Medis.

Ir krito raudonos, gelsvos ir juodos--
Rožės nuo mano medžio.
Paliko šalia tako sočios
Mintys, vedančios link skardžio.
Išspaustos moly nuogos pėdos
Mažos, trapios lyg ir vaiko.
Šalia jų ir mano dienos:
Išblukę, ištrintos artėjančio sniego.

Ir suskamba vienatvės stygos - 
Gaudžiantys varpai išsiskyrimo...
Juk plikų medžių aimanos,
Mus, nebylius, Kalbėt mokino...

Vis rieda ir rieda rožių ašaros,
Nuo mano, rudeninio, medžio...