Vijola jūroje

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Po dešimt metų jis sugrįžo į pajūrį. Sugrįžo į pajūrį, kuriame tiek daug, taip stipriai išgyveno pasaulį vien su ja. Su ja, su kuria dangus jam neatrodė per daug mėlynas.

  Bangose pranykstantis dangus merkėsi į žydrą vandenį. Vandens lygumas plonom bangelėm liejosi į krantą. Išsiliejusios jos glostinėjo basas Simo kojas, tarp kurių pirštų švelniai sunkėsi pajūrio smėlis. Pajūrio smėlis sunkėsi, kaip sunkiasi atsiminimai pro grubias mintis.

-   Kodėl čia sugrįžau? Juk jos seniai net veido nebepamenu, - ant kranto svarstė Simas, pasinerdamas į mūšos ritmą. Į tokį ritmą, kurį gali pajust tik vasarą.

    Jis vaikščiojo dar kurį laiką pajūriu. Vaikščiojo vis kartais brisdamas per drėgną vandenį, vis kartais padais siekdamas supiltas kopas. Per supiltas kopas, vis kartais tolimai matydamas...
-   Kur bėgi?! Palauk!
-   Į jūrą! Kurgi dar?! – suriko Simas.
-   Palauk! Aš nebespėju!
-   Ko laukt?! – vis rėkė jis, rydamas vaiskiausio ryto vėją. Vėją iki dusulio.
-   Manęs palauk! Uhu! Juk jūra nepabėgs!

    Įšokę į bangas jie maudėsi. Jie maudėsi kaip saulė maudosi debesyse. Taip maudėsi gražiai -  tai paneria, tai šoka tiesdami kaklus ligi dangaus. Ligi dangaus, kur gali būti dviese.

    Simas šyptelėjo tai prisiminęs. – Bet kaip gi ji dabar atrodo? – veidas jam seniai visai išbluko. Išbluko, nors meilė veržėsi tada be proto. Atrodė, bangos liejasi per viršų. Atrodė, liejasi, ir nežinai, kur dėtis. Nežinai, kur dėtis ir bijai, kad reiks kažkur. Kažkur, kur gal tu baisiai nenorėsi. Tokia tikra atrodė meilė – su polėkiu. Su polėkiu gyvenimui. Gyvenimui. O dabar teliko vienas vardas. Tik vardas jos skambėjo. Skambėjo – Vijola.

    Prabėgo dešimt metų. Atrodo, šitiek daug. Atrodo, viskas jau turėtų būti sudūlėję. Bet dabar, kai Simas vaikščioja po Šventąją, ieškodamas savos Vijolos, ar bent jau manosi ieškąs, prisiminimai kaip gyvi... jie kaip gyvi sustoja priešais Simą ir žiūri jam tiesiai į akis.

    Prisėda po pušimis, ant kelkraščio, ant suolo. Jam priešais stovi bažnyčia. Jam priešais stovi raudonas bokštas. Raudonas bokštas, iškilęs virš prisiminimų.
-   Ar man rašysi? – po nejaukios tylos prabilo ji, jiems sėdint prie bažnyčios pamatų.
-   Rašysiu, - pasakė Simas, įsistebeilijęs į pamatus, įsivaizduodamas juos su klūpančiais žmonėm. – Rašysiu.
-   Nerašysi, - liūdnai pasakė Vijola ir paėmė už rankos jį. Jis pažvelgė į ją, ir jam toks nejaukumas suėmė, kad nežinojo, kaip ištraukti ranką. Ir pabučiuot norėjo, ir pasakyti jai, kad... ir neišėjo, kažkas viduj tik užgulė.
Jis atsiduso...
-   Aš parašysiu.
    Ji nepatikėjusi pasakė, kad gerai, kad tiki. O kaip dabar atrodo tai baisu! Tas jos „Tikiu“.

    Simas dabar sėdėjo, paskendęs savo menkuose prisiminimuose. Galvojo apie tai, kodėl tada jai neparašė. Kodėl savęs neprivertė? Ir nesvarbu, kad jau praėjo dešimt metų. Dešimt kartų jis dabar jai parašytų, kad tik galėtų. Bet kaip rašysi, kai net veido jos nebeprisimeni? Jos veido neprisimeni. Jos veido. Vien tik Vijola išliko. Vien tik Vijoja. Vien ji.

    Velniškai tada skaudėjo Simui. Skaudėjo vaikščiojant, prisimenant. Tik vieną vasarą kartu jie buvo. Tik taip trumpai, o šitaip baisiai įsiskaudo. Jau šitaip įsiskaudo, kad nepraeina dešimt metų.

    Simo seneliai čia turėjo namą. Turėjo, bet pasimirė. Pasimirė tą rudenį, kai Simas išvažiavo. Tada įnirto jo tėvai kovoti su kitais dėl namo prie bažnyčios, prie pušų alėjos. Simui niekas nepasakė, kodėl negalima važiuoti ten. Tiesiog „Pamiršk“. Kankinosi tada jis. Kankinosi, bet su dienom vis prisimiršdavo. O kai pamiršdavo ir vėl atgimdavo. Ir taip be atvangos. Ir liko su laiku tik Vijola. Nors kartais jis ir pats mąstydavo – o kas yra ta Vijola?
-   Ar tau padėti? –paklausė Simas.
-   Už ką? – nusišypsojusi paklausė mergina. Paklausė paprastai nustebusi. Nustebusi taip paprastai gražiai.
-   Aš tik knygas paimčiau. Gal tau sunku? – sumikčiojo jisai.
-   Nu čia dabar?! – nusikvatojo ji. Ji – tokia berniukiška. Tokia valiūkiškai graži. – Ar tu čia kabini mane? – ji suprunkštė kiek pašaipiai.
Simas nuraudo.
-   Ne! – atkirto jis. Atkirto ir nuėjo.
-   Palauk! – suriko jam iš nugaros. – Gali panešt, jei nori, - ji šypsosi. Ji šypsosi tokia graži. Su vasariškai lengva, klostuota suknele. Tokia klostuota kaip armonika. Kaip armonika papūtus vėjui.
-   Aš Vijola.
-   Aš Simas.

    Atrodo, tą kartą nieko ypatingo neįvyko. Visai neypatingas kartas. Bet nuo tada jau dešimt metų jam skamba jos tas „Aš Vijola“. Toks paprastas, tok tikras. Toks tikras ir gražus „Aš Vijola“.
- Aš Simas! – taip žvėriškai suriko jis dabar. Suriko taip stipriai, it viskas būtų vykę vakar. Taip žvėriškai tiems nepažįstamiems aplinkui. Kai kas nusijuokė. Kai kas pakraupo. Kai kas nesureagavo. Ar bent apsimetė, kad nieko nenutiko. Kad nenutiko nieko šičia – prie bažnyčios. Dabar jam rodėsi, kad lenkiančios jį moterys taip paprastai galėjo būt Vijola. Galėjo būti. Bet nebuvo. O gal? – Gal tu žinai, kur Vijola? – jis puolė klausinėt praeinančių. - Gal tu žinai kur ji gyvena? – paklausė vieno. Vieno, paskui kito. „Ne vietinis. Aš nežinau“ – skambėjo iš praeivių lūpų. – Ir aš ne vietinis. Ir aš taip pat čia nieko nežinau, - kalbėjo paniuręs pats sau Simas.

    Lyg iš po sapno jis atgijo. Lyg iš po sapno ant suoliuko. Atgijo ir namo parėjo.. namo, kur kažkodėl dabar, tiktai dabar jam leido atvažiuoti. Gal jautė, kad jau galima?  Gal jautė, kad praėjo? Bet klydo, jei taip jautė. O gal jau galima? Nes vis dažniau savęs paklausdavo – o kas yra ta Vijola?
- Ir aš tave..., - vos girdimai sušnabždo Vijola. Šnibždėjo ten, kur galvoje ausis.
- Ar tu tikrai? Nes jei tiktai todėl, kad aš tave...
- Tikrai, - nutraukė ji. – Tikrai, tikrai... ir jau seniai.
- Bet mes juk tik visai čia pat, dabar, tik prieš keliolika dienų... iš kur seniai?
- Žinau, - pasakė ji. Ir tas josios žinau, atrodo, nuėmė abejones. – Tiesiog jaučiu, - alsavo jam į kaklą. Į kaklą jam alsavo tuo rožiniu kvapu, kuris užuodžiamas tik vasarą. – Jaučiu, lyg būtumėm jau taip seniai.
- Jau taip seniai, - jis atsiduso.
- Neišvažiuok... aš nepakelsiu.
- Neišvažiuosiu, - atstūmė ją. Atstūmė, kai pasakė. – Jei reiks, pabėgsiu.
- Nepabėgsi, - nukirto ji.
- Bet aš tave... – jis užsikirto. – Juk žinai, kad aš tave taip stipriai...
- Ir aš tave... – jiedu dar stipriau įsikniaubė į vienas kitą. Jų tylų jausmą kažkur toli įsupo jūros ramuma.

    Tai prisiminus Simui ištrūko ašara. Ištrūko it seniai laikyta viduje. Ištrūko. Ir dar viena. Ir visos jos plūste išplūdo iš akių. Gulėjo kniūbsčias. Gulėjo suspaudęs ant grindų nublukusį popierių. Suspaudęs rankoj prirašytą popierių raidžių. Na, ko gi tu verki? Na, ko? Juk veido jos net nebepameni.

    Po to, prieš dešimt metų, kai Simas išvažiavo iš pajūrio. Jis sužinojo, kad Vijolos nebėra. Kad nebėra. Pasikabino ant šakos ji toj vietoj, kur dabar iškilus virš prisiminimų vis stovi Šventosios bažnyčia.

    Jis gavo laišką, kuriam tebuvo pasakyta, kur ir kas. Nebuvo ten „kodėl? “. Kai perskaitė, tą kartą, jis išprotėjo. Tik vieną vasarą kartu, o šitaip jam suskaudo! Ir verkė. Ir krito. Ir kėlėsi. Ir alpo. Vijolos nebėra. Bet viskas buvo taip seniai. Jau taip seniai, kad neišliko veido. Išliko vien tik „Aš Vijola“.
-   Ar parašysi man? - vis kartais ją prisimenu.
-   Rašysiu, - atsakau.
-   Ne, neberašysi, - kartoja ji man iki šiol.
    Ir kodėl daugiau jai niekada neparašiau?