Mano kodas - 19

Ir neduosiu sau ramybės, velniop! Ir toliau kankinsiu: kaži kaip būtų, jeigu... aš įgyčiau tave, tu mane ir štai jau kokį dvidešimtmetį būsime įsigiję, ir kas tada? Kraupu, pavyzdžiui, dialogas:
Aš: Ė, gesink tą šviesą! Jau rytas gi, lebeda!
Tu: Kokia tu bjauri, gyvate!
Ir tyliai įkandi man į kaklą lūpom. (Kažkaip panašiai kvailai).
Ir aš žinau, kad .. li. Ir jokio būtojo, jokio kartinio laiko, ir iš vis – jokio laiko tarp mūsų.

Nori žinot apie ką svajoju? Kai man bus tarp septym-štuom, aš tave apkabinsiu, padla, tiek pat metų galingesniu glėbiniu.

Nesibaimink. Proto aš, deja, turiu pilną galvą.
Nebent tu mane negrįžtamai pažadintum iš proto. Irgi deja?

Jeigu rašysiu tau tiesiai adresu, privalėsi mane per prievartą suskaityt ir plius dar jausiesi kaltas, kad tą dieną jauteisi visai kitaip, nei parašiau. Dar paskui pasidarys manęs gaila, vargšė vieniša merdėjanti gulbė, kurios negaliu suprast dabar nei paglostyt...
Todėl aš gudri.
Padėsiu raštą prie tavo rytinio krosanto, kurį įveikinėji kas antrą mėnesį tik tada, kai jau sprogsta pyktis. Va tada efektas! Va tada – ašaros man byra- kokie fejerverkai, kai randi tą, ko šimtą metų ieškai!
Ir aš pataikysiu į tave tiesiai iš šiltų kraštų, neklausinėdama pardrėbsiu į šezlongą ir pakapstysiu akmenukais tau galvelę. Perfect siurprizas visiškai, net juokas ima. Turcije...

Ir kas man liepia kartais pagalvot, kad tu vis dar nenormalus?...

Ne veltui mano pravardė senais laikais būdavo Sraigė.
Aš tik kas pusantro mėnesio suprantu, kaip dramatiškai ilgiuosi... ir labai gerai suvokiu, kad kasdieniniam gyvenime manęs netvertum, nes kol man šaus galvon, kas ten vyko kažkada, jau būsi pamiršęs, o aš dar tik pradėsiu putot. Todėl taip kaip yra, yra idealu.
Bet kiek pamenu, vėliau mano pravardė keitėsi į kažką žalią, šoklų, netikėtą ir šaltą... Kodėl taip neapgalvotai mane pavadinai, a? Prašau vadinti mane iš naujo, bet šįsyk protingai.

Visad verkšlenai, kad reikėjo (kažkada) norų konkretumo, veiksmų plano, tikslumo.
Tai štai: padaryk man siurprizą.
Surink viską, ką turi, tada pasitark su manim, ką palikti, ką asmeniško ištrinti, ir leisk knygelę.
Tik nesakyk man kada.
Patikėk, aš tikrai pasistengsiu suvaidinti nukepusią iš nuostabos.

Dabar taip. Visas šitas yra išgalvota ir netikra, nei vienu kūno krašteliu niekas čia neišjausta. Nesusiję nei su tavim, nei su manim. Čia ne aš.
Įsivaizduok. Jeigu aš tuo, kas čia viršuj, iki paskutinio lašo va taip imu ir nebetikiu staiga...
Reik labai iš lėėėėėto netikėt. Kad nesugriūtų namas, vietoj vienos plytos staigiai kišt kitą. O sraigė ieško kito greeeeitai. O namas buvo veik jau iki pusės pastatytas.