Petro Cvirkos 7

Nors ir kreivas, jis stovėjo išdidžiai. Mirtimi dvelkianti gatvė kasdien bandė sugrumuliuoti, sutraiškyti ir praryti. Bet rudos sienų lentos ir raudonas stogas švieste švietė taip, lyg būtų modernioje alėjoje. Bet buvo kitaip. Kaimynai paskui save tempėsi mirties tvaiką, tarsi dūmai iš galvos ruseno kiekvienam jų. Karčiai saldus, kartais- rūgštokas kvapas skverbėsi į namo sienas. Pro jas- į kambarius . Ir į žmogų. Balti plaukai raitėsi nuo gatvės kvapo, kurią jis jau seniai vadino Mirties gatve. Kartais, įsėdęs į taxi vietoj Petro Cvirkos 7, pasakydavo:
-Mirties gatvė septyni.
Taxistas lėtai ir piktai atsisukdavo.
-Kuriam mieste? - iššniokšdavo.
-Važiuokit, parodysiu, - baltaplaukis nenorėdavo pasirodyti suklydęs, todėl kaskart neteisingai nurodęs gatvę, pats nupasakodavo kelią. Tačiau atvykus viskas išaiškėdavo.
-Ant jūsų namo aiškiai parašyta- P. Cvirkos septyni. Kitą kartą taip ir sakykite. Penki litai.
Vos pravėrus automobilio duris mirties kvapas užimdavo kvėpavimo takus ir kitas kūno angas.
    Šįkart grįžus namo pro tvoros viršų jis matė rusenant dūmus. Lyg smilkstant cigaretę, bet kiek kitaip- skysčiau ir mažiau matomai, su vos įžiūrima melsva spalva. Ant suoliuko sėdėjo kaimynas.
-Labas vakaras, Alfonsai, - pasistengė kuo mandagiau.
-Sveikas, jaunuoli Kostai, - ir ištiesė suglebusią ranką.. - Kostai, ar žinai,  kodėl medžių lapai žali?
-Taip, Alfonsai. Juose yra chlorofilo, - nemirktelėjęs išbėrė jaunuolis.
-Ne, - kaimynas lėtai atsistojo. Apėjo kieme augančius vaismedžius ir lėtai nuslinko gatvės link. Kostas užėjo į namą. Kvapą jautė visur: plaukuose, rūbuose, net savyje- ypač- rankoje, kuria sveikinosi. Trynė viskuo, ką rado- muilu, šampūnu, indų plovikliu. Kvapas nedingo. Net sapnuodamas jautė. O sapnavo save: žilaplaukį senį, kurį kaimynai iki šiol vadina jaunuoliu. Stovintį savo gatvėje, kuri, keista, bet kitokia: šviežia. Jokio mirties tvaiko, tik šiltas vėjas ir alyvų kvapas. Tiesa, geresnis nei tas, kurį bandome sukurti tualetiniu purškikliu. Tas tikrasis alyvų kvapas: sugėręs vėją ir lietų, žolės kvapą ir žmonių kvėpavimą. Pabudęs Kostas užsiėmė nosį: kvapas buvo nepakeliamas.
-Labas rytas, jaunuoli Kostai.
Apsimiegojusi žila galva pakilo nuo pagalvės.
-Labas rytas... Alfonsai... Ką čia taip anksti?
- Norėjau. Tik norėjau. Ateiti. Medžių lapai žali, nes...
- Sugeria  žmonių kvėpavimą, - išburbėjo Kostas pro rankomis uždengta nosį ir burną. Kvapas po truputį ėmė pykinti. Sugraibęs stiklinę vandens ant naktinio staliuko, vyras godžiai užsivertė.
-Viso gero, Kostai.
-Su Dievu! - ir Alfonsas išėjo.
Kostas atsisėdo lovoje. Kojūgalis šlapo. Pačiupinėjo, pasitrynė akis- tiesa, šlampa. Nuo kvapo vis dar pykino. Bet Kostas nesikėlė- toliau sėdėjo ir stebėjo, kaip sušlampa antklodė.

Kitą rytą Alfonsas lėtai peržengė rudų lentų ir raudono stogo namo slenkstį. Kostas sėdėjo visas šlapias, užmerktom akim ir rankomis užsidengęs nosį ir burną. Vanduo išbėgo pro kojas.