Medaus Duona

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Viktorija žinojo, kad ryte bus kepama medaus duona, tad nesiskųsdama atsikėlė iš lovos, nors dar tebuvo vos prašvitę. Mergina tingiai pasirąžė, stovėdama virtuvėje prie stalo įsispyrusi į šiltas šlepetes ir žiūrėdama, kaip jos motina krausto iš spintelių reikiamus indus ir produktus.
-Paduok man miltus, -paprašė mama Viktorijos, stebinčios pasiruošimo darbus.
-Štai, -mergina padėjo juos ant stalo ir tingiai nusibraukė nuo veido plaukus, tada  atsisėdo ant stalo ir ėmė maskatuoti kojomis.
-Kiek tau metu? –priekaištingai paklausė motina. –Juk žinai, kad ant stalo dedam maistą, o ne savo sėdynes.
Viktorija tik prunkštelėjo, bet nenulipo.
O ant stalo greitai išdygo kalnas įvairiausių dydžių indų, puodukų ir kitokių rakandų. Viktorija nė nenorėjo gilintis, kam jie visi buvo reikalingi.
-Vėl sninga, -pratarė ji, pažvelgusi pro langą.
Motina neatsisuko, bet pritariamai linktelėjo, įdėmiai žiūrėdama ar miltai tikrai buvo kuo švariausiai persijoti.
Buvo sausio mėnuo, tik prieš savaitę baigėsi Naujųjų Metų šventė. Iki tol sniego nebuvo, netgi nebuvo labai šalta, bet vos tik laikrodžio rodyklė svetainėje sustojo ties dvylika ir pasigirdo pirmieji naujųjų metų dūžiai, iš dangaus pradėjo kristi lengvos, mažos snaigės. Nuo tada jos krito ir krito kasdien, vis didesnės ir didesnės. Tiesą sakant, užvakar Viktorijos tėtis net pavėlavo į darbą, nes ryte turėjo nuo namo garažo iki gatvės nusikasti sau kelią.
-Pagaliau atėjo tikra žiema, -tarė motina, berdama miltus į dubenį.
-Mh... –numykė Viktorija, vis dar žiūrėdama pro langą.
Namuose buvo labai šilta ir jauku. Ore dar tvyrojo silpnas šampano kvapas, sumišęs su moteriškų kvepalų aromatu. Po Naujųjų Metų šventės vis dar tvyrojo pakili nuotaika. Viktorija mėgo šventes, bet dar labiau ji mėgo ramybę, užslenkančią po jų, kai visi namai būna iškuopiami, maisto likučiai sunaudojami, kai visos dovanos jau būna išvyniotos ir jau spėja kiek pabosti, bet dar telieka tas nostalgiškas šventės prisiminimas ir noras pailsėti nuo triukšmo ir jaudulio jaukioje namų šilumoje ir tyloje.
-Atnešk man iš šaldytuvo sviestą, -netikėtai paprašė mama ir Viktorija, tarsi pažadinta iš sapno, krūptelėjo.
-O kurį?
-Tą riebesnį.
Mergina nušoko nuo stalo ir nuėjo prie šaldytuvo. Ji jau ėmė nekantrauti. Motinos medaus duona buvo bene skaniausias pasaulyje dalykas. Viktorija beprotiškai mėgo šį skanėstą, kurį motina apsiimdavo daryti be galo retai.
-Kodėl taip staiga sumąstei iškepti mums medaus duonos? –paklausė ji motinos.
-Tiesiog norėjau jus palepinti.
Sakydama „jus“ motina turėjo omeny Viktoriją ir jos tėvą, kuris irgi buvo didelis smaližius. Vien dėl savo nenugalimo potraukio nors kartą į diena sukrimsti kokį šokoladą ar pyragėlį, jis turėjo lankyti sporto klubą, nes motina tiesiog negalėjo pakęsti pilvotų vyriškių. O tėvas, niekaip nemokėdamas pasipriešinti žmonos spaudimui, darydavo viską, ko ši užsigeisdavo. Žinoma, būtų paprasčiau tiesiog nebevalgyti tiek daug saldumynų, bet ir čia tėvas neturėjo valios – jis net nespėdavo pagalvoti, kad gal reikėtų šįkart susilaikyti, kai pyragėlis ar koks kitas skanėstas jau būdavo jo skrandyje.
Ir tik dėl motinos užsispyrimo jie dabar turėjo šį puikų, nors ir ne per didžiausią, namą. Ji taip spaudė save ir savo vyrą, ir taip nepriekaištingai taupė visose srityse, kad po daugybės metų jie pagaliau galėjo sau leisti pasistatyti namą iš sukauptų santaupų.
Prie pagerėjusio gyvenimo bandė prisidėti ir Viktorija, kuri, pabaigusi mokyklą ir įstojusi į universitetą, pradėjo dirbti mamos kirpykloje. Uždirbdavo ji nedaug, bet pramogoms pakako.
-Oi, kaip smagu pailsėti nuo mokslų, -atsiduso Viktorija. –Visas mėnuo! Pasaka...
-Taip, tikrai puiku, -nusišypsojo mama. –Turėsi laiko pasimokyti papildomai prancūzų kalbą. Gal kaip nors pavyks vasarą kartu nuvažiuoti į Paryžių.
Viktorija net sulaikė kvapą iš jaudulio.
-Tikrai?
-Taip, aš jau kurį laiką apie tai mąsčiau. Manau, jei kiek pataupysim, pavyks trise nukeliauti savaitei į Prancūziją. Tavo gimtadienio proga.
-Tai nuostabu! –Viktorija net pašoko iš džiaugsmo.
-Man reikia kiaušinių, -paprašė mama.
-Taip, tuojau, -sukruto Viktorija.
Padavusi kiaušinius šįkart ji atsisėdo ant kėdės prie stalo.
-Niekaip negaliu suprasti vieno dalyko, -susimąsčiusi tarė Viktorija, žiūrėdama kaip motina maišo ingredientus. –Kaskart matau, kaip gamini medaus duoną, žinau sudėti, žinau, kaip ją reikia iškepti ir žinau, kad nėra jokio slapto ingrediento, bet niekaip nesuprantu, kodėl kaskart ji tokia dieviškai skani!
Motina nusišypsojo.
-Ji tokia skani, nes aš ją kepu su meile.
-Ai, mama! –nusijuokė Viktorija. –Aš juk rimtai kalbu!
-Aš irgi.
Viktorija nusijuokė ir vėl pažvelgė pro langą. Rodos snigo dar smarkiau. Iš tolumos atskriejo kaimynų šuns lojimas. Tikriausiai namo grįžo kaimynė iš naktinės pamainos.
-Kodėl tėtis turi dirbti šeštadienį? –paklausė Viktorija kiek irzliu balsu.
-Juk žinai - toks jo darbas, mieloji.
-Darbas... Bet juk savaitgaliai turi būti skirti šeimai.
-Mieloji, užtenka, -motinos balse pasigirdo susierzinimo gaidelė ir Viktorija iškart nutilo.
Už lango apniuko, pakilo vėjas ir ėmė pustyti snaiges.
Artinosi pūga.
-Įdomu ar tėtis sugebės grįžti, kai taip sninga...
-Žinoma, kad sugebės. Jis iki pietų turėtų parsirasti, -atsakė motina, maišydama dubenyje masę tešlai.
-Atnešk medaus iš rūsio.
Viktorija pakilo ir jau sukosi eiti, kai staiga prisiminė nepaklaususi svarbiausio dalyko.
-O kokį medų naudosim šįkart?
Motina akimirkai sustingo, o tada lėti apsisuko ir kurį laiką susimąsčiusi žiūrėjo į dukrą.
-Tebūnie... šįkart išrink pati...
Viktorija nusišypsojo ir linktelėjusi nubėgo rūsio link.
Nusileidusi laiptais žemyn ir užsidegusi šviesą ji akimirkai sustojo, žiūrėdama į tuščią vietą, skirtą jų šeimos mašinai.
Rūsyje buvo šalta. Ir nejauku. Viktorija apsižvalgė aplinkui – nebuvo nei lango, nei spalvotų užuolaidų, nei palangės apstatytos mielais niekučiais. Tebuvo tuščia vieta, skirta mašinai stovėti ir dvyliką lentynėlių, ant kurių buvo sustatyti įmantriausių formų stiklainiukai su įvairiu medumi.
Viktorija lėtai pradėjo eiti lentynų link.
Ji nežinojo, kurį medų imti. Ji jau nebežinojo. Bus gerai bet kuris, svarbu tik, kad duona gautųsi skani. Ir šilta, ir minkšta, ir iki galo iškepusi.
Mergina čiupo pirmą pasitaikiusį stiklainėlį su medumi ir išjungusi šviesą užbėgo laiptais į viršų. Kai ji uždarė paskui save duris, lengviau atsikvėpė ir pažvelgė į stiklainiuką. Jai staiga pasirodė, kad šis medus ne visai tiks medaus duonai, bet antrąkart grįžti į rūsį ji jau nebenorėjo. Teliko nunešti stiklainį mamai ir tikėtis, kad šis medus duonos nesugadins.
Atidavusi medų motinai Viktorija atsisėdo ant kėdės nugara į langą. Ji nebenorėjo žiūrėti į žiemą. Žiema buvo šalta, bejausmė, atšiauri ir vienspalvė - balta. Koks įdomumas buvo žiūrėti kaip viskas už lango pavirsta į vientisą baltą masę vėjui pakilus ir ėmus nešioti sniegą į visas keturias pasaulio puses?
-Na štai, - po kurio laiko pratarė motina, nutraukdama Viktorijos mintis. –Belieka iškepti.
Viktorija pažvelgė į paruoštą kepimui tešlą. Jau vien tešla maloniai kvepėjo medumi. O kai motina ją įkišo į orkaitę, po kurio laiko virtuvėje pasklido nenusakomai malonus, švelnus medaus kvapas. Viktorija atsiduso. Visgi be reikalo jaudinosi – ji parinko tinkamą medų.
Kaip visada, duonai jau kepant, atėjo laikas ir Viktorijai padirbėti. Ji stojo prie kriauklės plauti kalno nešvarių indų. O motina tuo tarpu nusijuosė prijuostę ir ėmė taisytis plaukus, žiūrėdama į savo atspindį lango stikle.
-Padengsiu stalą, -pratarė ji, -kol tėvas dar negrįžo. Pietūs trise... Turėsiu progą pasipuošti šį savaitgalį, nors ir niekur neinu, ir išbandyti savo naujuosius lūpų dažus. Visgi šitiek pinigų už juos sumokėjau.
-Geriau pasidažyk tais ryškiai rožinės spalvos. Nesuprantu, kaip išvis tau jie patinka, tokia klaiki spalva. Bet norėčiau pamatyti, kaip su jais atrodai, -nusijuokė Viktorija.
-Aš neturiu tokių lūpdažių.
-Turi, -užginčijo Viktorija, užsukdama vandenį ir pradėdama šluostyti indus rankšluosčiu. –Radau juos tėčio palto kišenėje, kai praeitą savaitę ieškojau mašinos raktelių.
-Aš niekada neturėjau rožinės spalvos lūpdažių, -pakartojo motina.
Viktorija nustojo šluosčiausi lėkštę. Ji buvo nusisukusi nugara į motiną, bet nors jos ir nematė jautė, jog ši stovi vietoje tarsi suakmenėjusi.
Pamažu kambarys prisipildė nuostabaus medaus duonos kvapo. Jis buvo toks saldus ir aitrus, kad Viktorijai ėmė darytis koktu. Ji baigė šluostyti ir dėlioti indus, kol motina padengė stalą. Viktorija norėjo jos paklausti ar jau nebūtų laikas išimti duonos iš orkaitės, bet nedrįso net pažvelgti į jos pusę.
Galų gale motina pati išėmė duoną ir padėjo vidury virtuvės stalo, kad ši atvėstų. Medaus duonos kvapas pasklido ir į kitus kambarius. Už lango vėjas vis dar nešiojo snaiges maišydamas dangų su žeme.
Viktorija atsisėdo prie stalo ir įsmeigė akis į medaus duoną. Jos motina, rankoje laikydama didžiulį peilį, stovėjo šalia laukdama, kol duona atvės ir ją bus galima supjaustyti.
Lauke tolumoje pasigirdo mašinos ūžesys. Jis vis artėjo, kol galų gale, kai jau buvo visai šalia namo, nutilo. Pasigirdo durelių trinktelėjimas, o tada – tyla.
Kaimynų šuo, nors ir per vėlai susivokęs, kimiai ir kažkaip dusliai vėl pradėjo loti išgirdęs mašinos durelių trinktelėjimą.