Maximos eilėje.

Begalinėje laukiančiųjų virtinėje atsigręži į žmogų stovintį už tavęs. Ašaros kaupiasi akyse, po truputį pradeda virsti iš akių guolio. Nerangios ir lėtos it sraigiukės jos keliauja žandu, paskui įgauna pagreitį ir pliūkšteli į marmurinį grindinį. Žmogus stovintis už tavęs nusišypso lyg ir nuoširdumu, tačiau, išvydęs ašaras, iš karto suglumsta. Jo veide įžvelgi užuojautą, tokią užuojautą, kurią pajutęs gali pagalvoti, kad gaili pats savęs. Staiga paniurusios kupročiaus akys nusileidžia žemyn. Spokso į margumynus.
Taip stovėjome daugelį metų. Karts nuo karto atsukdavau jam nugarą, baksteldavau žmogui stovinčiam priešais mane į petį. Visuomet atsukdavo nieko nematančias akis, akiplėšiškai šyptelėdavo, žiodavosi kažką ištarti... Ir stop. Teiškeldavo ilgą nagingą pirštą ir mokytojiška povyza pagrasydavo juo.
Nuleisdavau galvą žemyn vėl į tas pačias grindis.
Slapčia, karts nuo karto žvilgtelėdavau į žmogų už manęs, norėjosi pajusti nors lašą šilumos. Juk marmuras šąla, protiniai dantys dygsta... Daugiau jis nė karto taip ir nepakėlė galvos, nepaguodė nė menkiausiu žodžiu, žvilgsniu. Jam nerūpėjo.
Staiga grindys dingo, nebeliko į ką žiūrėti. Pajutau, kad mano ploni ir pavargę plaukai blaškomi gūsio. Krentu. Išsigandęs ir nesupratęs tokio akibrokšto pradėjau dairytis aplinkui. Kaip išsigelbėti?!!
Iš vienos pusės į mane lėkė aštriabriaunės nuotraukos, vis stipriau raižydamos veidą ir nuogą krutinę, iš kitos - spoksojo suriestas ilganagis pirštas. Aš vis dar krentu ir tai kelia siaubą.
Kurį kelią rinktis?