Tadas praranda protą

Iš žmonių kalbų išgirdau, jog Tadas kažką prisidirbo, kažką dėl ko jam gręsia ilgi metai kalėjime. Iki šiol jis buvo vienas ramiausių mano pažistamų. Keista. Klausimas, ką jis padarė nuolat sukasi mano galvoje ir neramina.
Susitinkame. Mano kambarys. Geriame arbatą.  Kalbame apie viską kaip visada. Lyg tarp kita ko, visiškai taktiškai paklausiu, ką prisidirbo. Jis man atsako, kad išprievartavo darbe kažką, tačiau aiškiai neįvardija ką. Nors ir netoleruoju prievartinio sekso, bet stengiuosi pateisinti draugą savo mintyse:,, Juk visko būna... Panelės dabar pačios provokuoja... Beje numanau, kad Tadas seniai neturėjo moters savo lovoje, tai ir išprovokavo jo elgesį... ‘‘
- Kas ji tokia? Kaip tau taip gavosi? – lyg palaikydamas ir užjausdamas paklausiu jo.
- Ne ji. Išprievartavau berniuką. – su ironiška šypsena veide ramiai atsako Tadas, staiga sukeldamas man pasibjaurėjimą.
Užplūsta jausmas, kad šis mano draugas, man jau nėra draugas. Jis tai jaučia. Stoja nejauki tyla. Žiūrime TV. Mintys virte verda, neduoda man ramybės. Visa tai trunka akimirką.
Tadas ramus ir patenkintas savimi. O aš kraustausi iš proto būdamas viename kambaryje su pedofilu, kuris yra patenkintas savo darbu ir visai nesigaili.
Staiga tyla nutrūksta. Tadas ramiu balsu pradeda  kabinėtis ir kažkodėl erzinti mane. Keista, bet tai nėra seksualinis priekabiavimas. Jis tarytum kalbina mane tapti tokiu kaip jis, įtaigiai įkalbinėja. Mane tai nustebina, nes anksčiau jis nebuvo toks iškalbus ir tuo labiau negalėdavo taip argumentuotai pagrįsti savo nuomonės. Interesai keičia žmonių bendravimą.
Jausdamas, kad nepasiduodu pedofiliškoms idėjoms ir nepalaikau jo, kelia balso toną. Žiūrėdamas tiesiai į akis pradeda kalbėti vis garsiau ir šypsotis ta keista šypsena, priverčiančia sunerimti dėl savo saugumo. Jis pradeda rėkti, ir kaltinti mane nežinia dėl ko. Jaučiu kaip daužosi širdis iš baimės ir pasišlykštėjimo draugu. Neturiu galimybės jo rėkimo pertraukti, apima bejėgiškumo jausmas. Nežinia ką dabar jis man padarys.
Tadas nutyla ir iš kelnių kišenės išsitraukia paveikslėlį. Matosi, kad jis pieštas vaiko rankomis. Galbūt jo aukos rankomis. Šiurpas purto kaip šaltis matant paveikslėlyje nupieštą nuogo žmogaus siluetą balto popieriaus lapo vidury. Galima suprasti, kad pavaizduotas  vyras.  Nieko daugiau, tik nuogas vyras.
Mintyse sumaištis. Iškylantiems klausimams atsakymų nerandu. O piktadarys stovi prieš mane ir šypsosi įbedęs akis į mane nieko nesakydamas.
Sugebu sušukti. Taip pakviečiu gretimame kambaryje buvusią savo mamą. Jaučiu, kad padariau blogai, nes mano brangiausias artimas žmogus dabar yra bepročio pykčio priepolio įkaitas kartu su manimi.
Staiga bepročio šūksmai baigiasi ir jis dingsta kažkur man nepastebėjus. Mama ramina mane apimtą panikos, tačiau nuraminti negali. Manęs neramina faktas, kad Tadas dingo taip greit. Išgaravo lyg turėdamas stebuklingų galių. Klausiu mamos, gal ji matė jį išeinant iš mūsų namų, tačiau ji tik ramina mane ir sako, kad iškvietė policiją, kuri jį sutramdys.,, Mama teisi. Policija jį sutramdys. ‘‘ – raminu save ir jaučiu kaip rimsta širdies ritmas, sulėtėja kvėpavimas, raumenys atsipalaiduoja. Pakylu iš krėslo, kuriame sėdėjau sustingęs iš baimės. Pradedu vaikščioti po namus. Įsipilu į stiklinę vandens. Geriu ir gurkšnis sustoja gerklėje... Skambutis į duris. Svečių nelaukėme. Užstrigęs gurkšnis nusirita žemyn ir prasideda isteriškas durų daužymas, spardymas kojomis ir riksmai – tai Tado balsas.
Prasideda panika mano mintyse, tačiau neramiai priėjęs prie durų jas atidarau. Tado akys blizga, o keista šypsena  veide vėl priverčia mane sustingti.  Negaliu ištarti nei žodžio.  Tadas agresyviai įsiveržia į mano namus ir priverčia atsisėsti šalia mamos, tame pačiame kambaryje iš kurio taip greitai dingo. Akimirkai nutyla ir išsitraukia tą patį keistą vaikišką piešinėlį, kuriame dabar pavaizduotas tas pats žmogus tik stovintis ant šviesiai rudos spalvos pagrindo.  Bepročio rankos ištiesia vaiko rankytėmis pieštą piešinėlį ir mintis veriančiu žvilgsniu žiūrėdamas tiesiai man į akis klausia:
-,, Jūs juos kvietėt, kad mane sustabdytų, o aš juos savo paveikslėlyje paverčiau smėliu po kojomis. Kas būsite jūs? Gal saulė ir debesis? ‘‘