Onutė ir Tadukas

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.


Arba tai, kas buvo pradžių pradžioje...

„Ką valgai, tas ir esi“ – liūdnai pagalvojo Onutė, laikydama rankoje makaronų pakelį. Gailiai atsiduso ir įmetė jį į pirkinių krepšį.
Pinigai beveik baigėsi, o ir tie patys buvo skolinti. Tai reiškė, kad picerija lieka egzotiška svajone, nuo šiol maistą reikės gamintis pačiai - kol motina perves pinigų savo dukrelei studentei. O perves ji dar labai negreit.
Onutės laukė realybės šou „išgyvenk pusantros savaitės su keturiasdešimt litų“.
Nusprendusi, kad vieni makaronai – ne maistas, ji skubiai ištaisė klaidą pačiupusi papriką ir svogūną. Labai stengiantis, galima išgyventi dvi dienas.
„Numesiu šiek tiek svorio“ – nudžiugo, nykščiu patampydama kelnių kraštą. Šios ir taip jau buvo pernelyg laisvos.
Kiek padūsavusi saldumynų skyriuje apsisprendė – kavos namie vis tiek beveik nebėra, tai koks tikslas saldintis? Tik dantis susigadins. O artimiausias pigus dantistas – Baltarusijoje. Ne, šokoladus teks pamiršti. Čiulpinukus taip pat, nors anie ir taip pigūs, galima jų būtų trims dienoms į priekį...

Pažvelgusi į šalį staiga nukaito ir susidrovėjo – ten, laikydamas rankose tokį pat pirkinių krepšį, stoviniavo simpatiškas vaikinas ir rinkosi šokoladus. Truputį aukštesnis už ją, liesas, galbūt net sportiškas, šiek tiek įdegęs ir neabejotinai dailus.
„Haliucinacijos“ – įgnybo sau Onutė. – „Va, jau ir princai prekybcentryje pradeda vaidentis... “
Įgnybtą vietą skaudėjo, o „princas“ neketino išnykti.
Onutė apsidairė atidžiau, akimis ieškodama nutolusios „princesės“, tačiau tokios neišvydo. Regis, princas buvo vienas ir, kaip tyčia, visai šalia jos. Netgi trumpai pažvelgė į Onutę, tačiau tuo metu ši susidomėjo „snickers“ batonėliu ir ėmė įtemptai studijuoti prekės sudėtį. Sudėtis pasirodė beesanti tokia, kaip ir visada.
„Aš gi drąsi mergina“ – nustebusi pagalvojo Onutė. – „Kaip čia dabar jo žvilgsnio išsigandau? Bene įsimylėjau? “

Vaikinas įsimetė į krepšelį šokolado plytelę ir patraukė į duonos skyrių. Onutė kaipmat prarado susidomėjimą  šokoladuku ir nutykino prie lentynų su aliejais. Iš ten buvo patogu stebėti duonos skyrių ir dar pusę prekybos centro.
„O ar galima įsimylėti per pusę sekundės? Ką aš darau?.. “

Ji nežinojo, ką daro, tačiau širdis džiaugsmingai daužėsi, lyg būtų laimėjusi aukso puodą. Ne kasdien gi pasipainioja ant gyvenimo tako gražuolis be moteriškos palydos, kurį galima, nutaikius progą, protingai užkalbinti ir taip pradėti pilnavertį šeimyninį gyvenimą. Antra vertus, nesutrukdytų ir moteriška palyda. Konkurentę visada galima nesunkiai pastumti į šalį, jeigu tik ji neturi rimtų dokumentų...
Simpatiškas vaikinas trumpam atsisuko, nužvelgdamas padažų skyrių. Onutė nejučia ėmė čiupinėti aliejaus butelį, jausdama neapsakomą džiaugsmą, kad jis ją ir vėl pastebėjo.
„Reikia plano“ – staiga dingtelėjo mintis. – „Prisikraus maisto, susimokės ir išeis, o aš ką?.. “

-[]-

Onutės nužiūrėtas „princas“, apsirūpinęs duonos atsargomis, lėtai įžengė į konservų skyrių ir beveik abejingai peržvelgė skardines, kuriose saugiai tupėjo žuvies atliekos. Žinoma, jis nežinojo, kad ten atliekos, todėl netrukus pasiėmė tuno ir šprotų. Kai pakėlė galvą, išvydo Onutę, kukliai jam besišypsančią angeliška šypsena. Mergaitė jam pasirodė simpatiška ir gana miela, o vis tiek pasijautė nejaukiai, kad ji jam taip meiliai šypsosi.
O dar labiau vaikinas nustebo, kai už nuostabiosios merginos pasirodė du kampuoti apsauginiai ir kilstelėjo ją nuo žemės už pažastų. Jiedu greitai nutempė gražuolę už kampo su visu pirkinių krepšeliu.
„Kaip keista“ – pagalvojo dailus vaikinas. Ir įsimetė į krepšį dar vieną pakelį šprotų.

-[]-

Apsauginiai išdygo netikėtai, ji nesuspėjo net sugalvoti pasipriešinti. Nei „labas, pupa“, nei šiaip burbt. Nutempė į kambarėlį su daugybe monitorių ir paliepė kišenes išsikraustyt.
- Jūs ką, tyčiojatės? – įširdo Onutė. – Jūs bent suprantate, kokį įvykį sugadinot?!
- Arba tu kraustai, arba mes iškraustysim.
Nieko nesuprasdama, Onutė išvertė kišenes ir iš vienos iškrito „snickers“. Tas pats, kurio sudėtį taip aistringai tyrinėjo.
- Aš jo ten nedėjau! – pasišiaušė.
- Žinom. Pats įšoko, - nusižvengė apsauginiai. O tada parodė jai įrašą, kur viskas buvo labai tiksliai nufilmuota – kaip ji apsidairo, kaip šokoladą ima ir varto, kaip vėliau, traukdama į kitą skyrių, kišenėn bruka.
Onutė tik dabar suprato šokoladą nugvelbusi visai netyčia, į gražų vaikiną bespoksodama. Tiesiog užmiršo, ką rankoje laikė...
Ką daryt? Du apsauginiai akivaizdžiai džiūgavo, pagavę dar vieną vagilę. Onutė nežinojo, ką jie daro su pagautaisiais ir tuo metu jai mažai tas rūpėjo. Labiau ji liūdėjo dėl to, kad taip klaikiai užsibaigė pažintis su dailiu vaikinu. O juk jau buvo padariusi pradžią! Jau buvo sugalvojusi, ką ištars, kaip pabučiuos...
- Nori ką nors dar pasakyti? – vaipėsi apsauginiai.
- Noriu... Jeigu jau mane nutvėrėt, tai ir mano bendrininką gal griebsit?
- Ką tokį? – pastatė ausis abu vyrai, grobį užuodę.
- Juk jūs negalvojote, kad aš viena čia jūsų lentynas švarinu? - pasišaipė Onutė.

-[]-

Netrukus į kambarį su monitoriais atitempė ir dailų vaikiną, baisiausiai sutrikusį ir (kas keisčiausia) visai nesispyriojantį. Pasodino į kėdę, liepė kišenes išversti. Žinoma, jose nieko nerado. Nieko neradę, apsauginiai gerokai surūgo ir parodė į Onutę.
- Pažįsti ją?
- Ne... – pasakė tiesą vaikinas.
- Meluoji! Pažįsti.
- Bet...
Tačiau apsauginiams buvo neįdomi vaikino istorija. Jie jau buvo pripratę, kad visi pagautieji meluoja, todėl nulindo tikrinti vaizdo įrašų, prieš tai paskambinę policijai.

Onutė tyliai alpo iš džiaugsmo, negalėdama nusėdėti kėdėje, prie kurios buvo prirakinta. Jos nužiūrėtas gražuolis visgi nesuspėjo susimokėti ir pabėgti, dabar jis buvo čia, su ja. Nors ir nepavydėtinoje padėtyje, bet visgi...
Tik ji niekaip neįstengė ištarti jam  nė žodžio. Net sugalvoti nepajėgė, nuo ko reikėtų pradėti. O juk buvo sugalvojusi kažką, kas tiko žuvies skyriuje. Kažką, kas čia visai netiko.
Nepaisant gluminančios tylos ir apsisvaidymo žvilgsniais, ji jautėsi labai laiminga, nors ir įklimpusi į mėšlą iki ausų. Rodės, netgi niūri apsaugininkų kambarėlio atmosfera prisipildo pievų gėlių aromato, baltų žiedlapių švytėjimo saulėje, o vaikinas, nors ir žiūrintis į ją gan nepatikliai, nelauktai ima atrodyti kaip pats artimiausias žmogus pasaulyje.
„Išprotėjau visai... “ – dingtelėjo merginai. – „Tačiau taip gera! ”

O vėliau juodu išvedė policija ir susodino į gražų, greitą automobilį. Netgi tada Onutė nenustojo mėgautis tylia būties akimirka, kuri galėjo bet kada baigtis. Tik kai iki nuovados liko gal keli šimtai metrų, mergina pasiryžo praverti burną:
- Aš tave myliu. Kuo tu vardu?..

-[]-

Vėliau prisiminė tik tiek, kad buvo didelis smūgis, dūžtančio stiklo, plyštančio metalo garsai ir greitosios pagalbos automobilio šaižus signalas. O po to ilgą laiką sapnavo jo nuostabų veidą, iš nuostabos išplėstas akis ir it deimantai žibančias stiklo šukeles, nepaprastai lėtai skriejančias erdvėje tarp judviejų, tarsi laikas būtų sustojęs.
Kaip gražu!..

Tai vairuotojas policininkas, išgirdęs merginos netikėtą išpažintį, ilgam užsižiūrėjo į jos atspindį veidrodėlyje ir pamiršo, kad reikia vairuoti. Jo neįspėjo netgi kolega, kuris kaip tik atsigrįžo atgal įsitikinti, ar tik ne jam tai buvo pasakyta.
Ir tik vienintelis sulaikytasis vaikinas suprato, kam Onutė skyrė savo žodžius. Ir tai buvo taip netikėta, kad tąsyk jis tikrai nebūtų jai atsakęs, kad jo vardas Tadas.
Savo vardą jis pasakė daug vėliau, kai abiem nuėmė gipsą.

Bet tai jau kita istorija.