Namai

tiksėjimas raminantis keistai
šaukšteliai skimbčios meiliai ir nesklandžiai
lentynoj nespalvoti atvaizdai
jaunų žmonių iš dvidešimto amžiaus
jie sekė šio pasaulio ėjimus
į laikraščius plačius akis įbedę
ir nieko ten nematė apie mus
kol tau su jais neliko nieko bendro
ant stiklo būtų mūsų atvaizdai
bet tau patiktų knygų nugarėlės
ir kitose lentynose vaistai
ir visos šitos eilės apie meilę
papjaustyti lėkštutėj obuoliai
užvalkalai labai seni ant baldų
ir laikrodyje laiko į valias
tiek daug, kad neaprėpsi ciferblato

bet neseka pradžia po pabaigos
o medžiuose ne vėjas o atstumas
ir gatvė eina rūkančiuos vaikuos
o tu visai iš jų akių išstumtas
apnuodyt mus užtektų vieno lašo
užtektų tau kad nuo manęs atšlytum
tada imu kalbėti atsiprašymais
ir noriu kad ir liktume kur šilta
užu užuolaidų langai šalti
ir jos užtrauktos, tarsi surimuotos.
kava juoda bet nelabai saldi
ant balto mūsų stalo natiurmorto.
keli jazminai glebūs nuo vandens
žaliuojančio senoj stiklinėj vazoj
ar galima iš čia ateit į ten?
jei taip, tai aš tave ten atsivesiu