsikraustėTarybinė valdžia, tačiau ir pažįstamų jau kuris laikas nebelikę. Tik šis senas nereikalingas krėslas dar gyvas. Janina su meile paglostė apiplyšusį jo ranktūrį.
    Rainas katinas pradėjo trintis apie šeimininkės kojas ir ji paėmė jį ant rankų. Kasydama paausį šnibždėjo prie pat snukučio:
- Taip, Kiciau, ir tu žinai, kad tuoj grįš Jonukas, žinai ir tu, ilgaūsi rainauodegi... - katinas pritardamas murkė ir tiesė kaklą, kad ir šį pakasytų.
  Kambaryje sklandė jauki prietema. Ant rusvais tapetais apmuštos sienos virš televizoriaus kabojo senas švytuoklinis laikrodis, kurio melodingi dūžiai pradėjo skelbti aštuonias valandas vakaro, lyg apleistam dvare praneštų vidurnakčio pasirodymą.
- Ir kur taip ilgai užtruko? Juk nebus papuolęs į bėdą, kaip sakai, Kiciau? - kreipėsi į katiną. Šis tingiai sumirksėjo ir vėl užsimerkė.
- Teisingai tu sakai. Protingas vaikas, žino, kaip bėdos išvengti. O kas jį ten ir beužpuls, kai taip vėjuota. Žmonės namie lindi tokiu metu, net ir banditai. Greičiausiai ir mūsų Jonas kur nors pas draugą sėdi, - jos ranka toliau nevalingai glostė katino kailį. Ausyse skambėjo laikrodžio dūžiai, o akyse šmėžavo vyras, šmėstelėjęs žibintų šviesoje.
    Laikrodis baigė savo dūžius ir toliau laukė, kol pasibaigs dar viena valanda, o tuo tarpu pamažėle tiksino sekundes. Visuotinis laukimas virpino nervus.
- Ak, žinias jau rodo! - apsidžiaugė Janina. -Na ir nukriošusi mano galva… Nagi, įsijunkime...
    Ekranas tvykstelėjo ir jame atsirado prie stalo sėdinti šviesiaplaukė moteris.
- ... vakaras, mieli „balticum“ televizijos žiūrovai. Su jumis sveikinasi Renata Šimkienė. Šiandien žiniose matysite...
    Tuomet ekrane pasirodo vaizdas iš šiurpios autoavarijos, kurioje žuvo du žmonės, ir dabar filmuotoje medžiagoje paramedikai neskubėdami juos stūmė į greitosios pagalbos automobilį, o jie nejudėdami gulėjo juoduose maišuose. Vėliau išdygo konteineriuose besirausiantys murzini benamiai, varganai atrodantys pensininkai, darbo biržos vestibiulis...
- Va, Pranai, va! Džiaukis, kad po velėna guli ir nežinai, kas čia vyksta, o tai jei žinotum- grabe apsiverstum, - žinančiai sako Janina Pranui. Po to staiga surimtėja, susimąsto.
- Klausyk, Pranai, bet tikiuosi tau ten niekas neduoda televizoriaus žiūrėti?
  Pranas šypsosi ir tyli.
-Ėch, bet taigi tu vistiek nieko neprižlibintum... Che, che...
- Naujausios žinios, - vėl pasirodo šviesiaplaukė moteris rimtu veidu. -Šiandien Klaipėdoje apie šeštą valandą vakaro traukinys partrenkė dvylikos metų berniuką. Manoma, kad po traukinio bėgiais jis palindo pats. Lietuvoje tai jau dvidešimt penkta paauglio savižudybė. Daugiau sužinosite rytojaus reportaže. Toliau- sportas ir orai...
    Janinai sudrebėjo rankos. Puodukas nukrito žemėn, sukeldamas duslų garsą. Išsigandęs katinas pabėgo. Arbata išsiliejo, ir ant kilimo pradėjo plėstis tamsi dėmė.
    Moteris paklaikusiomis akimis spoksojo į televizoriaus ekraną, kuriame lakstė Klaipėdos „Neptūno“ krepšininkai. Jos rankos liko iškeltos ore lyg vis dar laikytų puodelį, o lūpos virpėjo lyg kažką norėtų pasakyti.
- Jonas... Tai mano Jonelis... 
    Ji atsistojo, tačiau tik dairėsi aplinkui, nieko nesuprasdama. Staiga, pagauta kažkokio nenumaldomo impulso, puolė ieškoti batų, palto. Kaip pakvaišusi pasileido versti aukštyn kojom namus, nukrito Prano nuotrauka, sudužo stiklas. Nerado, ko ieškojusi, nes jos akys buvo aklos. Išbėgo kaip stovinti: tik skara apsisiautusi ir įsispyrusi šlepetes.
    Šiaurys vėjas ištaršė jos vienplaukę, žilą galvą, ir po apleistas gatves nešiojo vardą vaiko, kurį įnirtingai šaukė sena moteris. Jos raukšlės dar labiau įsirėžė į veido odą, lyg per akimirką būtų praėję dešimt metų, ašaros krito ant suskeldėjusio šaligatvio. Ji pradėjo bėgti, skėsdama rankas į kiekvieną pasitaikiusį medį, kurio šešėlis pasirodydavo panašus į mažo vaiko. Dusulys užgniaužė gerklę, tačiau ne jis ją tampė, ne jis smaugė plieniniais gniaužtais, o siaubingas gumulas, kurio niekaip neišėjo nuryti, ir jis vis didėjo ir didėjo, vis plėtėsi po visą kūną, nelig auglys, naikinąs ląsteles.
    Jai pakirto kojas ir ji sustojo, pakėlė akis į niūrų nakties dangų, kuris per akimirką tapo juoda kosmoso skyle, juodu gedulo šydu ant žmonių galvų, nevilties pranašu.
- O Viešpatie! Ką aš tau padariau, kuo nusikaltau, už ką tu šitaip su manim!... - lyg pačios mirties balsas nuaidėjo iš giliausių požemių, siaubinga agonija, nepakeliama žmogaus širdžiai, ir pasklido po apleistų gatvių miestą, ir persmelkė tų namų sienas, sudrebino kiekvieną gyvą sielą, kuri slapčia mąstė: kokia vargšė ta šmėkla, kuri turi šitaip kentėti.
  Dar ilgai blaškėsi žemės vabalėlis, nerasdamas savo mylimojo, kol pailso senos kojos, sudiržo iš skausmo širdis. Vėtra nutilo, skara nustojo plaikstytis. Aklos akys atvedė Janiną namo.
    Įžengus į iki kaulų smegenų pažįstamą mažą vieno kambario butuką, staiga jis tapo svetimas. Ši irštva dvokė senio smarve, vienatvės kapu.
    Janina bejėgiškai susmuko į aptriušusį, klibantį krėslą ir pravirko.
- Paliko mane mano vaikelis, išėjo... Begėdė, paskutinė begėdė aš, nemokėjau, nesugebėjau juo pasirūpinti...
    Kažkur viršuje, pas kaimynus, nubildėjo greiti vaiko žingsniai. Matyt, mažas apskritaveidis berniukas žadina namiškius. Juk jau rytas.
- Močiute! - nuaidėjo angelo balsas. - Kur tu buvai? Kodėl verki? - pribėgo, apkabino. - Aš vakar taip išsigandau. Grįžtu namo, durys praviros, tavęs nėra, visi namai apversti, ant ugnies bulvės paliktos virti ir jau bėgo iš puodo, dar Kicius miaukia kaip išprotėjęs! Galvojau, kad tave pagrobė! Visą naktį bluosto nesudėjau, mąsčiau, kaip tave išgelbėti iš pagrobėjų. Suskaičiavau, kad viską pardavęs gaučiau tūkstantį litų. Įsivaizduoji, kiek daug! Kaip manai, močiute, būtų už tiek pagrobėjai tave atidavę?
- Būtų, vaikeli, būtų... - Janina, priglaudusi berniuką prie krūtinės, glostė jo plaukus, traukė į save jo vaikišką kvapą ir vis dar sriūbčiojo, negalėdama atsigauti.
- Močiute, bet ko tu vis verki ir verki? Žinok, aš irgi tuoj pradėsiu verkti...
- Oi ne, neverk, brangusis... žiūrėk, jau nebėra pas mane ašarų... Matai?
- Yra, aš matau!
  Janina nusijuokė. Tuomet suėmė jo vaikišką galvelę į savo raukšlėtus delnus, ilgai bučiavo akimis jo gražų veidelį.
- Myliu tave labiau už gyvenimą, anūkėli mano, niekada to neužmiršk. Aš jau sena, viską užmirštu, ir tai turbūt užmiršau tau kasdien kartoti...
    Jonas Kūlys tik išmintingai nusišypsojo ir tarė:
- Žinau, močiute. Juk abu mes žinome, kad vienas kitą mylime, tai kam dar tai sakyti!
  Janina tiesiog netvėrė iš laimės: dar kartą nusijuokė iš visų plaučių.
- Na, jei taip, eime valgyti šaltibarčių, kurių tau vakar padariau...
- Ak, šaltibarščiai! Kaip aš juos mėgstu...
    Ir nuėjo jie abu, susikabinę už rankų: sulinkusi sena moteris ir smulkaus stoto berniukas su pižama. Švintanti saulė apšvietė jų nugaras, o nepatenkintos vėtros ranka paskutinį kartą atidarė langines ir nutilo.