Septyni Lašai I

Blyški balana spragsėdama įsidegė pamažu apšviesdama drebančią senio ranką su degtuko stagaru, po to kurmio kailio dulkėto chalato rankovę, išrėžė raukšlių išvagotą veidą ir susivėlusius pelenų spalvos plaukus. Skysta šviesa lėtai, tarsi apgraibomis, apčiuopė juodinto ąžuolo stalą, nukrautą pripelijusiomis knygomis ir beveik nepaliesdama grindų nusklendė iki lentynų. Ten pro voratinklių maršką dusliai spindėjo įvairiausių kolbų, mėgintuvėlių ir buteliukų armija, kreivomis rikiuotėmis okupavusi visas sienas iki pat vandendėmėmis  muštų rūsio lubų skliauto. Riebi žiurkė, lyg nepatenkinta cyptelėjo ir tingiai nuvinguriavusi už storo butelio nugulė šešėlyje, palikusi styrančią uodegą erzinti balanai.
     Senis sunkiai krenkšdamas sudribo prie stalo. Jau keletą metų kankinantis kosulys rudeniop paūmėdavo, bet šiemet tapo nuolatiniu išklerusių kaip seni vargonai plaučių akordu, neduodančiu ramybės nei senio darbui, nei besitaikančiai užkrimsti knygų pergamentu žiurkei. Senis žinojo tai, todėl vertingiausias savo knygas laikė geležim kaustytoje skrynioje. Ne karą bandė nuodyti įkyrųjį mokslinį bendradarbį, tačiau jo pastangos vis nueidavo žiurkei ant uodegos. Nežinia, ar per daug patyręs, ar per daug apsiskaitęs – o gal apsigraužęs – knygų buvo šis įnamis, bet sugebėdavo išvengti visų senio spąstų ir nuodų. Užsispyręs senukas vis dar juos kartais užtaisydavo, tačiau labiau iš įpročio ar pasiutimo, bet kampe beveik kasdien paberti duonos trupiniai liudijo, kad einama į paliaubas. O spąstai tuo tarpu rūdijo užtaisyti, bet tušti. Galbūt senis ir bijojo, kad jam netyčia pavyks sugauti žiurkę, galbūt jis priprato prie jos, tiesiog nenorėjo to pripažinti, nes prieš pusmetį nepasirodžius ilgauodegei kelias dienas, senis perkrovė savo stiklus iš vienos lentynos į kitą, bumbėdamas sau po nosim, kad laikas padaryti tvarką. Tačiau šįvakar senis buvo kitoks.
     Viskas buvo paruošta. Kretendamas sulig kiekvienu atsikosėjimu, senis įsikniaubė į pribraukytus ir primargintus savo užrašus. Jo kaulėtas pirštas vedė eilutėmis, o lūpos murmėjo kartodamos dar ir dar kartą neaiškius žodžius, nors akys vis dirsčiojo į seną ant sienos kabantį raudonmedžio laikrodį. Užrašų, kaip ir suraižytų akinių seniui nelabai tereikėjo. Visą šį darbą jis ruošė šešerius metus, šimtus kartų perrašinėdamas ir perskaičiuodamas vis tą patį, jis jieškojo klaidos. Daug kartų buvo bemetąs šį darbą, netgi pradėjęs deginti savo raštus, bet, ištraukęs juos iš liepsnos, skaitė ir skaičiavo vėl ir vėl. Užsispyrimas padarė savo ir praėjusią naktį jis rado. Rado atsakymą. Todėl šįvakar senis jautėsi netgi keistai žvalesnis ir, nors kretėdamas nuo kosulio, jis trependamas pradilusiomis šlepetėmis šaltas rūsio grindis, skaičiavo paskutines minutes.
     Sudžeržgė laikrodžio spyruoklės ir laikrodis pradėjo mušti vidurnaktį. Drebanti senio ranka laikanti balaną pradėjo sukti ratus aplink keistą pentagramą išmargintą arabiškais ir hebrajiškais simboliais, o lūpos pro pasišiaušusius šerius švokštė vis garsėjančius užkeikimus. Senio kakta išrasojo nuo prakaito ir įtampos. Kankinamo vienintelės minties, kad kosulys nenutrauktų susipynusios keistų žodžių pynės, jo akys išspogo, o akinių rėmeliuose drebantys balanos atšvaitai atrodė lyg jonvabaliai išprotėjusiame šokyje. Sulig kiekvienu laikrodžio dūžiu senio drebulys vis labiau panašėjo į epilepsijos priepuolį, o švokštesys vis garsėjo, kol išmušus dvyliktąjį kartą paskutinis užkeikimas riksmu pakibo ore. Balana akimirksniu užgęso, tamsoje pakibo visiškos tylos pauzė, ir drebančiam seniui pasirodė, kad jis girdi žiurkės uodegos virpčiojimą. Staiga trenkė toks griausmas, lyg rūsio lubos būtų plyšusios į gabalus, blieskė verdančio plieno raudonumo liepsna, baisi jėga tėškė senio kūną į sieną ir viskas užtemo. Beprarasdamas sąmonę senis išgirdo stabdantį širdį riaumojimą su kažkokia pašaipos ir šlykštaus saldumo gaidele: “Faauusstaaii!.. ”

          Atverti "Septyni Lašai II"