Condigo
aber est quisque fortunae suae
(Apijus Klaudijus)
Ne kiekvienas – kūrėjas, kuris mintis užrašo. Tačiau, bet kuris ir visi be išimties yra ir bus kūrėjai, jei nepamirš eiti pirmyn.
(V. S)
Styven'o King'o langorljierai nėra vien mitinis siaubūnas, naudotinas tik vaikams bauginti. Šiandieną susiduriame su šia pabaisa savo svajonių konstitucijoje – proto laisvė pavojuje! Tad laikas veikti, arba dienos bus suvalgytos kartu su išlikimo galimybe. Kiekvieną dvejonių sekundę aštrūs dantys gliaudo siektino pasaulio konstruktus. Nebūtis jų nasruose, tačiau tavose rankose viltis.
Ar daugelis mūsų gali kurti ir gėrėtis savo aplinka, kai tenka bijoti už būvį? Ir ar daugelis būtų atrastas aklojo Diogeno, kai pamini netgi pagrindines žmogaus vertybes? Daužau sau į krutinę kumščiu ir klausiu, ar mano širdis vis dar plaka. Kadaise girdėjau širdžių dūžius aplink, šiandieną jos tyli, nusinešusios skambėjimą manosios.
Nesunku pripažinti, jog tikrų bičiulių nenusipirksi netgi už didžiausius pinigus. Vis dėlto pripažink, jog juos galima parduoti už tiek. Čia ir gimsta tendencija atsiskirti atsiplėšiant nuo socialinės gamtos. Nuo kultūrinės architektūros ir tradicijos palaikų .
Tik tie, kurie iškeičia draugus į dividendus, ištrūksta iš materialinio stygiaus. Tačiau jie nėra laisvi. Taip pat tik tie, kurie to panori, gali irkluoti ne savo išsigelbėjimo laivą. Jie neskęsta. Tačiau neskęsta būdami tik vergais. Be abejonės, šie patys asmenys gali save išlaisvinti, tačiau, kaip ir gladiatoriai, privalo kovoti. Veikti kūnu, grumtis protu ir širdimi, o ne troškimais ir pagundom.
Aš esu kalinys savo paties kalėjime. Už grotų, kurias pats nukaldinau savais principais ir išdidumu, savo arogancija ir puikybe. Šiandieną aš anku, bet jaučiu, jog mano laisvės trupiniai yra dorojami be gailesčio. Mano šauksmas pasiekia tave, tačiau sutinkamas jis tyliai, nes pats dėl to esu kaltas. Vadinasi, kalinys su kalte. Vadinasi, vertas?
Ir vieną dieną ateis metas, kai išgirsi dantų krebždesį savo horizonte. Ir ji netruks ateiti.
-----------------------------------------------------------------------
------------------------------------------------------------------------
-------------------------------------------------------------------------
--------------------------------------------------------------------------
Liberte, Egalite, Fraternite – prancūzų stiprybė, lietuvių keiksmažodis, amerikietiška iliuzija
Įžanga
Turbūt nustebsite šiuose mano raštuose atradę tokią plačią temą, kuri tapo retenybe globalizacijos apimtame mokslo pasaulyje. Šis apmąstymas jums primins antiką ar viduramžius dėstančių profesorių paskaitas. Ir visai ne dėl to, jog tai yra istorija, tiesiog išsilavinę ir autoritetingi mąstytojai privengia tokių apibendrinimų ir jau seniai atsikratė meninės kalbos bruožų savo dėstomose mintyse.
Ideologinės kovos nusimetė kaukes prieš visuomenę ir tiesiog tapo interesų kovomis. Sociopolitika plėtėsi perlipdama nacionalinių objektų sienas, įpindama viršvalstybines organizacijas, tačiau žmogaus prigimtis pateikia amžinas tiesas ir išvadas. Socialinis klodas, t. y. pasaulis žmonių valioje yra nuspėjamas dėl tų pačių žmonių prigimties ir konstitucijos. Šis stilius yra sunkiai skaitomas, tačiau galbūt, bent jau norėčiau, jog suprastumėt jį kaip politinės filosofijos paradigmų tėvų braižą.
Laisvė, lygybė, brolybė – socialinis nesusipratimas ar veikianti formulė?
Leiskite man pasvarstyti, ar mano karta nenuėjo dekadanso keliu? Keliu, kuris negrįžtamai sunaikina tautą ir užbaigia jos istorijos plėtotę. Drįstu taip teigti, žvelgdamas į save ir sau panašius. Vis dėl to, pripažįstu, jog pats nepadariau nieko ir kol kas neketinu, apart pamąstymų čia. Esu kryžkelėje, kurioje blaškosi silpnieji ir pasiryžta eiti lengviausia kryptimi - atsiskirti nuo visumos. Veiksmas, kuris reiškia didelius pinigus, tačiau nereiškia didelės jų vertės. Pigus ir klastingas amerikietiškas individualizmas kapitalizmo veidu mums mielesnis, neapgaudinėkime savęs. Vis dėlto, man rodos, jog Laisvės statula lietuviams niekuomet nebus dvasinės laisvės simboliu, kuriuo galėtų būti Eifelio bokštas (paminėtinas ir ironiškas autoriaus momentas) . Šie aptarti fragmentai stokojo nuoseklumo, tačiau, jums leidus, suteikite progą paaiškinti problemos logiką.
Lietuvių visuomenės stiprybė pažeista. Žmonės vadovaujasi įgimtais instinktais, kurių pagrindas yra ir bus pragmatinis egoizmas. Tačiau postmodernus pasaulis šį egoizmą iškraipė ir šiandieną jis suvokiamas, kaip laisvės siekimas. Vis dėlto bandysiu įrodyti, jog ši siekiamybė įmanoma neatsisakant bendrumo. Nors egoizmas, kuris suvokiamas kaip laisvės sąlyga, yra individualizmo pagrindas, būtent bendrystė, t. y. tautos brolybė, veda į šią laisvę. Tuo tarpu išlikimo iliuzija, kuri regima sunkmečio ir depresijos metu, veda į tautos pražūtį besišypsančiu nacionalistinio nihilizmo veidu.
Kaip pagrindines prancūzų liberalizmo vertybes suderinti esamos konservatoriškos politinės valios metu, kai Lietuvos tautos identitetas yra toks prieštaringas šiems principams? Pasistengsiu tai padaryti per Prancūzijos prizmę, mat čia gimė revoliucijos, čia dvasios renesansas turėjo kūną. Be to, Amerika tapo blogas pavyzdys, nes ten prasidėjo didysis moralinis puvimas. Bent jau jo importas (žinoma, galai žino, kokios orgijos ir nukrypimai vyko rytuose) užliūliavęs net ir Lietuvą .
Prancūzija visuomet buvo gilių socialinių tradicijų turėtoja. Bendrystė, lygybė ir laisvė čia gimė vieno organizmo dalimi. Šis organizmas augo kaip medis, virto socializmu, komunizmu, o tada raudona tragedija. Žinoma, taip nutiko dėl sodininkų kaltės, mat šis medis turėjo gražią prigimtį . Teorija buvo teisinga, tačiau praktiškieji sodininkai Ilja ir Josifas kitaip suprato brolybę, lygybę ir iškirpo laisvę iš šaknų. Šis eksperimentas lietuvių atmenamas iki nūdienų. Sunku įsivaizduoti šias tris vertybes kaip gražaus medžio šaknis, o jeigu bandoma tai įrodyti, apkaltinama kairiškumu arba kenksmingu raudonumu. Todėl, matyt bijodami, o greičiausiai užhipnotizuoti renkamės amerikietišką svajonę vietoj sunkiai pasiekiamos le fraternité laisvės.
Paviršutiniškai žvelgiant, lygybė prieštarauja laisvei, mat pastaroji suprantama kaip galimybė išsiskirti. Liberalai pasakytų: savo rankomis kurti savo likimą yra tikroji laisvė. Visuomenėje visuomet atsiras gabesnių, vertesnių, galų gale atsiras dykaduonių ir gobšiųjų – tokia žmogaus prigimtis. Bet, vis dėlto, laisvė lygybės pavidalu galima to vertiems. Vertumas grindžiamas nuoširdžiu žmogaus atsidavimu ir pasiaukojimu, užgožiant anksčiau išvardintus neigiamus troškimus (possesions). Tai yra būsena, pasiekiama tironijos ir despotizmo paribyje. Tai vadinama savanorišku susitapatinimu – visuomenės ekvilibriumas.
Ir kaip šiame groteskiškame vertinime atrasti taip trokštamą laisvę? Atsakymas slypi visuomenės aritmetikoje. Žmones galima rūšiuoti ir kategorizuoti, suskirtstant juos į tam tikras grupes ir pogrupius. Tai yra ta pati klasių matematika populous de la libertadvertumo ašyje.
Problema yra šios ašies objektyvumas, tačiau žmogaus istorija nurodo, jog panaši skalė ir vertinimo kriterijai jau buvo sukurti. Biblinis dievo įsakymų dekalogas yra sukurtas žmogaus rankomis. Niekas nepaneigs, jog jame išdėstyti principai išlaikė civilizacijos gyvavimo programą. Tačiau netgi rytų ir musulmoniškas pasaulis turi dekalogo atitikmenį – gėrio ir blogio tiesę, kuris skiriasi nuo mums pažįstamo. Tad istorija ir įstatymų dvasia siūlo tautos moralę, kuri gali būti nacionalinio populous de la libertad skaičiuoklė. Šiuo atveju reikia išgryninti lietuvių moralės konstitucija esmę ir prigimtį, išskiriant didžiausias jos ydas ir nusižengimus. Siekiamybė – žmogiškumas. Kokiomis vertybėmis piešiamas populous de la libertad piramidės viršus. Politiškai, socialiai ir pan. nuoširdus, pasiaukojantis ir etc. jis yra laisvas. Taip piešiama pozityvioji lietuvio laisvė.
Manau, įmanoma nuosekliai einant nuo brolybės prieiti lygybę, o tada ir išsvajotąją bei siektiną laisvę. Socializmas ir kapitalizmas yra suderinami. Individualizmas ir lygybė yra nuoseklūs, o jų dermė ir yra laisvė, nors jos forma skirtinga. Apie tai kitame skyriuje.
