Pažadėjai man pasaulį.

Tas laikas jau praėjo,
kai pasaulį man žadėjai.
Suvokus tai - man daros pavydu.

Pavydžiu toms, kurioms,
tu jį iš naujo pažadėjai.
Karčiai juokiuos ir ašarą braukiu.

Kai tąkart audros blaškėsi many,
buvai užtikrintas, toks rimtas tu.
Sakei, kad meilė užgimė tavoj širdy,
o aš...
O aš nesupratau dar tuo metu:
ar noriu būt viena,
ar noriu būt kartu.

Tada nūnai atsiėmei pasaulį iš manęs.
Ir ištarei tik šiuos žodžius:
'Man atsibodo laukt tavęs'.

Dabar, kai viską suprantu
man darosi ilgu ilgu...
Ilgu to laiko kur praėjo,
Kai man pasaulį tu žadėjai.