Rašyk
Eilės (76457)
Fantastika (2231)
Esė (1523)
Proza (10700)
Vaikams (2594)
Slam (50)
English (1173)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šešta dalis


Kelyje link didžiulių problemų


Kelias – tai visiška liaudies ir valdovo santarvė,
Kai žmonės pasiryžę drauge su juo numirti,
Pasiryžę su juo gyventi
Ir jiems nebaisūs jokie pavojai.

Sun Tzu „Pirmas veiksnys reikalingas pergalei“



1700 metų Spalio pradžia Gudelių kaimas Žemaitija

Alesius

Aš šokau jau antra savaitė iš eilės, sustodamas tik pailsėti, pavalgyti ir numigti. Net atsisakiau giedoti bažnytiniame chore, suprasdamas, kad, tik visiškai nuvargęs ir išsekęs, galiu užmigti ir nesapnuoti košmarų. Ankščiau dar manęs paprašydavo paaiškinti naujus judesius mano vienmečiams ir jaunesniems bajoraičiams, bet jau kuris laikas kalbuosiu tik su senuoju Rodrigesu ir su Raimiu. Vaikas, esantis dar vienu mano košmaru, savo veidu neleidžia užmiršti tos klaidos, kurią padariau sargyboje, visada atnešantis man maisto ir vandens nusiprausti. Vien jo pagalba aš dar laikausi šiame pasaulyje – na, dar ir šokio.
Kai senas ispanas pradėjo mokyti šokio su kardais heksagramoje mano draugus, pamačiau kaip jie blogai juda ir nusprendžiau padėti. Juk tai labai paprasta, reikia tik ritmą pagauti - bandžiau išaiškinti jiems - kūnas pats tada suras sprendimą. Bet draugai tik linguodavo galvomis ir lėtai, bijodami susižeisti, vaikščiojo ratu ir kilnojo rankas. Greitai nustojau jiems aiškinti savaime suprantamus dalykus ir atsidaviau šokiui. Laikas nuo laiko su manimi bandė kalbėtis silpnai pažįstami žmonės, kai kada tai būdavo ir žinomi veidai, Kristina kažką aiškino, bet man liko tik šokis ir Raimis.
Saulė šildė rudenėjančią žeme, kieme likom tik aš ir dar keletas vaikų, kai pradėjau justi pavojaus bangą, sklindančią iš šalia esančio miško. Liepęs visiems patylėti, įsiklausiau į žemės virpesius. Link mūsų artėjo apie šešetas žmonių, vienas iš jų raitas, su negerais ketinimais. Susikoncentravau ir stebėjau, kaip jie išeina iš miško ir bėgdami artėja prie mūsų. Staiga sugriaudėjo muškietos šūvis ir už manęs suriko vaikas. Mažylių skriausti aš nebeleisiu.
Šokti norite, tai kviečiam į ratą. Saulės žybsnis ant durklo ašmenų, ietiss nukreipta į nieką, arklio prunkštimas, kraujo čiurkšlė ant mano veido, pistoleto šūvio garsas, špaga, traukiama iš minkšto kūno, durklas, prismeigiantis koją prie arklio.......

Kai viskas baigėsi, mano galvoje pasigirdo balsas:
- Sveikiname, jūs ką tik perėjote į kitą lygį.
Supratau, kad ką tik nužudžiau pirmą sykį gyvenime ir man tapo taip bloga....


Donas Rodriges

Donas Grigas kažką šaukė man į ausi, o aš tik šypsojausi, tiksliau, juokiausi ir verkiau iš laimės. Pagaliau gyvenime vėl pasirodė tikslas, pagaliau galėsiu atkeršyti.
Tas jaunuolis, tas valstietis, tas el campesino išgelbėjo mane, leisdamas pamatyti stebuklą – senosios Kastilijos dvasios atgimimą šioje šiaurės šalyje. Kada tas, netikėtai pasirodęs mūsų krašte, donas Žemeckis priėjo ir pradėjo klausinėti apie mano praeitį, norėjau išsitraukti špagą ir nudurti jį. Sustabdė tik pora vidutiniškų fechtuotuojų, apsupusių jį, ir tai, kad jaunuolis ištiesė man puikią Toledo špagą, stovėdamas mokinio iš mūsų mokyklos pozoje. Kiekvieną svetimą, kuris taip elgdavosi, reikėjo užmušti vietoje, bet susilaikiau, prisimindamas savo kerštą ir tai, kad aš paskutinis giminėje.
Jaunasis donas Žemeckis, matydamas mano tylėjimą, prašneko:
- Po paskutinio karo mūsų šalyje beveik neliko gerų kovotojų ir jei mes neišmoksim kautis, būsim nušluoti nuo žemės paviršiaus. Apie jus mums papasakojo jūsų buvęs mokinys kilmingas bajoras - ponas Kovačius. Jo žodžiai apie puikų karį ir mokytoją, nusprendusį pailsėti, privertė atidžiau į jus įsižiūrėti ir dabar aš dovanoju jums šią špagą, kaip pagarbos jūsų menui ženklą. Galite išmesti ją, atsisakydami mus mokinti, galite pasiimti ir išvažiuoti namo, bet aš iki gyvenimo pabaigos būsiu dėkingas Švenčiausiai Mergelei, kad leido pamatyti tokį didį karį.
Prisipažįstu, geros jaunuolio manieros ir išsiauklėjimas man patiko, bet, vis dėlto, nusprendžiau išsiaiškinti iš kur jis žino mūsų šeimos tradicijas ir tik po to nuspręsti – užmušti jį iš karto ir pabėgti, ar priimti jo pasiūlymą ir pasilikti.
Viskas pasirodė taip kasdieniška, banalu ir taip viltinga, kad man nebeliko nieko kito, kaip tik sutikti su dono Žemeckio pasiūlymu. Jis papasakojo, kad, dar būdamas vaikas, lankėsi pas tolimus giminaičius ir matė ten apsilankiusius ispanus. Buvo sužavėtas jų judesių grožio ir nuo to  laiko įsiminė tą pietietišką grakštumą ir tobulumą. Džiaugsmą, apėmusį mane, sužinojus, kad gali būti, jog kažkur dar gyvena mano giminės atstovai, nuslėpiau paaiškindamas, jog esu sužavėtas jaunojo dono manieromis ir sutinku mokyti kai kuriuos iš jų. Dėl ko vėliau tikrai nesigailėjau. Mokiniais jie pasirodė talentingais ir darbščiais, o kai į apmokymą įsijungė tas Dievo palaimintas beprotis Alesius, apstulbau. Kai jis įėjo į ratą ir pradėjo, kaip pats sakė, šokti, velniop nulėkė visos mano pastangos nuslėpti kelias mano šeimos paslaptis. Ten, kur aš sąmoningai neparodžiau iki galo kelių išpuolių, jis instinktyviai surado pratęsimą. O kai po poros mėnesių intensyvių treniruočių dešimtis mano mokinių pagaliau perprato bazinius judesius, donas Alesius galutinai užmušė mano išdidumą. Kada, pagal mano prosenelių traktatą reikėjo sustoti ir pasižiūrėti į priešininkus, kad galima būtų panaudoti naujas gudrybes, jis surišo visus blokus ir išpuolius bei gudrybes į vientisą špagos ir durklo šokį.
Tada ir supratau, kad man daugiau nėra ko mokyti tų jaunuolių ir atėjo laikas, kada jau aš turiu imti iš jų pamokas. Bet donas Tadas tik nusijuokė, išgirdęs tuos žodžius, ir pasakė, kad ne visi iš jų yra tokie gabūs, kai kurie iki šiol turi labiau bijoti ne priešų, o savo ginklų, juk jau buvo atvejų, kai mokiniai susižeisdavo žaisdami savo durklu, ir kad jam vis tiek reikalingas žmogus, galintis vaikyti tą beviltiškų idiotų gaują su pačiu donu priešakyje.
Taip smulkmenose praėjo dar pora mėnesių. Man su senute paskyrė puikų vienkiemį, kur mus supo masė jaunų žmonių, pasiruošusių išpildyti kiekvieną mūsų norą ir savo lengvu klegėjimu leidžianti prisiminti jaunystę. O po to atėjo ta puiki diena, kai mano priešai vėl prisiminė mane ir vienas iš jų pasamdė penketą sėkmės kareivių, kad galutinai susidorotų su paskutiniu donu Rodrigesu. Jis puikiai apskaičiavo, sulaukęs kada dono Žemeckio vyrai išvyks su patikrinimus į tolimus kraštus, ir, papjovę neatidų sargybinį, pradėjo medžioti besimokančius naudotis ginklais vaikus. Bet jie nežinojo, kokie vilkiūkščiai supa mane. Kol pašokau iš saulutės ir pribėgau prie kovos vietos, viskas jau baigėsi.
Būtent tada ir supratau, kur įsikūnijo sena mūsų šeimos legenda apie Kastilijos idalgo dvasią. Alesius prabėgo pro išsirikiavusią banditų eilutę net nepastebėdamas jų, o pora spėjusių atšokti į šalį banditų, tuoj pat nukrito, nes Raimis su Rimu jiems perrėžė kelio sausgysles. Ir tegul donas Grigas man rėkia į ausį, prašydamas pasiaiškinimo, aš tik šypsausi. Kai tik donas Alesius atsipeikės nuo ligos, dažnai apimančios didžiausius kovotojus, po to, kai jie peržengia Dievo įsakymą - „Nežudyk“, aš iš karto paskirsiu jį savo įpėdiniu ir paprašysiu, kad jis išpildytų paskutinį seno idalgo norą – nubaustų mano vaikų ir anūkų žudikus.
2010-09-30 12:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-04 21:03
Artur Wilkat
2 Aurimaz
Nepyk, bet greitai rašykų biurokratai mane nubanins. Per daug jiems nepatogus esu. Liksi vienintelis rimtas fantastas su ??? O velnias jį žino. Ir būsi pagerbtas Lietuvėlėj.

Laisvę Papūgoms:)

Be pasigailėjimo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-04 20:48
Aurimaz
Man atrodo, Wilkat tuoj išras naują žanrą - parašai kūrinio dalį, o po ja - antra tiek įrodymų, kodėl viskas buvo sukurta būtent taip, o ne kitaip.
Ne, aš nenoriu susipykti, tiesiog šiaip pastebėjimai iš šalies...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-04 12:32
Artur Wilkat
Gmite, jūs kažką sumaišėte, tai alternatyvios istorijos su avantiūriniu romanu mišinys. Istoriniu jį gali pavadinti tik tas žmogus, kuris mokosi jos iš Diuma romanų.
Geriau patartum kaip sutvarkyti tą siužetą. Kaip visą tai ką parašiau išpjauti iš mano pasamonės:Ū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-03 21:03
Artur Wilkat
2 Aurimaz
Niekaip neišeina. Negaliu įkišti trijulės į visas skyles. Reikalingi tie antraeiliai personažai, kad paaiškinti jų akimis kas darosi ten, kur nėra nei Tado, nei Alesiaus, nei Diterio. Prisimink A. Diumą ir jo "Tris muškietininkus". Kiek ten yra antraeilių herojų ir tai dabar istorikai skaito šią knzgą labai naivia, nes joje, o Dieve, neparodyti bent keli svarbūs to laikotarpio Prancūzijos ir Anglijos politikai.
Galiu prisižadėti, kad su sekančia dalimi antraelių personažų pristatymas beveik baigsis, ir jau nebereikės taip šokinėti.
Nors tuoj akiratyje pasirodys Maskvos, Saksonijos ir Švedijos karaliai, Lenkijos ir Lietuvos pagrindiniai didikai, o mano trijulė pamažu,kaip musė, pradės spurdėti jų intrigų planuose ir perrašinėti istoriją savaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-03 17:57
Aurimaz
Tu mano "velnių medžiotoją" pasižiūrėk, matai, kokiom porcijom kroviau? Niekas nesiskundė. Nei adminai, nei albinai... Daug didesnė blogybė, kai dalyse ima kartotis epizodai.
Aš tau dabar labai objektyviai pasakysiu - nepaisant klaidų ir kai kurių klišių, ši istorija yra visai nebloga. Kai kuriuose epizoduose - netgi labai gera. Bėda ta, kad tu nori pavaizduoti viską pernelyg panoramiškai, šokinėji nuo vieno laikmečio iki "perspektyvų iš ateities" - kam to reikia? Kurk vientisą pasakojimo liniją, čiupk tą trijulę ir apsiribok pasakojimu iš jų pozicijų. Kitus įpaišyk tik retsykiais (ir tik tuos, kurie tikrai moka rašyti, yra bent kiek išsilavinę). Nes kartais atrodo, kad aprašinėji kokį vidutinioką iš 18 amžiaus, o šis staiga prabyla 21 amžiaus proza. Nesiderina. Nori suderinimo - imituok to laiko mąstyseną. Arba palik juos ramybėje.
Pasirink vienodo ilgio dalis ir nekreipk dėmesio, ką kokie albinai rėkia. Ant manęs irgi rėkė. Ir jeigu dar nesiteisintum virš kiekvieno svetimo komentaro, tai žiū, ir problemų nebeliktų. Dabar dauguma tave drožia vien todėl, kad tu jiems atsiliepi. Įtariu, netgi įvertinimai iš dalies su tuo susiję.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-02 18:42
Artur Wilkat
Atsiprašau už vakar dienos išsišokimą. Buvau visiškai neteisus.

2 Aurimaz. Ne Rusiją, o Maskvos Carystę:) Ir neužkariauti, o apginti nuo ketvirto papuolėlio, kuris pasirodys tik epiloge.
Nepyk dėl dono Rodrigeso, jis pasirodė tame trumpame eepizode tik tam, kad papasakotų iš šalies kuo tapo Alesius ir kodėl. Jis yra tik trečiaelis veikėjas, bet su juo surišta mįslė viena iš pagrindinių:)
Dabar dėl trumpų dalių. Išmečiau dvi dalis iš karto - negerai, nes per daug skaityti, išmetu trumpą dalį, kurioje aprašoma tik viena istorija - irgi negerai. Kritikai, pagalaiu apsispręskit. Pakolkas nutariau erzinti rašykų administraciją išmęsdamas kiekvieną savaitę po trumpą atkarpą, kurioje bus aprašytas tik vienas įvykis.Kai visame fantastikos skyriuje mirgės tik vieno mano pavardė, gal pagaliau jie nusileis:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-02 00:24
Aurimaz
Nematau problemų tame "rašykų formate". O kad Arturas su savo istorija mėtosi iš taško A į B ir atvirkščiai, bei deda nevienodo ilgio dalis, čia atskira, skaudi problema. Istorija pati savaime buvo gera. Iš pradžių. O paskui ėmė velniškai trukdyti tie nukrypimai nuo kurso. Iš pradžių lietuviai, paskui dar visokie mučačos don pedrai prasidėjo, nenustebsiu jei artimiausiu laiku atsiras poreikis Rusiją užkariauti - būtų visai viršūnė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 21:14
Artur Wilkat
:) Nesuprantu jūsų pykčio. Juk turit žinoti, kad esu karingas grafomanas ir jei nusprendžiau įžeisti Gmitę, reiškias nusprendžiau, kad jinai to verta. Nuspresiu iškaršti Meškiui, Flaxui ar Rekonieriui kailį, padarysiu ir tai. Kodėl aš taip darau, atspėkit.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 20:00
Meškiukas
Tada aš nesuprantu vieno- dalyvauji daugybėje literatūrinių svetainių, turi daug draugų, kurie kažko reikalauja, kažkas tave žudo ir t.t. Tai kodėl vargsti tokioje svetainėje, kaip ši, jei taip blogai, o adminai storašikniai tingi kažką keist?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 19:31
Ruukas
Ruukui smalsu, kodėl ta ružava mergaitė žaliame fone taip įkyriai nori sulenkti rašykus. Jei čia jai negerai, vadinasi, gerai kažkur kitur?.

Bet ne, fanfikų meistrui kažkodėl norisi čia likti, ir taip pagerinti taisykles, kad jo kūryba būtų santykinai labai gera. Ruukas supranta, bet visai nepritaria...

Ruukas mano taip: rašykai yra ne tik kompiuterinė programa. Rašykai yra ir tie žmonės, kurie čia rašo ir kliedi. Nori jais naudotis? OK, bet tuomet nediktuok savo taisyklių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 18:43
Valkas
Tikriausiai pamiršai, tad primenu:
- Visi vartotojai drąsiai gali siūlyti savo idėjas administracjai.
- Visi vartotojai drąsiai gali kurti forume temą ir su kitais vartotojais apdiskudtuoti savo mintis taip išsiaiškindami, ar ne tik jiems vieniems taip atrodo.
- Idėjos, kurias vienas ar kitas žmogus pasiūlė administracijai, niekur nedingsta. Tiesiog svetainės atnaujinimai nedaromi kas dvi dienas, jie ruošiami ilgokai, ir jei niekas įsibėgėjęs nepuola vykdyti ką pasiūlei, dar nereiškia, kad apie tai pamiršo.
- Administracija nemoka skaityti minčių, jei žinai, ką reikėtų pagerinti, bet nieko nesakai ir tik daužai langus - vargu ar sulauksi rezultato.
- Įspėjimai bei blokai taip pat skiriami be pasigailėjimo.


Geros dienos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 18:24
Artur Wilkat
atleiskit, bet noriu pakeisti vieną mintį paskutiniame kome.
Mykia, bijodama paleisti iš burnos stangrų daiktą.
Taip tiksliau bus,

Gal nors po šios frazės adminai pajudins savo storas subines ir pradės ką nors veikti

Be pasigailėjimo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 17:57
Artur Wilkat
Svarbiausia išėjimas iš ssusidariusios padėties yrz visai šalia, bet ten rašjkų administracija įsikibusi visomos keturiomis į staktą ir įsikandusi durų rankeną mykia, bijodama išleisti iš burnos rankeną.
- Nepraleisim!
Ir jai pofig kad iš šalies jinai panaši į karikatūrišką senmergę, jos galvoje sukasi tik viena mintis:
- Jokių naujovių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 17:03
Flax
Ko jūs čia tą Flax-ą linksniuojat? Nu, turiu aš 200k ženklų rašliavos (70 su viršum puslapių), nu, buvo kažkada įdėta rašykuose neskaidyta. Na ir kas?

Artūras teisus dėl vieno - rašykų formatas netinkamas ilgiems kūriniams. Bet čia ne ta vieta, kurioje verta apie tai diskutuoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 16:40
Artur Wilkat
O aš ir norėjau ją įžeisti, Ką padarysi, esu bjaurus karingas grafomans ir tuo didžiuojuosi. Gal gavusi smagų antausį, ji o ir kartu visa administracija pagalvos ir pradės nors kiek tai keisti rašykų dizainą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 16:22
Valkas
Taisyklės yra taisyklės, Artūrai, ir jei Gmitė jų nesilaikys - leis dėti jau talpintą kūrinį - pati turės būti nubausta.

Supranta savo klaidas? Parodyk, kokias. Ar tai, kad vartotojai verčiami laikytis tvarkos, vadinama klaida?

Kol kas nežinau, ar administracija nuspręs skirti įspėjimą už šį komentarą, bet kad jis įžeidžiantis, nekyla abejonių. Pasiskyrusi sau rašytojos vardą? Parodyk, kur ir kokiu būdu. Aš irgi sau tokį vardą pasiskirt noriu. Padaro ką nors? Gal priverčia vartotojus gražiau rašyti? Įdomu būtų sužinot, kokiom priemonėm. Vadinasi, leidimas kūrinius publikuoti du kartus  - panacėja? Ne panacėja, o idiotizmas, nereikia būt genijumi, kad ta suprasti.

Kiek paties tamstos kūrinį galima vadinti ne bukagalviams tinginiams skirta rašliava tai čia dar galima būtų pasiginčyti, tačiau ar man tik atrodo, ar istorija jau pradeda kvepėti narcisismu?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 16:02
Artur Wilkat
Štai eilinį kartą pamatėme, kaip rašykų administratoriai įsikabinę dantimis laikosi senos tvarkos, nes supranta savo klaidas. Mergaitė, pasiskyrusi sau rašytojos vardą, aiškina vyrams, koks sunkus yra administratių gyvenimas. O gal tegul jinai pajudina savo storą šikną ir pagaliau padaro ką nors, kad naujai atėję žmonės galėtų skaityti ne tik skirtą bukagaviams tinginiams rašliavą, tegul atkreipia dėmesį į tokį dalyką, kaip storų romanų rašymas ir su juo susije sunkumai.
Be pasigailėjimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 15:56
Artur Wilkat
Draugai reikalauja. Sako, kad dabar neįmanoma rąsti nej pradžios nė galo, o be to Flaxas su savo penkių puslapių kūryba man ne autoritetas. Tegul pabando ką nors ilgesnio parašyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 15:52
Artur Wilkat
Draugai reikalauja. Sako, kad dabar neįmanoma rąsti nej pradžios nė galo, o be to Flaxas su savo penkių puslapių kūryba man ne autoritetas. Tegul pabando ką nors ilgesnio parašyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 13:59
Artur Wilkat
Sprite,
Dėl rašykų sistemos netobulumo, nuo šiol pradėsiu dėti tik visą romaną su trumpučiu papildymu. Juk skaitytojai reikalauja:)todėl palaukit, kol parašysiu ir ištaisysiu dar porą puslapių:(

Ir ačių už kritiką. Pats seniai tą pastebėjau,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 21]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą