vis dar gyvenu

iš tamsumos, juodu aksomo rūbu
atklysta pirkion vakuminė nebūtis

norėdama sugriauti  mano esamąją būtį,
kurią stačiau be pamatų, be tikslo
po truputį --

tik tak, tik tak
tuksena tūkstančiai širdžių
kažkur už durų-
beveik jų negirdžiu.

ateik, žmogau, išvesk mane
žinai, kur akys nebemato nieko
ir nebegirdi nieko ausys trys

ir kur gyvena katinai
kaip dieviškieji 'mačo'
ir kur bažnytiniai giedotojai
sugieda 'velnio akys tiesą pasakys'

ten teka vandenys balti
kaip dobilo žiedai -... trys, keturi...
ir šypsos tūkstančiai abstrakcijų
kaip vienas daiktas tarp jaunų akacijų.

laikau, laikau žodžius
dar vis giliai įstrigusius
ir nyksta mano žmogiškasis 'aš'

pro rūką, debesis, aukštai
už namo
už milijono šviesmečių, už dar daugiau namų--

žmogau, pagauk mane, surask mane
surankiok mano begalybę sielų,
nes aš esu daugiau nei vienas iš penkių dievų
kurie sukūrė tai, ką vadinu 'gy-ve-ni-mu'

po skriptum. vis dar gyvenu