Vidurnakčio beprotystės

Holokausto šmėklos šnara tyliai
kažkur baltųjų vyšnių parke
kur neužklysta saulės žybsniai
ir amžinų tamsybių upės teka

Iš pabirusių nesantaikos grūdų
vėl kalasi pyktybių juodos gėlės
pražydusios jos naktį meldžia
kad Marsas Žemei siųstų karą

Ir kurti, ir naikinti gimus rasė
medituoja prieš lemtingą žygį
dangun ištiestos plėšrios rankos
iš Saulės ir Mėnulio siurbia jėgą