pastelė

Pastelinis žodynas tavo kalbų
nuspalvina baltą vienatvę.
Teptuku, ranka ar pirštu,
šilumą įpučia šypsena, akys.

Prisilietimas prie tavęs
toks beribis ir minkštas.
Šviesulys, dangaus kometa;
skrendu pas tave, o gal ne?

Tu čia: ir toli, ir šalia,
nematau tik kokios tu spalvos;
Bet ar svarbu, nes kai būnam drauge,
Tu spalvini mane, o aš – vis tave.

Tada atsiranda ryšys
tarp tavo ir mano spalvos;
pastelės skaudi patirtis,
ji lūžta, netekdama jo.