Natūramortė

Su tavimi prie upeliuko kranto..
Ant medžio pasidavusio į srovę tebesėdžiu,
Tokia tikra, kad mirt gali!
Už rankų mudu laikomės susikabinę: kliedžiu.

Esi - nėra tavęs! - vogčia manam kely,
Iškyla milžinės pavasario svyruoklės..
Tenai kur tu ir aš, toks mažas - du supuojasi vaikai,
Sunku ir patikėti man! - verkt norisi kaip tu gražiai šypsaisi.
Ožiarage..

Ne lygu nuostaba prefilosofinė šviesi!
Kuždi į mano ausį tu paveikslą siurrealų..
O, Ožiarage.. Penkialapiai obelų žiedai!
Visus suvalgyčiau juos aš! - tu kad tik būtum mano.
Ožiarage, - ak!
O, Ožiarage..

        uostinėtojas