Griūvantis pasaulis

Vakarinė dulksna plovė pelenais nuklotus paviršius primindama kiekvieno daikto spalvą. Medžių lapai sužvilgo sodriai žalia spalva, o kamienai nusidažė tamsiai ruda. Sutraškėjo šaka, kažkur į miško gilumą nuskuodė medžiojamas zuikis. Virš galvos karksėjo riebus varnas, laukdamas kraujo praliejimo. Ore tvyrojo vos juntamas pelenų kvapas sumišęs su lietaus gaiva.
  Keliaujančią siauru miško keliuku į gilumą mane aplenkė Twixas. Šuo iškėlęs snukį uodė orą ir tapnojo aukos link.
  Kaip gera būti miške lyjant.
  Mindama po kojomis susidariusį šlapią pelenų ir žemės mišinį išsitraukiau strėlę. Peiliu dar šiek tiek paaštrinusi smaigalį prisiminiau tėvą. Vaikystėje jis drausdavo žaisti berniokiškus žaidimus. Nuolatos sakydavo, kad gražiai trumpaplaukei rudakei mergaitei tokia veikla netinkama. O dabar ginklas tiesiog būtinas.
  Prisėlinęs per porą metrų nuo zuikio Twixas sustojo užleisdamas kelią man. Tarp pirštų įspraudžiau strėlę ir įtempusi lanką nukreipiau į savo baikščią vakarienę.
  Tačiau tarp tamsių medžių šmėkštelėjo stirna, sudrumsdama Twixo medžioklės instinktus. Šis alkio varomas šoko vytis po akimis pasipainiojusią stambią auką.
  - Twixai, ne! Stok! Ji per didelė!
  Šuo net nesureagavo į mano žodžius. Visu įmanomu greičiu nešė kudlus įkandin. Bėgau paskui, stengdamasi bent kiek atkreipti jo dėmesį. Tačiau kojos kliuvo už drėgnų, slidžių šakų ir galiausiai susmukau į pelenų liūną.
  - Mėšlas! – užplūdus pykčiui šūktelėjau.
  Lyg gyvybę įgavusi cigaretė ropščiausi iš peleninės. Kažkur tolumoje pasigirdo Twixo lojimas.
  Negali būti, šuo ją įveikė?
  - Ateinu Twixai!
  Deja...
  Išalkusi ir susinervinusi dėl nevykusios medžioklės bridau per pelenų košę artimiausio miestelio griuvėsių link. Twixas kaip visada budriai šuoliavo priekyje, nei kiek nenusivylęs savo pastangomis sugauti vakarienę. Kadangi jau temo privalėjau susirasti saugią vietą nakvynei.
  Nykioje pilkumoje skendėjęs miestelis, atrodė kaip sugriuvusių ir apleistų namų kapinės. Storas pilkų debesų sluoksnis rūsčiai dengė visą dangų, lyg didžiulis veidrodis atspindėdamas visą pilkumą vyraujančią žemės paviršiuje. Regis, saulė nebepasirodys ir nepradžiugins skaisčių spindulių šviesa. Žemė pasikeitė, kaip ir joje gyvenusių žmonių likimai.
  Prisiartinau prie atokiausios griuvėsių krūvos.
  - Twixai, patikrink.
  Šuo uosdamas orą lėtai nudimbino griuvėsių vidun. Jis vienintelis likęs gyvas draugas.
  Išgirdau amtelėjimą, tai ženklas, kad viduje saugu.
  Prasispraudžiau pro siaurą plyšį vidun. Blanki prožektoriaus šviesa vos išryškino sutrupėjusių plytų urvą. Viduje daugiau nieko nebuvo tik dulkės, Twixas ir aš.
  - Šaunuolis, – pagyrusi atidaviau jam paskutinį keptos žiurkės gabalėlį, - rytoj mums labiau pasiseks.
  Išsitraukiau iš kuprinės vilnonį apklotą ir įsitaisiusi kampe įsisupau. Vietoj maisto skrandin suvarvinau porą gurkšnių vandens ir  užgesinusi prožektorių klausiau Twixo čiapsėjimo.
  - Skanu? A?
  Atsidėkodamas šuo lyžtelėjo skruostą ir įsitaisė šalia mano kojų.
  Jau dvi dienas maitinamės tik skrudintomis žiurkėmis. Laikausi taisyklės nemedžioti to ko vėliau neįveiksiu valgydama, nes išmesti maistą būtų pati baisiausia nuodėmė.
 
  Šaižus klyksmas pažadino iš lipšnaus miego. Buvau pavargusi, todėl nelabai suvokiau kas vyksta. Tačiau klyksmui pasikartojus instinktyviai griebiau peilį ir susiradusi prožektorių virpančia ranka apžvelgiau urvą. Twixas sėdėjo šalia kojų ir pastatęs ausis įdėmiai klausėsi.
  - Tamarą!
  - Gelbėkit! Paleisk mane!
  Girdėjosi dviejų mergaitiškų balsų šūkavimai ir klyksmai.
  Twixas nesitvėręs stryktelėjo angos link.
  - Twixai stok!
  Ir vėl nepaklusęs mano komandai privertė vytis. Metusi savo kuprinę, čiupau lanką, stipriai rankoje suspaudžiau peilį ir spraudžiausi pro griuvėsius išėjimo link.
Klyksmas nesiliovė, netrukus prie jo prisidėjo lojimas ir inkštimas, kuris reiškė kančią.
  Išlindusią iš griuvėsių akimirkai apakino ryški violetinė šviesa. Pasileidau bėgti inkštimo pusėn.
  - Twixai! – klykiau nesavu balsu.
  Matant purve iš skausmo besiraitantį draugą kūną užliejo begalinis pyktis, kuris paskandino baimę. Skubriai įtempiau lanką ir nusitaikiau į netoliese stovintį padarą. Strėlė taikliai susmigo į pusantro metro ūgio pilkos būtybės smegenis. Pailgas kūnas smuko žemyn panardindamas didžiulę galvą purve.
  Twixas kaip mat stryktelėjo ant kojų ir atlėkė šalia manęs. Apsidairiau ieškodama merginų, bet klyksmai buvo nutilę. Vildamasi, kad dar ne vėlu apibėgau aplink griuvėsius, tačiau nieko nemačiau. Po akimirkos violetinė šviesa dingo danguje ir aplink tapo tamsu. Šuo uosdamas orą amtelėjo ir nuskuodė šalia esančio sugriuvusio namo.
  - Kas?
  Nukreipiau blankią prožektoriaus šviesą ir lėtai prisiartinau. Šuo laižė jaunos merginos veidą, kuri gulėjo nekrutėdama ant šlapios žemės. Priklaupusi patikrinau pulsą.
  - Rodos, ji gyva.
  Nepasitikėjau žmonėmis, tačiau matant išsekusios merginos kūną pajutau gailestį, privalėjau jai padėti. Suėmiau ją už liemens ir palengva nutempiau į urvą, kuriame buvau palikusi savo daiktus. Apkamšiau vieninteliu šiltu, vilnoniu apklotu ir įsitaisiau šalia. Išjungusi prožektorių klausiau tylaus nepažįstamos merginos alsavimo ir laukiau kol pabus.

  Vos atsimerkusi, prieblandoje išvydau į mane spoksančią akių porą. Susivėlę šviesūs plaukai gaubė įrudusi, purvais nutepliotą jauną veidelį. Lūpos virpėjo. Atrodė, lyg mergina nebyliai melstųsi.
  - Labas rytas, - nusižiovavusi tariau ir patogiai atsisėdau. - Aš Keila, o tu?
  Mergina staigiai prišoko ir kairiąją ranka laikydama peilį prirėmė prie mano kaklo. Šalti ir aštrūs peilio ašmenys lietė odą paspartindami širdies plakimo ritmą. Užkaitus kūnui sunkiai gurktelėjau seiles ir įbedžiau akis į nepažįstamąją. Grėsmingas žvilgsnis leido suprasti, kad ji pasirengusi bet kam, netgi perrėžti man gerklę. Tačiau ji padarė klaidą. Kaip ir tikėjausi ji buvo per silpna, nepasitikinti savo jėgomis. Merginos ranka suvirpėjo ir aš mikliai apversdama nepažįstamąją užguliau savo kūnu. Suėmusi jos rankas virš galvos atėmiau peilį.
  - Paleisk mane! – spiegė ji.
  Žvelgiau į po manimi įsitempusį bejėgiškai spurdantį kūną. Merginos akyse sublizgo ašaros.
  - Nusiramink, - sumurmėjau, nulipdama nuo jos, - nieko blogo nedarysiu. Po velnių, juk aš tave išgelbėjau! Radau tave be sąmonės ir atitempiau į šį urvą, kad nesušaltum purvyne! - Pyktelėjusi čiupau apklotą ir sugrūdau į kuprinę.
  Nusimatė tolima kelionė į kalnus, jaučiausi alkana ir ištroškusi, tad nebuvo ko delsti. Susirinkusi visus savo daiktus, palikau tylinčią merginą ir išlindau iš urvo. Twixas sekė iš paskos.
  Prieš išsirengiant į tolimą žygį nusprendžiau iš arčiau apžiūrėti ateivio kūną, ne todėl, kad niekada nemačiau jų iš taip arti. Aš ieškojau silpnosios vietos. Žvelgdama į pilką liesą suglebusį kūną, mąsčiau, kaip būtų galima apsisaugoti nuo telepatinių gebėjimų, kuriais jie paprastai užvaldo ar suparalyžiuoja žmogų. Nenoriu būti žaislas ar kokia eksperimentinė žiurkė. Privalau išmokti naikinti.
  Mūsų pasaulį ištiko katastrofa. Klimatas keitėsi, kol galiausiai kiekvienoje pasaulio šalyje sukilo įvairios gamtos stichijos. Pamenu tą dieną, lyg tai būtų įvykę vakar.

  Martinas – mano patėvis, įbruko į rankas autobuso bilietą ir palydėjęs iki jo atsiduso.
  - Laimingos kelionės, - patenkintas sududeno jis.
  Netikėtai sulaukęs galimybės atsikratyti manimi nebesistengė atrodyti mielas ir atsisveikindamas nepajėgė apkabinti.
  Po motinos mirties, mano egzistavimą ištvėręs vos mėnesį, nusprendė išsiųsti į Klivlendą, pas tėvą, kuris per mokslinius eksperimentus nesugebėjo atvykti į buvusios žmonos laidotuves, paguosti savo vienintelės septyniolikmetės dukters.
  Tokiu tėvo elgesiu aš labai nusivyliau, o dėl Martino veidmainiavimo ir pasikeitusio bendravimo nepykau. Jis mylėjo mano motiną. Stengdamasis įtikti pildydavo mano užgaidas ir kentė užsispyrėlišką charakterį.
  - Lik sveikas Martinai, - pamojau jam pro atvirą autobuso langelį ir sudribau į kėdę nusiteikusi aštuonių valandų kelionei.
  Su tėvu susitikdavau labai retai. Kartais motina ištremdavo mane vasaros atostogoms, bet išbuvusi vos porą savaičių grįždavau atgal. Tą dieną neturėjau pasirinkimo.
  Tėvas manęs laukė, rodės, jis džiaugėsi ir nekantravo mane išvysti. Sakė, kad man turi dovanėlę mažą ir šiltą.
  Mąsčiau kas tai galėtu būti. Gal dar vienas nevykęs jo išradimas?
  Kai nuvykau į Klivlendą jau temo. Kaip vasaros vakaras buvo per daug tvankus. Klimato pokyčiai buvo opi pasaulinė problema, kaip ir pagausėjęs gamtos stichijų šėlsmas. Nors ir kilo begalę sunkumų, žmonės prie jų prisitaikė.
  Sukaitusi išsiropščiau iš autobuso, tėvas plačiai šypsodamasis tvirtai apglėbė ir spustelėjo.
  - Sveika sugrįžusi namo Keila, - tarė jis, ranka čiupdamas kelioninį krepšį. – Nedidelis bagažas, ketini sprukti? – nusistebėjo jis.
  - Galbūt, - pavargusi burbtelėjau.
  - Nagi einam, namie tavęs laukia dovanėlė.
  Nesivarginęs menką krepšį kišti į automobilio bagažinę lengvu mostu nusviedė ant galinės sėdynės.
  - Pasiruošusi smagiai vasarai? Tikiu, kad puikiai praleisim laiką mieloji.
  Jaučiausi ne tik pavargusi, bet ir nelaiminga, tačiau nenorėjau, kad dėl manęs kentėtu aplinkiniai ir šiuo atveju tėvas, kuris, rodės, pernelyg geros nuotaikos.
  - Beabejo pasiruošusi, - sumurmėjau.
  Tėvas gyveno kiek atokiau nuo pagrindinio miesto šurmulio, nuosavame dviejų aukštų namuke, kuriame praleidau didžiąją dalį savo vaikystės. Tą namą gaubė per daug prisiminimų, nors jis buvo nuostabus. Apsuptas žaliuojančių  medžių ir krūmų.
  Rajonas ganėtinai ramus, nes čia dauguma gyvenančių jau senyvo amžiaus ir tik vienas kitas paauglys užklydęs aplankyti senelių šmėkšteldavo kaip šešėlis tykioje gatvėje.
  Įžengus pro duris tėvas mane sustabdė. Iš netikėtumo per kūną nuvilnijo šiurpuliukų banga.
  - Kas nutiko? – sutrikusi paklausiau.
  - Luktelk sekundėlę, - tarė išnykdamas svetainėje.
  Girdėjau tik tylų murmesį, lyg kalbėtu pats su savimi, o gal jis pamišo?
  Galiausiai tėvas pro tarpdurį iškišo galvą, nužvelgė mane. Įsitikinęs, kad vis dar laukiu, išlindo visas, rankoje laikydamas šviesų pūkinį kamuolėlį su didelėmis rudomis sagutėmis.
  - O, tėti! Tai man?!
  - Taip Keila, tai tavo naujasis draugas.
  - Koks mielas šunytis. Man jis patinka, ačiū.
  - Noriu, kad būtum laiminga. Žinojau, kad tau patiks, - šyptelėjo jis, - kaip jį pavadinsi?
  - Twixas, - tariau ilgai nemąstydama ir švelniai paėmiau iš tėvo rankų naująjį draugužį.
  Viskas kas atrodė gražu, kitos dienos rytą subliuško kaip muilo burbulas. Kai tėvas paklausė, kur norėsiu studijuoti, tvirtai atsakiau, kad norėčiau tarnauti armijoje. Jis supyko, nes visą gyvenimą buvo atsidavęs mokslui ir troško, kad sekčiau jo pėdomis. Buvau karštakošė užsispyrėlė, tad neketinau jam nusileisti, išlėkiau pro duris palikdama viską, netgi savo naująjį draugužį Twixą. Diena buvo apniukusi ir  vėjuota. Sėdau į autobusą, vežantį į miesto centrą.
  Kelionei net neįpusėjus, ji buvo priverstinai nutraukta. Autobusas siūbuodamas rėžėsi į šalikelėje augantį medį. Aplinkui drebėjo pastatai, automobiliai, medžiai, absoliučiai viskas. Įvykęs pirmasis tos dienos stiprus žemės drebėjimas privertė žmones panikuoti.
  Gatvėse prasivėrę plyšiai trukdė automobilių eismui, tad pas tėvą teko eiti pėsčiomis. Netrukus vėjas sustiprėjo ir iš dangaus pasipylė liūtis. Panikuodami žmonės šaukė, kad atėjo pasaulio galas. Niekada netikėjau, kad teks tai patirti. Mano mintis nutraukė stiprus netikėtas griausmas. Reikėjo kuo greičiau grįžti namo.
  Laukujos durys buvo praviros. Įbėgau vidun, dairydamasi aplink šaukiau tėvą, tačiau jo niekur nebuvo. Nusileidau į rūsį, giliai atsidususi peržengiau žiojėjantį plyšį ir atsidūriau mažame raudonai apšviestame kambarėlyje. Tai buvo tėvo laboratorija. Nužvelgiau patalpą.
  Kambario kampe, prie sienos, stovėjo aukšta stiklinė spinta. Lentynos buvo apkrautos kolbomis, mėgintuvėliais, įvairiais indais ir įrankiais. Dalis jų, virtę duženomis, gulėjo ant grindų. Šioje laboratorijoje tėvas leisdavo valandų valandas.
  Po stalu kažkas tyliai suinkštė. Pasilenkusi išvydau Twixą. Šunelis drebėdamas glaudėsi prie stalo kojos. Paėmusi į glėbį, už antkaklio, kuris gerokai buvo jam per didelis, aptikau raštelį:
  „Tikiuosi tu gyva. “
  Pajutau, aštrų skausmą širdyje ir nesulaikiusi ašarų pravirkau. Jis išėjo, nesulaukęs manęs, paliko šiuos namus. Privalėjau jį rasti.
  Vartant ant stalo paliktų dokumentų krūvą, žvilgsnį patraukė keistas brėžinys. Jame buvo pavaizduotas keistas objektas, primenantis erdvėlaivį, ar kosminę stotį, iš fantastinių kino filmų. Šalia buvo užrašas:
  „Gyvavimo trukmė - šeši metai. “
  - Negi jie pastatė kosminę stotį? - Ašaros akimirksniu išdžiuvo, - privalau jį surasti.
  Nuskubėjau į viršų susiradau savo senąją kuprinę susikroviau, regis, tai akimirkai reikalingus daiktus. Įsikišau į užantį šunelį ir tik žengus pro duris pasikartojo žemės drebėjimas, dar labiau sugriaudamas pastatus.

  Ir štai po trejų metų Žemė smarkiai nuniokota gamtos stichijų. Žmonių statyti miestai virtę griuvėsiais, o gamta virtusi neaprėpiamomis džiunglėmis. Klimatas pakitęs, dienos karštos, naktys vėsios, nors dangų nuolatos gaubia niūrūs pilki debesys.
  Maža to, kad mūsų pasaulį ištiko katastrofa, žmoniją pribaigti atsibeldė ateiviai. Likusieji žemės gyventojai juos vadina sorbais, nes jie tiesiog išsiurbia iš mūsų gyvastį. Kaip maitvanagiai išknibinėja mūsų žarnas. Ir kaip kalėdinius kalakutus prifarširuoja, tik jiems gerai žinomais organais, sukurdami monstrus.

  Rodos, pasiklydau. Nežinodamas, kuria kryptimi judėti Twixas atsisėdo šalia mano kojų. Nenorėjau sukti į miško tankmę, nors ir atrodė, kad tai vienintelis likęs kelias vedantis teisinga kryptimi. Dangus buvo apsiblausęs, bet oras varginančiai kaitino kūną. Vis labiau jaučiausi alkana. Jau ilgokai nemačiau jokio žvėries, nei paukščio, lyg būčiau patekusį į negyvenamą žemės plotą.
  Twixas pakraipė galvą ir neskubėdamas nucimpino į miško tankmę. Nebeturėjau jėgų jo vytis, tad susimąsčiusi prisėdau ant apsamanojusio akmens. Gal šį kartą šuo pasistengs ir parūpins mums maisto.
  Tankmėje šmėkštelėjo šešėlis ir sutraškėjo sausos šakos.
  - Twixai! Drauguži, tai tu?
  Iš miško  žengė mergina, apsivilkusi tamsiai ruda tunika su gobtuvu dengiančiu susivėlusius šviesius plaukus. Kelios sruogos krito jai ant veido pridengdamos akis. Šalia tapnojo Twixas, nasruose nęšinas sumedžiotu zuikiu.
  - Poilsiauji? - Nusibraukusi nuo veido plaukų sruogas, ji išsiviepė parodydama ganėtinai sveikus, baltus dantis.
  - Tu. Ką tu čia veiki? – Šiek tiek nustebusi pasiteiravau. - Seki mane?
  - Kodėl manai, jog aš tave seku? Regis, tu nežinai kur eini. Pasiklydai? – Nusikvatojo ji.
  - Nedrįsk iš manęs šaipytis! – Pyktelėjau.
  Mergina keletą žingsnių žengė artyn ir aš pastebėjau jos rankoje medžioklinį peilį.
  - Tikiuosi neprireiks vėl su tavimi grumtis, - atsidusau.
  Nepažįstamoji nusišypsojo ir užsikišo peilį už diržo. Šį kartą ji atrodė draugiška, tačiau vis dar negalėjau nuleisti nuo jos akių.
  Priartėjęs šuo numėtė šalia kojų kraujuojantį zuikį.
  - Šaunuolis, - paplekšnojau jam nugarą.
  - Skanaus, - draugiškai pridūrė mergina ir atsisėdo netoliese ant nuvirtusio apsamanojusio rąsto.
  - Dėkoju, - paskubom ėmiau išdarinėti zuikį, - gal visgi pasakysi kuo tu vardu?
  - Hela, - tyliai sumurmėjo ji.
  - Jei tu jau čia, galėtum pririnkti šakų laužui.
  Merginos akys sublizgo, lyg pasijutusi reikalinga stryktelėjo nuo rąsto ir ėmėsi darbo.
  Akies krašteliu stebėjau Helą. Ji buvo graži, žydros tarsi katastrofų vis dar nepaliesto dangaus akys liūdnos ir stulbinamai nekaltos. Tačiau švelnumo kupiname jos veide pastebėjau ryžtą.

  - Aš ieškau ateivių apsistojimo vietos, jų bazės. Privalai man padėti. – Prabilo Hela.
  Sukroviau keptos mėsos likučius į kuprinę ir atsisėdusi stebėjau, kaip šuo mėgaudamasis triauškina zuikio kaulelius.
  - Aš nieko neprivalau.
  - Teisybė, - sutiko ji. – Bet, man reikia tavo pagalbos. Jie pagrobė mano seserį.
  - Užjaučiu, bet aš turiu kitokį tikslą.
  - Koks gi jis? Klaidžioti mišku? – Pasišaipė ji.
  - Išgyventi. – Pakilusi pajudėjau miško tankmės link.
  Miško gilumoje dangus, rodos, tapo beveik juodas. Viskas aplinkui atrodė negyva, medžiai ir krūmai, lyg sustingę laike. Tik didžiuliai pelenų kąsniai drimbantys iš dangaus švelniai glostė kiekvieno daikto paviršių. Kažkur tolumoje vis dar liepsnojo ugnis.
  Hela tylomis sekė paskui mane.
  - Dar šiek tiek ir galėsime pailsėti, - žodžiai nuskambėjo tarsi vėjo šnabždesys ir man pasidarė nejauku.
  Pagaliau išėjus iš miško, horizonte matėsi baltuojančiom viršūnėm kalnai.
  Hela džiugiai stryktelėjo ir patenkinta pasileido bėgti jų link. Vos tai išvydusi šaukiau jai pavymui, kad sustotu, bet buvo per vėlu. Laibakojė, šviesiaplaukė akimirksniu dingo iš akiračio.
  Milžiniška dumblo pieva besidriekianti visomis kryptimis, regis, pirmoji mūsų žygio kliūtis. Tamsiai žalia košė, įsiterpusio juodžemio ploteliais iš šono atrodė, kaip didžiulė laukymė. Ir tik neturintis įgūdžių asmuo atsiduria keblioje padėtyje, aklai žengdamas žingsnį, jis susmunka dumble ir pamažu grimzta gilyn.
  Susiradusi pamiškėje kuo ilgesnę lazdą nusitempiau prie šaukiančios ir besikapanojančios bendražygės.
  - Nurimk! Kuo smarkiau  muistysies, tuo greičiau paskęsi. - Atkišau jai lazdos galą.
  Hela verkšlendama ir panikuodama stipriai įsikibo ir pamažu išsiropštė į krantą. Išsitiesusi ant žemės ji smarkiai alsavo.
  - Nekenčiu šio sugriuvusio pasaulio! – užbaubė tūžmingu balsu, rankomis trankydama žemę.
  Atsiklaupiau šalia ir švelniai paliečiau jos petį. Ji pažvelgė blizgiom nuo ašarų paraudusiom akim ir puolė man į glėbį.
  - Pažadėk, kad man padėsi. Prašau, prašau, prašau...
  Regis, ji buvo pasiruošusi tai kartoti iki kol sutems.
  - Gerai, - trūkus kantrybei tariau, - nagi einam, laikas susirasti vietą nakvynei.
  - Ačiū, ačiū, ačiū...
  Netikėtai atgavusi gerą nuotaiką mikliai stryktelėjo ant kojų.
  Akimirka pavydėjau jos vaikiškos energijos. Helos emocijos, regis, kunkuliuodamos veržėsi iš kūno. Tokia nuotaikų kaita negalėjau pasigirti, pernelyg ilgai nieko nebejaučiau. Tačiau ši striksinti mergina, kažką manyje išklibino.