Rašyk
Eilės (76548)
Fantastika (2234)
Esė (1524)
Proza (10702)
Vaikams (2599)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pabudau. Tai jau gerai.

Vieną dieną nepabusiu. Nežinau kada tai įvyks, bet taip bus. Bet... Na, koks skirtumas? Anksčiau ar vėliau visiems taip nutiks.

Pro langą matėsi saulėtekio nuraudonintas žavingas dangus. Šalia manęs guli dailus vaikinas. Kuo gi aš galėčiau skųstis?

Žinau kuo, bet neverta.

Apsidairiau aplink. Vakar  nespėjau apžiūrėti kambario, nes mudviem žymiai labiau norėjosi kitokios veiklos... Aukštos lubos, minimalistinis interjeras, beveik jokių baldų. Tiksliau tarp šių šviesių sienų glaudėsi tik didžiulė lova, milžiniškas veidrodis šalia jos ir kampe pasislėpusi spinta. Šis jaunuolis tikrai galėtų man patikti. Toks žavus, dailus, vyriškas... Ne ne. Nebereikia.

Tyliai išsliuogiau iš lovos ir nuogutėlė priėjau prie veidrodžio. Po galais, gerai atrodau! Kad ir kaip pagyrūniškai tai skambėtų. Jau nebe taip kaip... Kaip tada. Ne ne, niekada daugiau. Nebent prieš mano valią. Dabar jau ir papukai normalūs, ir užpakaliuką paliesti norisi. Hm... Reikėtų įamžinti šį kūną kol jis toks puikus...

- Labas rytas, nepažįstamoji, - man susitelkus ties kūno pokyčiais prie nugaros prigludo mano lovos draugas ir stipriai apkabino. – Atrodai puikiai. Nuostabiai, - pabučiavo į skruostą. – Aš tave myliu.
Nusijuokiau.
- Mudu tik vakar susipažinom!
- Na ir kas? Tai juk meilė iš pirmo žvilgsnio! Tu esi ta, man skirtoji! – iš jo balso jutau, kad jis šiek tiek perdeda, tačiau tikrai norėtų tęsti pažintį ir išsisaiškinti kiek labai.
- Na, jeigu taip, tai tuomet kažkas žada tau liūdną likimą, - švelniai išsilaisvinau iš jo glėbio. – Man reikia eiti. Turiu begalę reikalų, o laiko kas minutę lieka vis mažiau.
Nustebęs ir nieko nesupratęs jis keletą minučių tiesiog žiūrėjo kaip rengiuosi.
- Bet... Bet na... Gal telefono numerį duosi?  Ar bent jau pasakysi savo vardą? Ar... Ar aš tau buvau tiesiog eilinis vienos nakties nuotykis?
Besijuokdama šmurkštelėjau į suknutę ir priėjau prie jo. Atrodė nusivylęs ir įsižeidęs.
- Ne, tu nesi eilinis. Tikrai ne. Tu esi pirmasis mano vienos nakties nuotykis. Matai, aš visad norėjau praleisti naktį su nepažįstamuoju. Ir tu tą mano norą išpildei. O jeigu mudu pasisakysim vardus, mes susipažinsim, o tai viską sugadins ir man teks ieškoti kito. Aš to nenoriu. Aš noriu, kad tu liktum Tuo Nepažįstamuoju, - jis šiek tiek pralinksmėjo, tačiau vis dar atrodė rūškanas. – Na, o jei jau bus lemta, tai mudu susitiksim dar kartą ir tada jau padoriai susipažinsim.
Šįkart pavyko priversti jį nusišypsoti. Apsiaviau batus ir pajudėjau durų link.
- Iki, nepažįstamasai, - atsisukau paskutinį kartą pažvelgti į jį. O jis priėjo, stipriai apkabino ir karštai pabučiavo.

Lauke mane pasitiko ryto vėsa. Nė vienos mašinos, nė vieno žmogaus. Tyla. Dievinu tokias akimirkas. Sustojau vidury gatvės, užsimerkiau ir įkvėpiau šios gaivios tylos. Tuomet išsitraukiau fotoaparatą ir įamžinau šią gatvę, vedančią į saulėtekį. Nuostabus rytas.

Daug kas stebisi, jog fotografuoju senutėliu, dar tėčio naudotu, juostiniu fotoaparatu. Bet man norisi po savęs palikti kažką tikro. Ką nors apčiuopiamo. Ką nors daugiau nei vien skaičiukai kompiuterio ekrane.

Bedėdama fotoaparatą atgal į rankinę pastebėjau, kad išimant iš jos iškrito lapelis. Pakėliau jį ir – kaip apmaudu būtų buvę jį pamesti! – tai buvo mano sąrašas. Sąrašas dalykų, kuriuos aš būtinai turiu nuveikti per gyvenimą. Sudariau jį per savo aštuonioliktą gimtadienį, kuris simbolizavo mano laisvę daryti tai ką noriu. O dabar darau viską iš sąrašo.

Du pliusiukai iš vakar vakaro: striptizas – yra! Nuotykis su nepažįstamuoju – yra! Ech, jis mane įsimylėjo... Miela, bet netikiu. Na... Tikrai juk vyrukas nelaikys savo gyvenimo motermi tos, kurią sutiko striptizo klube. Kad ir per mėgėjų naktį. Kad ir koks nekaltas jos šokis būtų.

Tai buvo nuostabi naktis.

Grįžusi namo radau atsakiklyje laukiančias tris žinutes. Žiūrėjau į žybsintį skaičių ir svarsčiau ar išklausyti jas dabar, ar palaukti vakaro. Tačiau juk galiu ir nesulaukti vakaro, tad kam gaišti?

„Labas, vaikeli. Kaip tu? Kaip sveikata? Paskambink, pasiilgom tavo balso. Ir... Pagalvok darkart, gal verta? “ Tėtis. Laikausi gerai, tėti, sveikata puiki. Po pusmečio nekalbėjimo ir aš pasiilgčiau jūsų balsų. Bet jūs man skambinat. Ir nenustojat įkalbinėt mane vėl imtis to... Po galais, juk tai tik greičiau mane pribaigtų!

„Dukra! Dukra... Dukra mano!.. “ Ir nepaliaujamas verkimas.
Mama. Ji irgi nesupranta. Bet tėtis bent jau kalba.

„Na ką, pasiduodi? Ta, kuri apie tiek daug svajojo, tiek daug dėl tų svajonių kovojo... O dabar štai ima ir paprasčiausiai pasiduoda! Taip ima ir nebekovoja! Apie kitus pagalvot nereikia, a? Jei ne dėl savęs, tai bent dėl kitų pasistenk! Tu... “ Senų laikų draugė norėjo dar kažką pridurti, tačiau nebeužteko laiko.
Hm. Nauja taktika – puolimas. Kad tik mane įkalbėtų... Tačiau nė vienas iš jų nesupranta, kad jie pasiduoti mane ir prašo. O aš noriu gyventi.

Dušas, puodelis arbatos terasoje, susisupus į chalatėlį ir grįžimas prie mano tapybos šedevro. Visad žavėjausi tais, kurie moka tapyti. Tad vieną dieną nutariau pabandyti ir pati. Iš pradžių piešiniai buvo tik „visai nieko“, geriausiu atveju. O šis... Šis man patinka. Šis man yra šedevras. Ir nesvarbu, kad tik man jis toks. Nes, na... Juk tik sau jį ir piešiu.

Þvilgtelëjau á laikrodá. Metas! Greit nusiploviau daþus ir griebusá savo maþàjá grotuvà iðlëkiau pas siuvëjà. Ðiandien ji jau turëjo baigti mano suknelæ. Ðiandien að pagaliau tai padarysiu!

Man áëjus dþingtelëjo salono varpelis. Ði vieta man visad atrodë jauki. Na, dël to jà ir pasirinkau. Siuvëja mane pamaèiusi taip pat nusiðypsojo.
- Jau norëjau tau skambinti. Tavo suknutë jau paruoðta. Gali matuotis paskutiná kartà.

Nieko nelaukusi apsirengiau suknutæ. Ech! Kokia ji graþi! Balta, vasariðka, lengva, trumpa ir be jokiø nereikalingø detaliø. Siuvëja taip pat þavëjosi savo darbu.
- Atrodai lyg tikra nuotaka!
- Aèiû! - nusiðypsojau. - Nuostabus darbas.
Atsilyginau ðiai mielai damai, kuri mano eskizà pavertë realybe ir pabuèiavusi jà á skruostà ir në nebenusivilkau savo naujosios suknelës.

Senàjà ásidëjau á rankinæ ðalia grotuvo ir patraukiau link maþos baþnytëlës senamiestyje. Kad ir kaip keistai ðitai atrodytø kitiems mano amþiaus þmonëms, bet man patinka lankytis baþnyèioje. Patinka kalbëtis su kunigu. Patinka ði ramybë ir vësa.

Prie bažnyčios nusipirkau baltų ramunių puokštę iš Gėlių Bobutės. Nežinau koks jos vardas, bet vadinu ją taip. Matau ją kiekvieną sekmadienį sėdint prie bažnyčios ir pardavinėjant gėles. Ji sėdi liūdna, žiūri į šventorių pavargusiomis ir, matyt, ne itin mielą gyvenimą mačiusiomis akimis. Dažnai nusiperku iš jos gėlių. Ir visad nusišypsau. Ji visad nustemba. Ir nusišypso atgal.

Niekuomet nebuvau pamaldi, bet pastaruoju metu dažnai lankausi mišiose. Daug kas sako, jog mano situacijoje visi atsigręžia į Dievą. Deja, aš čia ne dėl to. Aš čia dėl to, kad noriu būti. Tad tyliai įėjau į bažnyčią ir atsisėdau galiniame suole.

Pasibaigus mišioms visi ėmė lėtai skirstytis. Nejudėdama iš vietos, nuleidusi galvą laukiau kol bažnyčia ištuštės. Jaučiau praeinančių žmonių žvilgsnius ir girdėjau juos šnabždantis. Matyt ir pirštais į mane rodė. Man tai tik sukėlė juoką.

Galvą pakėliau išgirdusi kunigo uždaromas zakristijos duris. Apsidairiau ir nepamačiau nė vienos gyvos būtybės. Metas.

Išėmiau iš rankinės savo mažąjį grotuvą, paspaudžiau „groti“ ir greit nubėgau prie durų su puokšte rankose. Pasigirdus pirmiems muzikos garsams pradėjau lėtai ir iškilmingai žingsniuoti link altoriaus.

Visad svajojau tekėti bažnyčioje. Tokioje mažoje ir jaukioje kaip ši. Visad svajojau tekėti vieną vienintelį kartą, kartą ir visam gyvenimui. Jokių skyrybų. Visad svajojau eiti prie altoriaus balta suknele. Ir nesvarbu, jog nesu nekalta. Noriu.

Pasiekiau altorių ir priklaupusi padėkojui Dievui už tai, kad leidžia man daryti ką noriu. Kad dar nepasiima manęs, o leidžia džiaugtis jaunyste ir kiekvieną dieną sutikti su šypsena. Kad ir kaip ironiškai visa tai atrodytų ir skambėtų.

Kai pagaliau pakilau pastebėjau į mane žiūrintį kunigą. Tą patį kunigą, kuris prieš daug metų mane krikštijo. Tą patį, kuris žino visas mano nuodėmes. Na, beveik visas.

- Vaike mano, ką čia sugalvojai? – paklausė jis sulig paskutiniais Mendelsono maršo akordais.
- Tėve, aš visad to norėjau!
- Betgi tai melas...
- Tai ne melas. Tai improvizacija. Repeticija. Man jos norisi, nes nežinia ar kada spektaklis įvyks. Juk Dievas negali ant manęs už tai pykti, ar ne?
Kunigas tik palingavo galva ir ir priėjęs arčiau uždėjo ranką ant manosios.
- Vaike, vaike. Tu visad buvai išskirtinė avelė. Vis pabėgdavai iš aptvaro, visad sugrįždavai, tačiau niekad nieko nesigailėdavai... Ir visad buvai laiminga ir besišypsanti.

Nusišypsojusi pakilau, atsisveikinau, savo puokštę pamerkiau prie altoriaus ir iš laimės kojomis nesiekdama žemės pasišokinėdama nubėgau gatve.

- Labas, - ledo šaltumo pasisveikinimas privertė atsisukti.
- Labas! – džiugiai atsakiau pamačiusi, jog tai senų laikų draugė. Ta pati, šįryt palikusi žinutę atsakiklyje. Kodėl ji taip piktai su manimi?
- Tai pasiduodi? – ji priėjo arčiau, tačiau jos balso tonas nepasikeitė.
- Kaip tai pasiduodu?
- Nesigydai! Juk tu dar gali gyventi! Tu žinai kaip tavo tėvai kenčia? Jie dieną naktį verkia, nes tu bet kada gali mirti! Nes tu nesigydai! Tu skaudini savo tėvus!
Ji tikrai labai įsijautė. Man tai sukėlė juoką, tačiau nedrįsau juoktis, manau tik dar labiau supyktų.
- Bet juk aš dabar gyvenu! – pasakiau paėmusi ją už rankos. – Dabar, ne kažkada ateity, kurios gali nė nebūti.
- Jos nebus, nes tu nesigydai!!! Tu skaudini tėvus!
Dabar jau nusijuokiau garsiai.
- Eime prisėsti, - pasakiau ir nuėjau link netoli esančio suoliuko.
- Tu ir tėvai, jūs man siūlote gydytis. Jūs norit, kad aš gyvenčiau ilgai ir laimingai. Na, gal ir nenorit laimingai, bet bent ilgiau nei jau išgyvenau. Tačiau jūs pamirštat vieną faktą. Mano širdį.

Ji išsyk susinepatogino. Apie tai ji tikrai nepagalvojo. Tėvams šis dalykas taip pat neatrodo pakankamai svarbus. Jų visų nuomone, jei jau tau paskutinės stadijos vėžys, tu privalai gydytis. Jie pamiršta, kad aš jau gydžiausi, kad vėžys jau buvo pasitraukęs, tačiau visi tie vaistai, visas tas gydymas taip išvargino mano kūną, mano širdį, kad aš tada vos nemiriau nuo silpnumo. Jie tai pamiršta. Jie pamiršta, kad mano širdis ir visa kraujotakos sistema visą mano gyvenimą itin jautriai, pernelyg jautriai, reagavo į vaistus. Jie pamišta ką sakė gydytojai baigus chemoterapijos kursą. Tai jiems nesvarbu.
- Mano širdis nepasikeitė, ji staiga nepradėjo toleruoti vaistų. Ji netoleruoja ir vėžio. Kaip sako mano gydytojas, mano kūnas pats kovoja su juo. O vaistai tik silpnina kūną. Kūną net labiau nei vėžį. Ar supranti ką tai reiškia? Mano gydytojas sakė, liūdnai palinguodamas galva, kad mano šansai išgyventi yra lygiai tokie patys gydantis kaip ir nesigydant. Ar suvoki tai? Mano tėvai ne. Bet nors tu pabandyk. Gydymas mane gal net greičiau nužudytų. Suprask, kad jei aš gydyčiaus, aš būčiau prirakinta prie lovos, aš negalėčiau GYVENTI, ir galų gale vis tiek greičiausiai mirčiau. Tik nebūčiau padariusi nieko, dėl ko verta gyventi. Ar supranti, kad to gydymo reikia ne man, o jums? Jūs norit turėt pasiteisinimą, visi juk suvokia, kad aš mirsiu, bet norit pasiteisinti, jog išbandėte viską, kad padarėte viską, jog mane išgelbėtumėt. Dėl to ir įkalbinėjat gydytis. Bet juk nėra prasmės! Jos jau nebėra. Aš mirsiu. Greit. Taip, tai skaudu, bet vietoj to, kad įkalbinėtumėt mane, jog suteikčiau jums ramybę, kad jums suteikčiau tuščią viltį, jūs turėtumėt pradėt įsisavinti tą mintį, kad manęs GREIT jau nebebus. Ir tas „greit“ gali būti rytoj, gali būti ir po mėnesio. Aš džiaugiuos tuo kas man dar liko, aš noriu mirti laiminga. O jūs, jūs man siūlot pasiduoti, pasiduoti ir  nebegyventi, o laukti stebuklo, kurio nebus. Aš nenoriu tuščiai laukti, aš pati kasdien sau susikuriu stebuklą. Ir jūs visi galėtumėt kartu su manim tuo džiaugtis, vietoj to, kad mėgintumėt priversti daryti tai, kas mane nužudys. Nemanai?
Šis mano monologas draugę privertė pasijusti nejaukiai. Ji ėmė kramtyti apatinę lūpą. Visad taip daro, kai nežino ką pasakyti.
- Aš... Aš atsiprašau. Aš nežinojau.
Nusišypsojau.
- Dabar jau žinai.
- Tu... Tu tikrai žinai, kad mirsi?
- Juk visi mes mirsim. Tik aš truputį greičiau nei kiti.
- Kaip tu gali šitaip ramiai apie tai kalbėti?
- Nes neturiu laiko jaudintis dėl to, ko jau nebegalima pakeisti. Nes gyvenimas per trumpas.
Aš ir toliau šypsojausi, o ji kažką intensyviai mąstė vis slapta žvilgčiodama į mane. Po kurio laiko man pasidarė nejauku.
- Žinai, aš norėjau studijuoti menus. Kai baigiau mokyklą. Bet tėvai sakė rinktis perspektyvesnę profesiją. Aš taip ir padariau kaip jie norėjo. Tačiau kiekviena pasitaikiusia proga einu į kiną, teatrą, parodas ir skaitymus ir tik ten jaučiuosi laiminga. Ir nekenčiu to, ką mokausi. Ir nedrįstu to pasakyti tėvams. Tu su savo tėvais ginčyjiesi ir kovoji dėl savo teisės būti laiminga. Dėl galimybės gyventi. Dėl galimybės mirti laimingai. Tu nebijai jų nuomonės, tu nebijai, kad jie nuo tavęs nusisuks, nes jie ir taip tavęs neteks. Šitaip gal net greičiau su tuo susitaikys... Bet tu nebijai, tu neturi jokios vilties sulaukti laimingos pabaigos, bet vis tiek trykšti džiaugsmu ir gyvybingumu. O aš negaliu. Man gėda.
Žiojausi pasakyti jai, kad nereikia šitaip, tačiau ji mane sustabdė.
- Nesakyk nieko. Čia aš turiu tau pasakyti „ačiū“. Aš neturiu teisės burbėti, kad gyvenimas blogas ir liūdnas, kai tau jis beveik baigėsi, o tu sėdi ir šypsaisi. Aš noriu šypsotis kaip tu. Aš noriu daryti tai, ką noriu. Ir taip darysiu. Ačiū! Tu pakeitei mano gyvenimą!
Šie žodžiai buvo ištarti kiek per rimtai, tad plačiai nusišypsojau, apkabinau ją ir nuoširdžiai prisipažinau:
- Aš visad svajojau pakeisti bent vieno žmogaus gyvenimą.

Mano draugė išpasakojo man visus savo nuotykius, kartu mudvi prisiminėm senus laikus ir ji sakė pamėginsianti ne tik pasipriešinti savo tėvų valiai, bet ir bandysianti įtikinti maniškius, jog neverta gaišti laiko. Jei nei man, nei mano gydytojui nepavyko jų įtikinti, gal jai pasiseks. Būtų džiugu vėl su jais matytis. Su jais atsisveikinti.

Nusipirkau truputį maisto ir parku patraukiau namų link. Šiltas saulėtas vasaros vakaras. Nuostabi diena. Ko daugiau bereikia?
- Gal sušelptumėt duonai? – į mane nerišliai kreipėsi į savo įprastinį medį atsirėmęs benamis, kurį nuolat matydavau šiame parke su šuneliu, kuris ir dabar tupėjo jam prie kojų.
- Aš tau duosiu duonos, - pasakiau greit prisėdusi šalia, - bet gal galėtum man papasakoti kaip čia atsidūrei?
Neblaivios akys nepatikliai pažiūrėjo į mane.
- Gerai, bet duok valgyt. Dabar.
Iš maišelio išėmiau bandelę ir padaviau. Benamis kramtydamas ją pradėjo savo pasakojimą.

Klausiausi jo užsimerkusi ir atsirėmusi į medį. Visad svajojau sužinoti kaip žmogus atsiduria gatvėje. Mano svajonės pildosi! Tik aš vis grimstu į miegą. Tokį mielą, laimingą miegą. Visad svajojau miegoti parke. Bent vieną naktį. Mano svajonės, jos pildosi!..

O rytoj... O rytoj aš galbūt vėl pabusiu.
2010-10-08 10:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-10 17:42
Aurimaz
Gerai. Mintis yra, gyvenimo džiaugsmas ir prasmė - yra. Tiesa, prasmė gana abejotina, bet kiekvienam savo. Sakiniai - ok, dialogai- OK kvadratu. Logika - OK OK. Bendrai - pitakas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą